„Per šią kelionę atradau šio žemyno gerumą ir grožį. Kadangi tai buvo mano pirmoji kelionė dviračiu, nežinojau, į kokį nuotykį pasinersiu. Nežinojau, ko tikėtis. Po pirmųjų dienų Egipte jaučiau tik stresą, pradėjau abejoti savimi, ar teisingai pasirinkau šalį savo didžiajai kelionei pradėti. Pamažu pripratau prie ritmo ir pradėjau mėgautis važiavimu. Turint nulį žinių apie dviračius, daugelį dalykų teko sužinoti kelionėje ne pačiu lengviausiu būdu.
Išmokau ne tik taisyti dviratį, bet ir sužinojau daug dalykų apie save, Afrikos žmones ir patį žemyną. Aš jį įsimylėjau. Buvau nustebęs, kiek daug žmonių man padeda kelyje ir pasitinka mane savo šypsenomis! Dar labiau nustebau, kiek žmonių prisijungė prie manęs šioje beprotiškoje kelionėje!“ – taip savo įspūdžius, baigęs žadą atimančią kelionę per Afriką, Algirdas aprašė savo instagramo paskyroje „Algirdas Wanders“.
Pastarąjį kartą kalbėjomės prieš keletą mėnesių jam viešint Zambijoje. Apie Algirdo kelionės pradžią ir eigą galite paskaityti čia. Tąkart keliautojas buvo įveikęs apie 7 tūkst. kilometrų ir pervažiavęs aštuonias šalis: Egiptą, Sudaną, Keniją, Ugandą, Tanzaniją, Malavį, Mozambiką, Zimbabvę, ir įpusėjęs kelionę Zambijoje. Po jos laukė Botsvana, įstabioji Namibija ir Pietų Afrikos Respublika (PAR).
Savo kelionės ir patirčių įspūdžiais Algirdas dalijasi ne tik instagrame, bet ir „Youtube“.
Šį kartą pašnekovas parašė jau viešėdamas Keiptaune ir pasiūlė susiskambinti, kol dar yra elektros ir galimybė tai padaryti. „Čia elektros neužtenka visiems žmonėms, būna, kad kai kuriuose rajonuose ją atjungia. Viename elektros nebūna dvi valandas, kitame – šešias, ten, kur buvau apsistojęs, jos nebuvo net aštuonias valandas. Ir čia tai tęsiasi jau ne vienerius metus. Žmonės kaip to priežastį įvardija korupciją, dėl to šalis iki galo nesusitvarko.“
Paklaustas, kaip sekasi, Algirdas sakė: „Labai gerai, paskutinis taškas pasiektas sėkmingai.“ Ar jau kelionės pabaiga? „Taip, Afrikoje jau pabaiga, bet tikrai dar ne kelionės pabaiga“, – juokdamasis užsiminė pašnekovas.
Baisiausia patirtis su gyvūnais – Botsvanoje
Geros nuotaikos nestokojantis Algirdas pasakojo, kad keliauti per Afriką buvo išties labai smagu – sutikti žmonės, aplankytos vietos, kerinti gamta, stebinantis gyvūnijos pasaulis, nakvynė laukinėje gamtoje. Bet neneigė, kad sunkumų kelionėje taip pat netrūko: gendantis dviratis, dėl ko kartais tekdavo ir dieną ar dvi palūkėti pravažiuojančių mašinų, besibaigiantis vanduo ir didelis karštis, smėliu ar žvyru padengtas kelias. Nepaisant to – buvo verta.
Paprašytas apibūdinti paskutines tris šios kelionės šalis, Algirdas Namibiją įvardijo kaip sunkiausią, Botsvaną – kaip nuobodžiausią, o PAR iš šių trijų šalių jam pasirodė pati draugiškiausia. Per ankstesnį pokalbį keliautojas buvo įvardijęs, kad didžiausią įspūdį šioje kelionėje jam paliko Sudanas ir Malavis, o jų gretas dar papildė ir Namibija.
Visą kelionę Algirdo kelias keitėsi – per Sudaną teko važiuoti dykuma, Botsvanoje dalis kelio vedė per džiungles, Namibijoje vėl laukė neaprėpiami smėlio ir žvyrkelio plotai. Nors Botsvaną keliautojas įvardijo kaip nuobodžiausią kelionės dalį, būtent čia jam buvo iškilęs pavojus.
