Alpinistė Vilma Tūbutytė apie kalnus: „Tai basomis, tai su šliurėmis sugalvoja lipti“

Vos įėjęs į „Montis Magia“ laipiojimo salę iš karto pasijunti tarsi namuose. Čia pasitinka besišypsantys veidai, jauki aplinka, karabinų spragsėjimas bei Vilma Tūbutytė, kuri jau ne vienerius metus myli kalnus.
Vilma Tūbutytė
Vilma Tūbutytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Vilma moko kitus alpinizmo technikos ir sako, kad apie kalnus galėtų kalbėti ir kalbėti. Tai ir darome, kalbamės apie meilę kalnams, pasiruošimą bei vis populiarėjančias keliones į kalnus.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

– Užuomazgos buvo, kai mokiausi universitete geografijos. Nežinau, ar dabar dar veža, bet tuo metu mus po trečio kurso vežė atlikti tolimąją praktiką į kalnus. Lenkijoje lipome, tada Slovakijoje lipome, tam, kad pamatytume, kaip visas kraštovaizdis ir augmenija keičiasi, einant į pietus nuo Lietuvos ir kylant į viršų. Mes ten keletą dienų lipome ir man labai patiko.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė
Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė

– Kaip įsibėgėjo ta meilė kalnams?

– Grįžau ir susiradau kalną, Monblaną. Atrodė, nepasiekiama svajonė. Taip išėjo, kad man pavyko užlipti. Buvo labai sunku, daug pamokų davė ta kelionė, taip pat ir tai, kad į kalnus reikia eiti pasiruošus. Tada ir atradau „Montis Magia“, o po kursų pradėjau važinėti. Viena mokomoji buvo, tada kovą išvykau į laipiojimo ledu stovyklą, vasarą išvykau į Elbrusą lipti. Turėjome daug laisvų dienų, todėl visi ilgi savaitgaliai būdavo kalnuose. Per metus kokios 7 kelionės, net Kalėdos, Velykos būdavo kalnuose. Per pirmus dvejus metus viską išbandžiau.

– Apie Lietuvos alpinistų bendruomenę mažai girdime, kaip manote, kodėl?

– Plačiausiai nuskamba istorijos, kai kalnuose nutinka nelaimės. Tuo tarpu apie pasiekimus, nors ir rašoma, bet, gal mažiau publikos pasiekia. Paskutinius keletą metų Saulius Damulevičius vis stebina rimtais įkopimais, turime du naujus Everesto įkopėjus ir tikrai buvo žiniasklaidoje apie tai rašoma. Taip pat asociacija buvo matoma, kai ir aš buvau prezidente, nes buvau pirmoji ir kol kas vienintelė moteris vadovavusi alpinizmo asociacijai. Matyt, tai buvo visai patraukli žinia.

– Lietuvoje vyksta ir alpinizmo varžybos, ar pati dalyvaujate?

– Vienu metu dalyvavau intensyviai, viską esu laimėjusi, ką įmanoma laimėti. O dabar tiesiog smagiau mokyti kitus. Esu sakiusi, kad arba aš dalyvauju, nes yra gera komanda ir einame laimėti, arba einu su naujokais, kad galėčiau mokyti per patirtį.

– O kas jums pačiai svarbiau – patirtis kalnuose ar viršūnės?

– Man svarbiau procesas. Pačioje pradžioje norisi viršūnių, bet jeigu manęs dabar paklaustų, į kokią viršūnę norėčiau užlipti, tokios nėra. Yra tokių, sakykim Materhornas, kur norėčiau. Aš bet kada galiu sėsti į mašiną, nuvažiuoti ir užlipti, bet dabar yra jau tas momentas, kai turi ateiti labai didelis noras, kad jausčiau pasitenkinimą. Nebe 25-eri, kad norisi užsidėti pliusus, kalnuose atrandi kitokią prasmę.

– Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, kad eiti į kalnus yra brangu. Ar tai tiesa?

– Brangu yra pradėti. Turi nusipirkti viską. Vėliau jau neperki kiekvienai kelionei įrangos. Nebent vyksti į 8 km kalnus, tada brangu vien gauti leidimą, kad galėtum lipti.

– Kaip švenčiate pasiektą viršūnę?

– Visada norisi vėliavą iškelti. Čia ir simbolika, ir didžiuojiesi, kas tu esi ir iš kur tu esi. Aš visada turiu Lietuvos vėliavą ir Montis Magia vėliavą. Dažnu atveju žmonės pamiršta, kas juos atvedė į kalnus, visi tik savo pasiekimais didžiuojasi. Aš negalėčiau taip. Alpinizmas yra komandinis pasiekimas.

