Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
Į Etiopiją nusprendžiau keliauti todėl, kad tai viena seniausių pasaulyje šalių, įkurta 980 m. pr. Kr. Ji turi gilias tradicijas ir kultūrinį paveldą. Čia kalbama net 80 skirtingų kalbų ir yra net 200 dialektų. Būtent šią šalį norėjau aplankyti labiausiai. Juk ji – viena paskutinių genčių tvirtovių. Iki šiol čia gyvenančios gentys išlaikiusios savo papročius ir pagoniškas tradicijas. Pamažu pasaulyje gentys nyksta ir keičiasi.
Etiopija yra penkta skurdžiausia šalis pasaulyje, o du trečdaliai jos gyventojų vis dar uždirba mažiau nei vieną Amerikos dolerį per dieną. Todėl kapitalizmas čia nepadarė didelės įtakos, ir žmonės nepersikėlė gyventi į didmiesčius.
Etiopijoje gyvena apie 60 skirtingų genčių. Iš jų nusprendžiau aplankyti aštuonias, kurios, mano manymu, įdomiausios ir turinčios išskirtiniausius bruožus. Keliausiu po labai tikinčią krikščioniškąją ortodoksinę ir UNESCO saugomą Lalibelą, į kurią per Kalėdas plūsta piligrimai. Ieškosiu Nilo ištakų, kopsiu į uolose pasislėpusias šimtametes bažnyčias, žygiuosiu per Simieno kalnus, kurių viršukalnėse gyvena raudonkrūtiniai babuinai. Miegosiu ant aktyvaus ugnikalnio briaunos ir patirsiu dar daug neįtikėtinų nuotykių.
Lalibela
Kelionę pradedu Etiopijos sostinėje Adis Abeboje. Čia praleidžiu tik vieną naktį ir iškart išskrendu į šiaurinį Lalibelos miestelį, kuriame įspūdingai švenčiamos Kalėdos. Susiplanavau kelionę taip, kad į miestą atskrisčiau pirmą šventinę Kalėdų dieną.
Skrisdamas valandą iš sostinės negalėjau atsiplėšti nuo lėktuvo lango, nes mane pakerėjo kraštovaizdis. 70 proc. Afrikos kalnų yra Etiopijoje, todėl vaizdas tiesiog hipnotizavo. Lėktuvas skrenda žemai, todėl labai gerai matyti kanjonai, išdžiūvusios upės, miesteliai ir dirbami laukai.
Nusileidęs oro uoste išsikeičiu 3 didelius pundus pinigų, nes didžiausias nominalas lygus 3 eurams. Lauke pasitinka gidas ir veždamas Lalibelos link nuo gerokai atitolusio oro uosto pusę kelio apkalbinėja kinus bei jų blogai nutiestus kelius šiame regione.
Pasidėjęs daiktus iš karto patraukiu į vietą, kur švenčiamos Kalėdos. Visur daugybė baltai apsirengusių maldininkų, kurie specialiai atėjo ar atvyko čia švęsti Kalėdų. Balta spalva jiems reiškia nekaltumą, švarią sielą.
Daugumai etiopų yra garbė atvykti bent kartą gyvenime į šventą miestą Lalibelą ir čia švęsti Kalėdas. Panašiai kaip ir musulmonams aplankyti Meką.
Pats Kalėdų šventimas atrodo labai įdomiai. Iš tolimų regionų ateina senoliai, pasiėmę ilgas aviganių lazdas su užriestu galu ir persimetę per petį po maišą su maistu. Vienos šeimos sėdi pakrūmėse šalia šventyklų ir ilsisi pavėsyje.
Praeinu pro uolose iškaltus kambarius, kuriuose vis dar gyvena vietiniai kaip akmens amžiuje. Kartu su gidu ir minia bandau prasibrauti link prieš 900 m. iš monolito iškaltų bažnyčių.
Vietinės bobutės, paprašiusios jaunimo pagalbos, bando perlipti dviejų metrų tvoras ir eiti link bažnyčių. Mes taip pat pakilnojam senų bobučių užpakalius per tvoras, kad mums netrukdytų perlipti. Taip atlaisvinome sau kelią.
Visi stumdosi, visur betvarkė. Prižiūrėtojai rankose turi pagalius, nors ir užvažiuoja maldininkams per nugaras, kad nesibrautų, tačiau vis tiek tvarkos nėra. Visi stengiasi įlįsti į bažnyčią ir ten pasilikti, todėl mums labai sudėtinga iš ten išlįsti. Kai kurios bobutės jau spėjo įlįsti į vidų ir užsiimti geras vieteles. Iš čia neplanuoja išeiti net keletą dienų. Bažnyčia joms taps ir valgykla, ir miegamuoju, ir tualetu.
Gerai, kad turime vedlį, kuris drąsiai prastumdo vietinius, nes aš tikrai nedrįsčiau to padaryti. Bažnyčios įspūdingos. Neįsivaizduoju, kaip uolose jas sugebėjo iškalti. Sako, kad meistrams nukirto rankas, kai tik iškalė šias bažnyčias, kad daugiau niekur kitur negalėtų tokių gražių padaryti.
Iš tikrųjų atmosfera čia labai įdomi. Masė žmonių ir noras eiti melstis parodo, kokia šioje šalyje stipri religija. Pasivaikštau aplink bažnyčias, visur prigulę maldininkų kaip baltų dešrelių. Nors visur netvarka ir žmonių kiekio niekas negali sukontroliuoti, tai padaro didelį įspūdį. Norisi susirasti kokią vietelę ir juos stebėti.
