Daugiau apie Miko Dainavinio keliones skaitykite čia.
Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia.
Albanams jis yra kaip koks Vytautas Didysis lietuviams. Tai veikėjas iš 16-ojo šimtmečio, kuris sugebėjo efektyviai valdyti albanų žemes, kovoti su turkais ir netgi su jais derėtis. Deja, 1567 metais Skenderbėjus mirė nuo maliarijos ir Albaniją ilgam užvaldė osmanai.
Nežinia, kaip tai buvo komunistiniu laikotarpiu, tačiau dabar Skenderbėjaus kultas yra persmelkęs visas viešąsias Albanijos gyvenimo sritis. Galbūt Skenderbėjus nėra taip stipriai įsigalėjęs albanų protuose kaip Čingischanas mongolų galvose, tačiau šiuo metu Albanijoje yra daugybė Skenderbėjaus muziejų, aikščių ir skulptūrų. Netgi viena rakijos rūšis vadinasi Skenderbėjaus vardu.
Antroje dienos pusėje pasiekėme Tiraną, Albanijos sostinę. Miesto centre stovi didžiulė Skenderbėjaus skulptūra to paties vardo aikštėje. Tai turbūt vienas ryškiausių objektų, kuriuos Tiranoje verta aplankyti žmogui, norinčiam susipažinti su Tiranos istorija.
Aikštės pakraščiuose yra pakankamai naujų ir neblogų restoranėlių ar kavinių, tiekiančių neprastą maistą už vidutinę kainą. Bet pasidairęs į aikštės šonus matai visą Albanijos situaciją. Gali pamatyti ir senuosius komunistinio diktatoriaus Envero Hoxhos laikų daugiabučius namus, ir juos besitaikstančių uždengti naujų statomų dangoraižių kontūrus. Aikštėje garsiai skamba anglų kalba, rodanti, kad šalis vis labiau atsiveria pasauliui ir eina į priekį.
Albanija yra keista šalis tuo požiūriu, kad joje gausu gamtos grožybių, tačiau beveik nėra dėmesio vertų žmogaus sukurtų objektų. Tai pastebima ir Tiranoje.
-
M.Vaščega leidosi į išskirtinę kelionę po buvusios Jugoslavijos šalis: „Nesuprasdamas šio regiono, negali suprasti pačios Europos“
-
Kitokia kova su komunistine praeitimi: kodėl po visą Albaniją išsibarstę tūkstančiai bunkerių?
-
Lietuvius nustebino Albanija: namo grįžo su abiem inkstais, o automobiliui niekas neišdaužė langų
Kai paskaitai anksčiau į Albaniją keliavusiųjų atsiminimus, tai jiems didžiausią įspūdį iš albaniškų artefaktų daro E.Hoxhos laikais pastatyti kariniai objektai: įvairūs fortai ir ugnies taškai ant kiekvienos kalvos. Juose albanų proletarai turėjo gintis nuo mistinės invazijos. Lieka neaišku, kas tą Albaniją ruošėsi pulti.
Kita kategorija albaniškojo paveldo – tai kalėjimai ir bunkeriai. Pastaruosiuose turėjo slėptis albanų komunistinė valdžia karo atveju. Dabar dažnai tuose bunkeriuose įkurti muziejai. Juose vaizdžiai parodyta, kaip vienas psichas albanas sugebėjo psichinę ligą įvaryti visiems kitiems albanams, juos kankinti ir iš jų tyčiotis. Visiškai neaišku, dėl kokio tikslo.
Tiranos muziejus yra apie beprasmybę ir iš kelių žmonių kartų atimtus gyvenimus, apie šalies politinį atsilikimą.
Lankant Tiranos centre esančiame bunkeryje įrengtą muziejų sukrėtė ne buvusio režimo beprasmiškumas ir paranoja: XX amžiuje tokių režimų buvo ne vienas ir juos liudijančių muziejų apėjau taip pat ne vieną. Tiranos muziejus pasakoja apie beprasmybę ir iš kelių žmonių kartų atimtus gyvenimus, apie šalies politinį atsilikimą. Muziejus kalba apie tai, kaip žmonės ir visuomenės būna nubaudžiami už tai, kad atsakingu momentu pasirenka blogą lyderį.