„Pirmą savaitę kelias vedė per džiungles, per dieną ten pamatydavau po kelis dramblius. Tiesiog mini ir už kelių dešimčių metrų vidury kelio stovi dramblys. Lauki pusę valandos, kol jis pasitrauks. Sakyčiau, kad baisiausia patirtis su gyvūnais čia ir buvo. Gerai, kad nieko neįvyko, bet tąkart labai išsigandau.
Minu dviračiu ir nuolat dairausi, ar nematyti dramblių, liūtų ten irgi yra. Užsiklausiau muzikos ir pamiršau dairytis. Vieną akimirką atsisuku, o tarp krūmų – baisulinis dramblys! Gal vos dešimt metrų nuo manęs. Mūsų akys susitiko, širdis lėkė iš krūtinės. Adrenalinas pakilo. Buvo žiauriai baisu. Jei jis būtų mane puolęs, būtų pasibaigę negeruoju, o jie mėgsta pulti. Bet dramblys ir toliau valgė šaką, o aš sulėtinęs pravažiavau.
Užsiklausiau muzikos ir pamiršau dairytis. Vieną akimirką atsisuku, o tarp krūmų – baisulinis dramblys!
Tai buvo didžiausias dramblys, kokį mačiau Afrikoje. Gerai, kad jis mane matė, kad jo neišgąsdinau, nes irgi neaišku, kaip būtų buvę. Žodžiu, su drambliais nepajuokausi“, – prisiminęs šį nuotykį, pasakojo Algirdas.
Namibijoje dvi dienas įstrigo dykumoje
Nors ir buvo pati sunkiausia, bet, keliautojo teigimu, Namibija pranoko lūkesčius. Ten Algirdas praleido net du mėnesius, nors planavo perpus trumpiau.
„Kelias lengvas nebuvo – žvyrkelis, smėlis. Būdavo, kad dvi tris valandas tiesiog stumi dviratį per smėlį, nes neina minti. Vandenį irgi turi skaičiuoti, kiek gali gerti. Temperatūra – 30 laipsnių pavėsy, medžių beveik nėra. Taigi dykuma parodo tą savo grožį. Važiuoji ja, o nieko aplink nėra – tik keli gyvūnai laksto. Kartais pravažiuoja mašinos, tai stabdydavau jas ir prašydavau vandens, ne visos stodavo. Ten – tik kelias ir tu. Nakvynė – palapinėje, bet taip dar smagiau“, – šypsodamasis apie kelionę per Namibiją pasakojo Algirdas.
Paklaustas, koks jausmas, ar nekeista atsidurti tokioje žemėje, kai aplink nieko nėra, pašnekovas sakė, kad po Sudano tai jau nebestebino:
„Namibijoje bent yra įvairovės – kalnų, krūmų, dar kokį gyvūną pamatai, turistai pravažiuoja, o Sudane išvis tik smėlis ir dangus buvo. Gerai, kad Sudane myniau ne vienas, tai būtų gal dar kitaip buvę (tada Algirdas buvo sutikęs kitą keliautoją dviračiu, su kuriuo porą mėnesių mynė drauge – red. past.).“
Dviratis nėra negendanti transporto priemonė, nors ir turi atsarginę padangą, būdavo taip, kad prireikia pagalbos. Ir pačiu žemiausiu psichologiškai kelionės tašku Algirdas įvardijo dvi dienas, praleistas Namibo dykumoje, kai sugedo dviratis ir nesulaukė pagalbos.
„Vanduo baiginėjosi, kelios mašinos pravažiavo, prašiau vandens, bet niekas nedavė. Tada pasijaučiau pažeidžiamas ir vienišas, užplūdo mintys: „Ką aš čia darau?..“ Tuo metu buvo labai sunku. Bet, kaip sakoma, ieškai nuotykių – jų ir gauni.
Taigi, niekas nestojo, vandens turėjau visai mažai, žinojau, kad už 26 km yra kaimas, nusprendžiau stumti sulūžusį dviratį per smėlį. Diena buvo labai karšta – 33 laipsniai pavėsy, kiek saulėje – tiksliai nežinau. Pradėjau stumti, po kokių gerų dviejų valandų sustojau. Tada mane su dviračiu paėmė pro šalį važiuojantis vietinis ir pavežė iki kaimo. Būčiau nuėjęs, bet per karštį stumti dviratį tikrai nėra lengva. Aišku, važiuoti dviračiu per Afriką ir neturi būti lengva“, – šypsodamasis situaciją įvertino keliautojas.
