Atlikus šią procedūrą reikia užeiti į pasienio poskyrį, kuriame įbruka į rankas lapelį užpildyti atvykimo duomenims ir išsiunčia į lauką. Ten stovi kitas stalas, šalia to paties dulkėto kelio, bet kur atsisėsti nėra. Pildome informaciją stovėdami, nors pasienio poste pilna ir stalų, ir kėdžių. „Welcome to India“, vadinasi.
Nuolatos dėmesio centre
Laukiant traukinio į Varanasį, stotyje užkalbina eilinis smalsuolis. Vos pradedame kalbėtis per keletą akimirkų šalia atsiranda dar keli indai, kurie susėda aplink ir neslėpdami susidomėjimo klausosi mūsų pokalbio.
Taip būna visur ir visada: pašnekesys su vietiniu visuomet yra savotiškas šou, kurio indai nieku gyvu nepraleidžia.
Kalbėtis su nepažįstamais dažniausiai neturiu jokio noro, nes jų klausimai visada tokie patys: iš kur esi, ką manai apie Indiją, ar turi žmoną, kur keliauji ir pan.
Klausimą, iš kokios šalies esu, per pusmetį Indijoje, girdėjau turbūt tūkstantį kartų. Važiuodami traukiniu esame dar lengvesnis taikinys, todėl dažnai sėdžiu su ausinėmis ar apsimetu, kad nemoku angliškai. Skamba keistai, bet Indijoje dėmesio gauname per daug, kad galėčiau jį visą ištverti.
Šioje šalyje įmanoma egzistuoti tik nuolatos judant.
Kiekvienas mano judesys traukinyje sukelia didžiulį susidomėjimą: nesvarbu, ar tiesiog pasirausiu kuprinėje, ar atsigeriu vandens.
Jei netoliese yra laisvos vietos, dažnai koks nors indas tiesiog ateina atsisėsti ir spokso.
Nesuskaičiuosiu, kiek kartų esame kažką aprėkę, kad nefotografuotų ir nevėpsotų. Nebeturiu kantrybės apsimetinėti, kad viskas gerai. Indijoje neįmanoma tiesiog ramiai pasėdėti ant suoliuko, nes visi iš karto pradeda trauktis iš kišenių telefonus ir rodyti pirštais arba bando tau ką nors parduoti. Šioje šalyje įmanoma egzistuoti tik nuolatos judant.
Darnus miesto chaosas
Nepale sutiktas australas paklaustas, kokį įspūdį paliko Varanasis, kuris yra mūsų pirmoji stotelė grįžus į Indiją, sudvejojo: „Turite tai pamatyti patys. Jis turi kažką tokio, ką sunku apibūdinti“.
Kol mes vaikštinėjome po kalnus Nepale, Indijoje prasidėjo karščių sezonas – dienomis temperatūra kyla iki 35-39 laipsnių šilumos. Varanasio centras išvagotas daugybės ilgų, siaurų gatvių, kuriose galima slėptis nuo kaitros.
-
Lietuvis Indijoje 11: kaip aš pavargau nuo Indijos
-
Iš Indijos – į Nepalą: 1. Pirmieji žingsniai Katmandu – čia niekas į mus nespokso!
-
Iš Indijos – į Nepalą: 2. Paprastas kalnų kaimelių gyvenimas ir vakarai po antklode
-
Iš Indijos – į Nepalą: 3. Visa tiesa apie klampojimą per sniegą, šlapius batus ir lavinų grėsmę
-
Iš Indijos – į Nepalą: 4. Himalajuose svarbiausias tikslas yra kelias, o ne viršūnė
Tačiau lengvu pasivaikščiojimu tai nekvepia, nes pusantro metro pločio taku tenka dalintis ne tik su žmonėmis, bet ir su motociklais bei karvėmis.
Varanasis yra vienas seniausių nenutrūkstamai apgyvendintų miestų pasaulyje. Labiausiai jis žinomas dėl Gangos pakrantėje viešai deginamų mirusiųjų. Fotografuoti kremaciją draudžiama, todėl tik iš tolo stebime, kaip vienas po kito mirusieji dega ant laužo.
Nuo ankstyvo ryto iki vakaro indai brenda į Gangą, siekdami nuplauti savo nuodėmes. Kiti tuo metu skalbia drabužius ir džiovina ant pakrantėje esančių laiptų.
Kartais vietiniai atveda į vandenį atsigaivinti gyvulių bandas. Upės vanduo yra akivaizdžiai užterštas, o pakrantėse mėtosi šiukšlės. Ore tvyro degančių lavonų, šlapimo ir kanalizacijos smarvė.
Baltasis ir nerūkai „žolės“?
Vaikštinėjant šalia Gangos, vienas po kito atakuoja vietiniai, siūlantys plaukioti valtimi ar pirkti įvairių suvenyrų. Be to, Varanasio gatvėse gauname daugybę pasiūlymų įsigyti įvairiausių rūšių narkotikų.
Restoranuose, dar net nespėjus nieko užsisakyti, padavėjai pabrėžia, kad turi alkoholinių gėrimų. Toks požiūris į Vakarus labai siutina.
Kai atsakau, kad manęs tokie dalykai nedomina, prekeiviai toliau skiedžia apie „gerą“ kainą ir kokybišką produktą, net nesistengdami išgirsti atsakymo.
Kartais atrodo, kad jie tiesiog manimi netiki: „Kaip tai – baltasis ir „žolės“ nerūkai?“
Restoranuose, dar net nespėjus nieko užsisakyti, padavėjai pabrėžia, kad turi alkoholinių gėrimų. Toks požiūris į Vakarus labai siutina.
Indijoje sutikau daugybę nuo kvaišalų ar alkoholio apsvaigusių indų, kurie vairuoja autorikšas, automobilius ar tiesiog šlaistosi gatvėmis. Tačiau nepastebėjau, kad kažkas vietiniams restorane siūlytų įsigyti alkoholio.
Vakarais Varanasio pakrantėje atliekami hinduistiniai ritualai, kurie sutraukia tiek turistus, tiek indus.
Upę užkemša valtys, kurio susiriša viena su kita, o tarp jų šokinėja vaikai, pardavinėjantys mažus vainikėlius su žvakutėmis, kuriuos žmonės po to uždega ir paleidžia į vandenį.
Varanasyje galima iš arti pamatyti ir ilgaamžes hinduistų tradicijas, ir siaurų gatvelių chaosą, ir vietinių gyvenimą. Po kelių mieste praleistų dienų, sunku įvardinti, ką jis turi ypatingo, tačiau šio darnaus chaoso atmosfera kažkuo traukia.