– Ar nusiviliate, jeigu nepavyksta užlipti?

– Priklauso nuo žmonių. Jeigu buvo labai svarbu užlipti, bet dabar negali, tai gali būti kam nors ir trauma. Tik priklauso nuo to, į ką pasikeitė planas, kartais dar geresnis planas gali atsirasti arba tapti nuotykiu. Čia požiūrio klausimas.

– Artėjant vasarai žmonės kelionėms rinksis kalnus, ką jiems reikėtų žinoti apie įrangą, aprangą?

– Viskas ateina per patirtį. Pirmas keliones aš vaikščiojau su slidinėjimo kostiumu, pirktu už 70 litų, ir į Monblaną taip užlipau. Bet vėliau pradedi suprasti skirtumus. Kai užsivelki gerą ir kokybišką, supranti, kodėl tiek kainuoja. Dažnai žmonėms tai sakau, bet jie pamato kainą ir nebūtinai manimi patiki, o labiausiai mokomės iš savo klaidų. Ruošdamasi į Elbrusą nusipirkau kuprinę, bet pačią pirmą žygio dieną lūžo pagrindinė sagtis, kuri turėjo laikyti visą svorį, nes buvo išlengvinta ir pigesnė.

– Dažniausiai girdime apie tuos alpinistus, kurie užlipo į aukščiausias viršūnes. Tačiau apie tuos, kurie lipa į mažesnes, girdime mažai. Kaip manote kodėl?

– Jeigu kviečia papasakoti žmones apie kalnus, kviečia tuos, kurie lipo į Everestą, kur daug pompastikos. Labai daug yra alpinistų, kurie lipa į sudėtingus maršrutus, bet jie nėra Everestas ar K2.

Tai tada niekam neįdomu, visiems įdomu aukščiausias, giliausias, pirmas, kas užlipo. Visi žinome, kad Vladas Vitkauskas pirmas lietuvis, kuris įlipo į Everestą, bet ar žinome, kas antras. Mes maitinami tokiomis žiniomis ir tada kalnai atrodo skirti tik išskirtiniams. Nuvažiuoti takais pasivaikščioti tikrai gali kiekvienas. Dabar programėlių milijonas, nėra tie kalnai kažkas pompastiško ir neįveikiamo.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė
Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė

– Kalnai tapo prieinami visiems, organizuojamos kelionės. Ką apie tai manote?

– Sakyčiau, yra ir pliusų, ir minusų. Priklauso nuo organizatorių požiūrio. Yra daug tokių, kurie vieną kartą nuvažiavo ir jaučiasi, kad jau gali vesti kitus. Žinoma, yra tokių, kurie atsakingiau žiūri. Kartais tikrai per daug neatsakingai pateikiama norint užsidirbti.

Vienu metu buvo, kad į Monblaną autobusais po 50 žmonių veždavo – tai čia iš viso sprogdina smegenis, iš kur jie turi tiek drąsos. Ir atsiranda tokių, kurie seka iš paskos, tai basomis, tai su šliurėmis sugalvoja lipti.

Bendrai labiau reikėtų dalintis patirtimi, ko nedaryti, nuo ko pradėti.

Man labai smagu matyti, kad tiek žmonių atranda kalnus, kad juos taip pat įsimyli. Natūralu, kad ir vedančių į kalnus daugėja. Aš galvoju, gerai, kad parodo kalnus, svarbiausia tai daryti atsakingai ir jau sukaupus patirties. Kalnai yra rimtas dalykas.

– O kaip manote, kodėl daugėja žmonių, kurie nori vykti į kalnus?

– Didelę įtaką daro tai, kad daugėja sportuojančių žmonių. Aktyvus gyvenimo būdas veikia, tad ir alpinizmu užsiimti norinčių daugėja. Dabar jau yra tas metas, kai keliauti su „viskas įskaičiuota“ pradėjo žmonėms nusibosti. Žmonės pradeda ieškoti nuotykių.

– Kokių pamokų išmokote kalnuose?

– Mane kalnai išmokė į gyvenimą žiūrėti paprasčiau. Nesureikšminu daug dalykų. Kai dirbau vadybininke pardavimuose, visi sakydavo – Vilma, ko tu sėdi tokia rami? Kalnai išmokė mane, kad niekas nenutiks, jeigu kur pavėlavai ar suplyšo megztukas. Aš prieš kelias dienas galvojau – išgyvensiu ar ne ir dėl to gyvenimą pradedi vertinti kitaip. Atsisakai kompleksų, jų yra kur kas mažiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis