Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ bei feisbuke
Tačiau dabar kitaip. Oras vis dar per vėsus, kad būtų galima vaikščioti trumpomis rankovėmis, o jūroje maudosi tik ruoniais vadinami užsigrūdinę sveikuoliai. Palanga skendi tyloje ir link jūros didesnis judėjimas vyksta tik ties tiltu. Retkarčiais išilgai pajūriui einančiais takais kažkas prabėga, kažkas pravažiuoja dviračiu, todėl pro pamatytą ženklinimą šįkart nepraėjau.
Maršrutas paženklintas gerai, todėl mėlynai baltos juostos matosi net ant keleto medžių priekyje. Matosi ir netoliese įrengta medinė lentelė, kurioje išraižytas viską paaiškinantis užrašas „Palangos bėgimo takas Labrytys“.
Prisiminiau apie tokį taką kažkur girdėjęs, bet tik girdėjęs, todėl net neįsivaizduoju, nei kur jis veda, nei kokio jis ilgio. Atsakymą apie ilgį randu toje pačioje medinėje lentelėje, kur po pavadinimu nurodyta, kiek jis tęsiasi į vieną ir į kitą pusę. O maršrutą netruksiu išsiaiškinti pats, kadangi tako ilgis yra 3 kilometrai ir valandos tam užteks.
Bėgimas nėra mano mėgstamiausių veiklų sąraše, todėl bėgimo taku keliausiu pėsčiomis. Beieškodamas jo pradžios atsiduriu Jūratės gatvėje, kur netoli sankryžos su Naglio alėja yra jo pradžia. Kairėje pusėje stovi rodyklė su tako pavadinimu, dešinėje – į skelbimų lentą panašus stendas su tuo pačiu užrašu, o virš galvos supasi iškaba, ant kurios yra dar kartą išdrožinėtas pavadinimas.
Tako pristatymui iškabų nepagailėta, tačiau daugiau jokios informacijos nėra. Jau pradedant eiti paženklintu taku pamatau dar vieną rodyklę, kurios rodoma kryptis nesutampa su tako kryptimi. Be to, nurodytas atstumas yra 6 kilometrai.
Jau vėliau radau informaciją, jog kažkada anksčiau Labrytys buvo papildytas ir padarytas kaip žiedinis maršrutas. Visgi žiedinio maršruto žymių rasti nepavyko, todėl nusprendžiau keliauti vedamas naujai atrodančio baltai mėlynos spalvos ženklinimo.
Internete apie šį bėgimo taką yra vos keli sakiniai. Iš jų galima suprasti, jog Labrytys gyvuoja jau seniai, gal net nuo sovietmečio. Nuo pat pradžios jis driekiasi pušyno pakraščiu palei Neringos gatvę ir kartais atrodo, kad net nesmagiai per arti jos.
Už vienintelio tiltelio prie vaikų žaidimo aikštelės Labrytys kiek nutolsta nuo namų ir miško paviršius tampa lengvai kalvotas. Nuklydus arčiau jūros galima rasti Naglio kalną, o dar arčiau jūros – karo laikų gynybinius įtvirtinimus, tačiau Labrytys nėra pažintinis takas, todėl Palangos įdomybių parodyti jis nesistengia. Neišsukant iš maršruto galima pamatyti nebent senąsias žydų kapines, kurias išduoda keli stovintys antkapiai.
Kuo toliau į šiaurę, tuo Labrytys darosi tiesesnis, o paskutinė jo atkarpa yra kaip finišo tiesioji. Visame take yra kas 100 metrų įrengtos lentelės, kuriose rašomas atstumas iki pradžios ir iki pabaigos. Gal todėl, kad kiekvienas nubėgtą atstumą žinotų, o gal tam, kad būtų daugiau motyvacijos bėgti?
Take galima pasimankštinti su treniruokliais, ar kokius tempimo pratimus atlikti, kadangi kas kelis šimtus metrų yra įrengtos mankštinimosi aikštelės. Jų yra visokių – modernių treniruoklių ir primityvių skersinių, vaikystėje „turninkais“ vadintų.
Netrukau prieiti Kontininkų gatvę, ties kuria bėgimo takas baigiasi. Kirsdamas daugybę link jūros vedančių takų Labrytys pušynu driekiasi į vieną pusę 3 kilometrus. Lygiai tiek, kiek mokyklos laikais bėgdavome per kūno kultūros pamokas dukart per savaitę. Tai nebuvo mėgstamiausia sportinė veikla, todėl laikui bėgant atsirado kitokios aktyvios veiklos.
Svarbu atrasti mėgstamą veiklą, nes tokiu atveju galima išlikti aktyviu ir jausti malonumą, o ne ieškoti būdų kaip prisiversti daryti tai, kas sveika, bet nemalonu. Gal todėl vieni take sutikti bėgantieji atrodė judantys lengvai ir šypsodamiesi sveikinosi, kiti gi liejo prakaitą ir sunkiai dunksėjo žeme.
„Verčiau greitai vaikščiosiu nei lėtai ir sunkiai bėgiosiu“ – pagalvojau apsukęs ratą bėgimo taku ir patraukiau link jūros.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ bei feisbuke