Gatvės maistą pakeitė prekybos centrai
Kol keliavo per Afriką, iki šių šalių, Algirdas daugiausia valgydavo gatvės maistą – kukurūzų miltų košę ugali, vištieną, jautieną, bulves ir kitas daržoves bei vaisius. „Visur galėdavai už dolerį nusipirkti to gatvės maisto, o įvažiavus į Botsvaną jis baigėsi. Atsirado didelių prekybos centrų, kurių prieš tai mano kelyje nebuvo“, – sakė keliautojas.
Algirdas pasakojo, kad Botsvanoje ir Namibijoje įprasta virti ožkos galvą ir karvės kanopas: „Vietiniai valgo visas dalis: akis, smegenis, liežuvį, žandus, odą nukramto. Ta galva atrodo tikrai negražiai.“
Paklaustas apie žmones, pašnekovas sakė, kad Namibijoje įspūdį, be gamtos, paliko etninės grupės: „Jie visi yra beveik kaimynai, o gyvena ir atrodo labai skirtingai. Man tai labai patiko.“
Pasiteiravus, kaip vietiniai reaguoja į baltuosius, ir pasijuokus, kad jis pats po beveik devynių mėnesių Afrikoje jau nebe toks ir baltas, Algirdas sakė, kad jiems nėra neįprasta, nes Namibija – turistinė šalis:
„Labiau žmonės nustebdavo mane pamatę Malavyje, Ugandoje ar Tanzanijoje, kai įvažiuodavau į kaimus. Tikrai šalčiau reaguoja vietiniai į svetimšalį Namibijoje, Botsvanoje ir PAR, palyginti su Rytų Afrikos šalimis. Gal tai lemia istoriniai dalykai, galbūt čia žmonės laiko didesnę nuoskaudą baltųjų atžvilgiu. Rytų Afrikoje atbėgdavo vaikai su šypsenomis, suaugusieji apsikabindavo, sveikindavosi. Bet žiūrint į istoriją – viskas suprantama.“
Iš PAR – į Australiją
Algirdas, pasiekęs savo kelionės tikslą, keletą savaičių nutarė praleisti Keiptaune. Paklaustas, kokį įspūdį spėjo palikti ne itin saugia šalimi laikoma PAR, keliautojas sakė, kad buvo prigąsdintas, kaip čia reikia saugotis, pats neneigė, kad yra, ko bijoti, tačiau sakė, jog jo asmeninė patirtis – pozityvi:
„Šalis nėra saugi, didieji miestai – vieni pavojingiausių pasaulyje, bet reikia žinoti, kur ir kada neiti. Čia kaip ir kiekvienos Afrikos šalies sostinėje. Pavyzdžiui, Namibijoje net iš viešbučio pavogė vieno sutikto keliautojo dviratį. Jis irgi keliavo panašiu maršrutu ir likus vienai šaliai iki tikslo prarado dviratį.
Šiaip daug laiko praleidžiu su vietiniais, pakviečia ir į svečius, aišku, daugiausia tai yra baltaodžiai. Susitikau čia ir su lietuvių bendruomene, pas vieną lietuvį buvau apsistojęs.
O apskritai kalbant apie PAR, sakyčiau, ir daug kas taip sako, kad tai Europa arba Amerika Afrikoje. Labai išsivysčiusi šalis, gera kelių infrastruktūra. Tik su elektra labai daug problemų, – juokėsi pašnekovas. – Žmonės iš Malavio, Zambijos bėga čia, bando ieškoti darbo. Pragyvenimo lygis didesnis, bet valdžia kažkaip nesusitvarko – korupcija tikriausiai viena didžiausių Afrikoje, matyt, dėl to ir kyla tos problemos.
Kainos PAR, sakyčiau, panašios kaip ir kitur. Namibijoje ir Botsvanoje buvo aukštesnės, nes jos viską importuoja iš PAR. Iš keliautojo perspektyvos, vertindamas tai, kas man aktualu, sakyčiau, kad PAR keliauti yra šiek tiek pigiau nei minėtose valstybėse.“
Paklaustas, koks jausmas apima dabar, kai tikslas pasiektas – Afrika pervažiuota?
„Kol kas dar pats nieko nejaučiu. Manau, reikia daugiau laiko visai tai patirčiai įsigerti. Nėra tokio jausmo, kad vau, aš čia kažką tokio padariau. Galbūt dėl to, kad tikslas yra gerokai didesnis. Manau, dar reikia laiko, kad suvokčiau, kas įvyko, – juokdamasis sakė Algirdas ir užsiminė, kad, nors čia kelionė baigėsi, pati ji dar tikrai nesibaigia: – Jau turiu bilietus į Australiją. Ten bus kitos kelionės pradžia.“
