Kazachai sako: „Supraskit ir juos – pas mus didelis nedarbas, todėl kiekvienas mažai uždirbantis žmogus yra potencialus taksistas. Konkurencija arši, o už keleivių medžioklę oro uoste dar reikia ir mokėti“.
Almata dažnai pavadinima obuolių gimtine – laikoma, kad būtent šiame Vidurio Azijos regione pradėti auginti obuoliai. Vienas iš miesto simbolių iki šiol yra ši obuolį primenanti skultūra.
1998 m. praradusi Kazachstano sostinės vardą Almata liko ne tik didžiausiu šalies miestu bet ir šalies kultūros, socialiniu ir finansų centru. Greitai augančiu, tačiau ne tokiu tviskančiu, kaip naujoji sostinė Astana.
Vietiniai almatiečiai sako, kad šalies prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pasistatė savo miestą ir išsikėlė į jį, o juos kiek apleido. Daug gyventojų persikėlė į Astaną kartu su prezidentu. Nepaisant to, Almata juda, kruta, statosi ir modernėja.
Prieš tris metus atsidarė miesto metro – visiškai naujas, vienos linijos ir kol kas tik septynių stotelių. Tai paaiškina, kodėl kartais metro yra visiškai tuščias. Tokiam išsiplėtusiam miestui vienos linijos yra gerokai per mažai, daugumai gyventojų tiesiog nepatogu juo naudotis. Be to, Almatoje pigu važinėti kitu miesto transportu.
Tačiau maisto kainos čia neatrodo žemos. Geriausiu atveju – kaip Lietuvoje, tačiau dažniausiai valgysite šiek tiek brangiau nei namuose.
Dominuoja rusų kalba
Atvykęs į Kazachstaną tikėjausi pamatyti daug rusų mieste, tačiau apsirikau. Dauguma miesto gyventojų yra kazachai. Vis dėlto rusų kalba yra dominuojanti.
Įdomiausia kad, daug jų kalbasi rusiškai tarpusavyje. Jau nekalbu apie užrašus mieste: dažniausia jie yra dviem kalbomis, tačiau jei viena – ji bus rusų.
Relingingumu Almata taip pat neblizga. Yra kelios mečetės, tačiau atrodo, kad tokiam dideliam miestui jų yra net per daug. Dauguma miestiečių yra ateistai arba silpnai tikintys musulmonai, kurie nevengia nei taurelės pakilnoti, nei kitokių musulmonams nederamų linksmybių patirti.
Vairavimas Almatoje kiek chaotiškas, tačiau vėl gi, ne toks drastiškas kaip kitose musulmoniškose šalyse. Šiokią tokią tvarką galima pajusti, šviesoforams paklūstama. Sovietai čia neabejotinai padarė savo įtaką.
Almatos centras sovietinis ir akies neglostantis. Pramogų baruose, klubuose lošimo namuose galima rasti daug.
Tačiau vaikštinėjant mieste, grožėtis nelabai yra kuo. Be to, dėl didelio automobilių srauto ir nuolatinių spūsčių, mieste „kabo“ didelis smogas.
Pats geriausias miesto epizodas – Koktobe kalnas, ant kurio stovi Almatos televizijos bokštas. Pakilti galima funikulieriais, jei tik jie nėra remontuojami. Mums nepasisekė – kaip tik tuo metu funikulierius buvo tvarkomas. Tačiau kilti pėsčiomis nereikėjo – viršukalnę pasiekėme miesto autobusu. Nuo Koktobe kalno prieš akis atsivėrė Altamos panorama.
Iš Kazachstano keliavome į Vidurinės Azijos gamtos turtais apdovanotą Kirgiziją. Tad kitoje dalyje pasakosiu apie ją ir klajoklius kirgizus, kurie iki šių dienų atklysta į Kauno turgų automobilių pirkti.