Tiranos bunkeryje pritrenkė albanų saugumiečių techninis išradingumas. Pavyzdžiui, primityvūs, bet efektyvūs antrankiai. Tiesiog paimami keli strypai metalo, išgręžiamos 3 skylės ir užsriegiamas vienas iš strypų, o ant jo užsukama veržlė. Strypai suvirinami trišakiu, o norint sukaustyti žmogų, jo riešai sudedami tarp strypų, uždedama išgręžta plokštelė ir užsukama veržlė. Jokių raktų ir jokių šansų išsilaisvinti.
Albanai nuo pagrindinio socializmo lagerio idėjų ėmė tolti apie 1954 metus. Po Stalino mirties E.Hoxha „identifikavo“, kad sovietai patys „nukrypsta“ nuo markistinio-lenininio kurso, o tikrasis komunizmas turi atrodyti kitaip. Taip jis ėmė kurti naują, albaniškąją, komunizmo variantą.
Beje, albanų kaimynai jugoslavai komunizmą irgi įsivaizdavo savaip. Kadangi jugoslaviškoje komunizmo versijoje buvo itin ryškūs privačios nuosavybės elementai, tai tarp Jugoslavijos ir sovietų nesutarimai taip pat buvo pakankamai ryškūs. Galų gale E.Hoxha aiškiai atsiribojo ir nuo vienų, ir nuo kitų.
Kai sovietai sukūrė pirmuosius savo reaktyvinius naikintuvus „Mig-15“ ir jie gerai pasirodė Korėjos kare, 1955 m. didelį kiekį tų naikintuvų gavo albanai. Vėlesniais etapais albanai gavo ir modernesnių sovietinių naikintuvų. Albanai kūrė karines oro bazes, o karo lakūnai tuometinėje armijoje buvo itin privilegijuoti, turėjo labai geras gyvenimo sąlygas, jų maitinimui buvo pasitelktos netgi specialios parduotuvės. Sovietų Sąjungoje specialiosios parduotuvės buvo skirtos nomenklatūrai, o tuometinėje Albanijoje jos bus skirtos pirmiausia lakūnams.
Albanai kūrė karines oro bazes, o karo lakūnai tuometinėje armijoje buvo itin privilegijuoti.
Matyt, karinės bazės buvo įsteigtos taip pat neblogos: viena iš jų centrinėje Albanijoje ir dabar tarnauja NATO poreikiams. Vis tik 1961 m. galutinai susipykus su sovietais, rusiškus naikintuvus tapo sunku aptarnauti, pasipylė jų avarijos dėl techninių priežasčių.
Tada imta pirkti nekokybiškas kiniškas sovietinių naikintuvų kopijas J6 ir J7. Dar vėliau, susipykus ir su kinais 1978 m., atsarginių detalių iš viso nebebuvo kur gauti, o vietoje pasigaminti nebuvo jokių šansų. Albaniškas žibalas taip pat buvo itin prastas, varikliai nuo jo dėvėjosi triskart greičiau, o avarijų dar padaugėjo. Taip Albanijos oro pajėgos ėmė degraduoti, kol visiškai žlugo 1994 m., kai antikvariniai naikintuvai iš viso nustojo skraidyti.
Vis tik komunistinio bloko žlugimas po poros metų atnešė neišvengiamas permainas ir į Albaniją, kad ir kaip ši bandė ribotis nuo pasaulio. Dramatiškas posūkis šalyje įvyko 1991 metais, kai komunizmas šalyje žlugo. Šalis iš karto atsidavė į laukinio ir kriminalinio kapitalizmo rankas. Suklestėjo korupcija, nusikalstamumas.
Šalis iš karto atsidavė į laukinio ir kriminalinio kapitalizmo rankas.
Žmonės, jei tik rasdavo progą, ėmė bėgti iš šalies. Labai įdomus įvykis nutiko 1991 metų rugpjūtį, kai keliasdešimt tūkstančių albanų Duresio uoste užgrobė vos bepaplaukiantį Albanijos prekybinį laivą ir privertė jo kapitoną juos nuvežti į Italiją. Tuometinėse nuotraukose tai atrodo kaip masinis kraustymasis. Perpildytas laivas išplaukė Italijos link, bet pakeliui ėmė gesti laivo varikliai ir jis šiaip taip atplaukė prie Bario.