Bandau nufotografuoti įdomesnius veidus, bet jaunimas nusisuka. Pavyksta užfiksuoti tik senolius, nes jie nesupranta, su kokiu čia daiktu šmėžuoju priešais veidus. Tačiau kai atsuku ir parodau nuotraukas, būna įdomu stebėti jų išraiškas. Dažniausiai parodo šypseną, pilną spalvotų dantų. Senukai čia atėjo iš tolimų kaimelių, todėl niekada nėra matę baltųjų.
Užlipu ant toliau esančio kalno, kur tik keletas vietinių, kad niekas nematytų, kaip skraidinsiu droną. Čia pastarieji draudžiami, todėl galima susilaukti netgi baudų. Po dviejų minučių gidas jau vaiko mane apstojusius 20 vietinių, kuriems buvo labai smalsu, ką čia darau. Minia būrų, kurie pritraukė prižiūrėtojų dėmesį.
Vakarieniaujame kavinukės balkone stebėdami saulėlydį ir afrikietišką netvarką gatvėje. Sutemus einame į vietinį barą, esantį rūsyje. Elektros nėra, beveik visiška tamsa. Tokia baisoka atmosfera, nekoks kvapas. Lyg ir nederėtų eiti, bet su gidu drąsiau.
Apie tualetus, iki kurių niekas nenueina, nė nekalbu. Baro viduje matyti tik alų geriantys vyrai. Prisėdame prie kito vyrų būrelio, nes vietų daugiau nėra. Pasitaikė labai linksmi ir draugiški vietiniai. Gėriau su jais kartu vietinį midų, vadinamąjį tež. Vėliau šokau, dainavau. Labai šauniai žmonės linksminasi. Žinoma, kartais tyčia dūžta buteliai ant grindų, bet tai tik sukuria įdomesnę atmosferą. Moterų nėra, nes visos laiką leidžia su tėvais. Tačiau jei čia ateitų, būtų laikomos pasileidusiomis.
Nakvojau viešbutyje, kuris yra netoli didelio kalno. Ant pastarojo turėjo stovėti vienuolynas, tačiau dabar statomas viešbutis. Kalną su sklypu valdžia padovanojo opozicijos lyderiui, ir nuo tada įsivyravo tyla…
Per pusryčius valgau blynus su šviežiomis papajomis ir ant laužo užvirinta vietine kava. Kavos tradicijos Etiopijoje yra labai senos, nes būtent čia buvo atrasta kava. Sakoma, kad XI a. Kafa regione piemens ganoma ožka suėdė kavamedžio lapų ir tapo nerami. Kai žmonės išsiaiškino šių lapų efektą, juos pradėta virinti. Kai Etiopijoje buvo atrasta bei pradėta auginti kava, tik tada ji paplito po visą pasaulį. Čia kone kiekvienoje maitinimo įstaigoje yra kampelis, kuriame pridėta mažų puodelių, o ant žarijų virinama kava. Taip pat apstu gatvės užeigų su penkiomis kėdėmis ir ant žarijų stovinčiais keramikiniais kavinukais.
Kitą rytą vėl plaukiu su minia link bažnyčių, gidas nori lįsti vidun, bet fiziškai to neįmanoma padaryti. Atsistoju šiek tiek erdvesnėje vietoje, nuo kurios būtų galima stebėti pamaldas. Dešimtys kunigų, užsilipę ant iš monolito iškaltų bažnyčių, ne gieda, o dainuoja maldas ir šoka. Į maldą atsakydami vietiniai šaukia plonu balsu judindami liežuvius kaip indėnai per filmukus. Turiu galimybę netgi išvysti vietines vestuves. Eina trys išpuoštos jaunųjų poros ir šalia plojantys bei dainuojantys lydintieji.
Po pietų susiderinam bilietus ir su mikroautobusu vykstame link Bahir Daro miesto. Kelionė truks 6 valandas. Mikroautobusas pilnas vietinių, bet mums leidžia atsisėsti prie lango. Džiaugiuosi, nes buvau perspėtas, kad keliai labai blogi, ir nepratę važinėti vietiniai mėgsta vemti. Keliai iš tikro buvo blogi ir siauri, dažnai aplenkdavome automobilius su pradurtais ratais arba tekdavo palaukti, kol prieš mus važiuojantys susitvarkys perkaitusius variklius. Juk į šoną automobilių patraukti negalima, juos reikia taisyti viduryje gatvės.
Pravažiuojame pro daug mažų miestelių, kuriuose gatvėmis eina asiliukai ar ožkų bandos. Šalikelėse stovi nameliai iš pagalių. Turtingesni dar ir moliu apsilipdo. Vaizdas labai skurdus. Šalia stovinčios bažnyčios tikintieji lūkuriuoja ant gatvės ir prašo pinigų. Pasiseka tiems kaimeliams, prie kurių pagrindinis kelias išasfaltuotas.
Pusiaukelėje sustojame ne kavinukėje ar prie tualeto, bet prie bažnyčios. Juk reikia pasimelsti vidury kelionės. Per visą kelionę vėmė tik viena bobutė, gerai, kad maišelis nebuvo kiauras. Bahir Dare mikroautobusas mus pavežė papildomus 200 metrų iki viešbučio, nes, kaip išsiaiškinome su kartu vykusiais vietiniais, sumokėjome už kelionę trigubai daugiau nei jie.
Bus daugiau.
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
