Akmenskaldystės amatas
Iš milžiniškų akmenų luitų pastatytos Egipto piramidės, Pietų Italijoje akmeninėmis tvoromis buvo skiriamos laukų ar alyvmedžių sodų ribos, o kalvotose vietovėse renčiamos terasos, kuriose iki šiol auga vynuogynai, vaismedžiai ar daržovės. Iš akmenų daugelis tautų statydavo būstus ir gynybinius įtvirtinimus. O kur dar keisti akmeniniai stabai Velykų salose ar mažesnės dievų skulptūrėlės. Ir nors Lietuva negali pasigirti gausiais didelių akmenų klodais, tačiau akmuo buvo naudojamas nuo seno tiek įrankiams ir sviediniams, tiek pastatams ir keliams.
Akmentašio amatas visais laikais buvo sunkus – reikėjo jėgos, ištvermės ir kantrybės, tad juo pajėgdavo užsiimti tikrai ne kiekvienas. Įrankiai buvo sunkūs, tekdavo avėti specialius batus, kad nenusimuštų kojų pirštų. Šiuo metu Lietuvoje sertifikuotų akmenskaldžių yra vos keturi, daugiausia jie kuria skulptūras, paminklus. O tai, ką sukūrė senieji lietuvių akmenskaldžiai ar kur buvo naudojami akmenys, galima pamatyti keliaujant po Lietuvą. Be žymiausio Lietuvoje Into akmenų muziejaus, galima aplankyti ir kitas vietas.
Šventos ir užburtos vietos
Tobulėjant akmens skaldymo technikai, Lietuvoje iš tašytų akmenų imti statyti trobesiai, tvoros ar net tiltai. Ypač įspūdingai atrodo iki šių dienų išlikusios akmeninės bažnyčios. Gegužinės kaime (Kaišiadorių raj.) stovi 1909 m. pradėta statyti akmeninė bažnyčia, kurioje Lietuvos partizanai buvo įsirengę slėptuvę.
Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (Zarasų raj.) yra aukščiausia akmeninė bažnyčia Lietuvoje. Bažnyčios aukštis siekia net 72 m, o akmenis jos statybai vietos gyventojai suvežė iš aplinkinių laukų. O štai Stirnių (Molėtų raj.) akmeninė bažnyčia stebina masyviu akmeniniu bokštu.
Tačiau akmentašių rankos prisilietė ne tik prie šventų, bet ir prie užburtų akmenų. Dauguma Lietuvos vėjo ir vandens malūnų gali pasigirti įvairiomis legendomis, velniais ar net užburtomis girnomis. Girnapuses iš akmens tašę ir aštrinę amatininkai buvo vadinami girniais. Girnų šiandien galima išvysti Žaliūkių vėjo malūne (Šiauliai), kuriame įrengta malimo ekspozicija. O Šlyninkos vandens malūne (Zarasų raj.) galima ne tik pamatyti akmeninėmis girnomis malamus miltus, bet ir sužinoti velniškų istorijų.
Seni ir slapti keliai
Senieji keliautojai iš Europos savo kelionių dienoraščiuose nevengdavo pažymėti, kad po Lietuvą vasarą keliauti beveik neįmanoma, nes teritorija pelkėta, apaugusi sunkiai įžengiamais miškais, išvagota upelių. Laikui bėgant situacija gerėjo, o tarp svarbiausių miestų nusidriekė akmenimis grįsti keliai. Dabar jų beveik neliko, bet, pavyzdžiui, šalia Vilniaus dar galima rasti nedidelę akmenimis grįstą senojo trakto Vilnius-Kaunas dalį (Savanorių prospekto ir Titnago gatvės). Pasakojama, kad šiuo keliu žygiavo kariuomenės, keliavo pirkliai ir valdovai.
Įspūdingesnės buvo žemaičių supiltos kūlgrindos. Tai – pelkėse akmenimis grįsti takai, buvę po vandeniu ir dumblu. Tokiais slaptais takais senovės lietuviai gelbėdavosi nuo priešų – tiksli jų vieta būdavo laikoma didžiausioje paslaptyje.
Kūlgrindų pamatyti neįmanoma, tačiau iki šiol nedideles atkarpas galima išbandyti savo kailiu. Viena tokių – Sietuvos kūlgrinda Varnių regioniniame parke, vingiuojanti per Sietuvos upelį ir aplinkines pelkes. Ekskursijas visiems, nebijantiems sušlapti ir išsipurvinti veda parko gidai. Adrenalinas garantuotas!
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.
Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