Laivo kapitonas paprašė italų uosto administracijos leidimo įeiti į uostą, bet Italijoje tuo metu buvo pietų metas ir niekas į prašymą nesureagavo. Laivas, leisdamas paskutinį garą, įplaukė į uostą ir ten dalis albanų išlipo. Vėliau italai atsipeikėjo ir nebežinodami, ką daryti, davė laikiną prieglobstį. Tik paskui, vargais negalais sugrąžino didžiąją dalį atkeliavusiųjų atgal į Albaniją.
Neįleisti į Italiją, albanai nenurimo. Italų televizijos (ją albanai matė dėl netoli veikiančių italų siųstuvų) reklamos jiems nedavė ramybės – jie irgi norėjo gyventi dolce vita.
Kalbama, kad 1990-aisiais Tiranoje buvo registruota apie 100 automobilių ir keli tūkstančiai dviračių. Automobilių šalyje buvo iš tikrųjų mažai ir jie buvo prabangos dalykas. Kitų šaltinių teigimu, 1991 metais šalyje gyveno 3,3 mln. gyventojų, buvo apie 6000 telefonų ir tiek pat automobilių. Todėl nenuostabu, kad 1997 metais, praėjus šešeriems metams po to, kai buvo panaikintas draudimas turėti privatų automobilį, Albanijos turguje trejų metų Mercedes automobilį buvo galima nusipirkti už 9000 JAV dolerių.
Sąžiningesni pardavėjai įspėdavo, kad automobilis yra vogtas ir juo galima važinėti tik Albanijoje – vos pervažiuosi Graikijos sieną ar persikelsi į Italiją, jis bus konfiskuotas, nes ten ir buvo pavogtas. Tais metais dešimčiai tūkstančių Tiranos gyventojų Mercedes markės automobilių teko daugiau, nei daugelyje kitų Europos miestų.
Teisybės dėlei būtina paminėti, kad šiandien Albanijos keliuose Mercedes nebekaraliauja. O dauguma tų audringųjų metų „liudininkų“ šiandien paskutines savo dienas leidžia provincijos namukų patvoriuose.
Kitą dieną, aprimę po komunistinių įspūdžių, aplankėme Girokasterį – nedidelį miestą jaukiomis gatvelėmis. UNESCO sąraše esantis miestelis buvo turbūt verčiausias apžiūrėti miestas Albanijoje. Girokasteryje gimė ir gyveno daug žymių albanų – poetų ir menininkų. Deja, čia gimė ir komunistinės Albanijos diktatorius E.Hoxha.
Sąžiningesni pardavėjai įspėdavo, kad automobilis yra vogtas ir juo galima važinėti tik Albanijoje
Kai 1967-aisiais Albanijos komunistai Girokasterio pilyje buvusiame kalėjime nustojo kankinti ir šaudyti šalies elitą, jau kitais metais kone tame pačiame kalėjime pastatė sceną ir ėmė rengti Girokasterio etnografinius festivalius – jie čia ir dabar vyksta kas 5 metus.
Žvelgiant nuo Girokasterio pilies kalvos puikiai matyti, kad dauguma senamiesčio pastatų ir pačios pilies stogai dengti seniau Albanijoje vyravusia technika – skeltu akmeniu. Gal tai atrodo ne taip elegantiškai, kaip prancūziškas dengimas skalūnu, tačiau patvarumo ir patikimumo prasme, reikia manyti, tikrai ne prastesnis variantas.
Beje, Girokasterio turgelyje radau ir jau minėtą nostalgiją keliantį daiktą – tokį patį kavos malūnėlį, kokį turėjo teta Vita. Dabar savaitgalių rytais, kai turiu daugiau laiko, šiuo malūnėliu maluosi kavą.
Apleidę Girokasterį išvykome į Sarandę, turbūt pačius jaukiausius pliažus turintį Albanijos miestelį, aiškiai turintį pretenziją tapti kurortu. Iš Sarandės nesunku pasiekti kitus geriausius Albanijos Rivjeros paplūdimius – Ksamilą ir Boršį. Pakeliui kas kelis kilometrus galima rasti nedideles užeigėles, prekiaujančias smagiu albanišku greitmaisčiu – byreku ir puikia kava. O kur dar močiučių palei jų namelius parduodama aromatinga naminė rakija!
Kelias dienas pagulinėję Jonijos pakrantėje, išragavę puikius vietinius upėtakius ir midijas, patraukėme atgal, Lietuvon.
Pakeliui turėjome pasilikę dar vieną albanišką raziną – miestą-muziejų Beratį. Beratis dėl savo grožio ir unikalios osmaniškos architektūros bei urbanistinio plano taip pat įrašytas į UNESCO objektų sąrašą. Beračio pilis tarsi suaugusi su miesteliu, o nuo jos viršūnės atsiveria graži Beračio namukų su daugeliu langų panorama. Pačioje pilyje yra keletas restoranėlių, neturinčių kondicionavimo. Net sunku nuspręsti, gerai ar ne, kad kondicionierių nėra, bet tai vienareikšmiškai padeda pajusti miestelio dvasią.
Gal ir gerai, kad į Albaniją važiavome be didelių lūkesčių: užtat šalis ir jos žmonės mus nuolat stebino iš gerosios pusės. Niekas neapvogė mūsų mašinos. Mes jos nesudaužėm kelių duobėse. Albanų biokonstruktoriai neišpardavė mūsų kūnų dalimis anglams ar vokiečiams.
Kalbant rimčiau, šalis turi daug potencialo tiek ekonominiam augimui, tiek turizmui. Reikia tikėtis, kad su laiku šalis nugalės korupciją ir puikiai įsilies į europinių šalių šeimą.
Keliaujant po šalį matosi aiškus ekonominis išeivijos efektas. Keliuose galima matyti daug geresnių automobilių su užsienietiškais, daugiausia angliškais ar vokiškais, registracijos numeriais. Akivaizdu tai, kad ne anglai ir ne vokiečiai jais čia važinėja, o namo sugrįžę albanų emigrantai. Prie sutvarkytų ir padažytų namų taip pat dažniausiai stovi toks automobilis.
Šiandien Albanija yra kaip Lietuvos paveikslėlis prieš 15–20 metų, kai Lietuvos išeiviai Norgėj ir Londėj galvojo, kad jiems pavyko nutverti rojaus paukštę už uodegos. Likę Lietuvoje jiems atrodė nevykėliais, bet tas periodas truko labai neilgai. Tuo tarpu Albanijoje šis reiškinys dabar „ant bangos“.
Gaila, tačiau būnant Albanijoje pritrūko laiko išsiaiškinti, kaip didžioji visuomenės dalis šiandien žvelgia į Didžiosios Albanijos konceptą. Bent jau prieš 20 metų ši idėja albanus vienijo kur jie begyventų – Albanijoje, Makedonijoje, Juodkalnijoje ar Kosove. Tada buvo aiškinama, kad visos jų apgyventos teritorijos turi būti suvienytos ir sujungtos į Didžiąją Albaniją. Jei tos idėjos vis dar gyvos, konfliktai su kaimynais gali nenustoti rusenti.
Tačiau gerų žinių yra. Vien jau tai, kad palei Albanijos pliažus gali rasti nemažai automobilių su Serbijos numeriais, reiškia, kad žmonės, nėra įsigąsdinę ir atkeliauja į Albaniją, kurioje gyvena tikrai ne jų tikėjimo broliai ir potencialiai galima būtų tikėtis konfliktų.
Kelionė per šalį parodė, kad ji yra teisingame raidos kelyje. Manytina, kad turėdami tokius nuostabius pliažus, kalnus, ežerus albanai tikrai atsirieks deramą dalį Europos turizmo pyrago. Tiesa, dabartinė Albanija dar nėra ta šalis, kurioje lengva keliauti ir išlepęs turistas šioje šalyje turės tam tikrų iššūkių. Tačiau tinkamos investicijos į Albanijos turizmo sektorių turėtų duoti geras pajamas šaliai ateityje.
Šalis puiki savo gamta, kalnais, pakrantėmis ir pliažais, gerais jūrinio maisto restoranais. Tai tikrai puiki alternatyva nulaižytiems ir turistų nutrintiems Italijos, Graikijos ir Turkijos kurortams. Ir jeigu šiandien Albanija dar neatrodo Europa visais savo gyvenimo pasireiškimais, tai bent jau stovi Europos prieangyje ir tikrai į tą Europą pateks.
Beje, vos tik grįždami įvažiavome į Juodkalniją, visas jos jau seniau patirtas šarmas išsiliejo plačia srove: garsi kalba, chamizmas, kamščiai siauruose keliukuose, tuntai žmonių – tai, ko iš šios šalies neatimsi. Ir nė lašo albaniškos ramybės ir elegancijos...
Daugiau apie Miko Dainavinio keliones skaitykite čia.
