XIX a. Europoje buvo tiesiami keliai ir kuriama geležinkelių sistema, leidžianti daug greičiau bei patogiau pasiekti Alpių regionus. Būtent Alpių kalnai tampo ta vieta, į kurią veržėsi visos Europos keliautojai. Susisiekimo infrastruktūros plėtra padėjo pamatus ir šiuolaikiniam turizmui. XIX a. antroje pusėje Alpių regione prasidėjo masiška viešbučių ir nakvynės namų statyba. Kalnai tampo prieinami jau ne tik siauram tyrinėtojų, bet ir platesniam žmonių ratui.
Moderniojo alpinizmo pradžia
Neatskiriami alpinizmo atributai – ledo kirtiklis ir virvė pradėti naudoti maždaug XVII a., tačiau iki pat XVIII a. jokių ekspedicijų į kalnus neužfiksuota. Moderniojo alpinizmo istorijos pradžia laikomi 1786 m., kuomet prancūzai Michelis Gabrielis Paccardas ir jo vedlys Jacques'as Balmatas pasiekė aukščiausią Vakarų Europos viršūnę – Monblaną (4807 m.). Monblanas nėra techniškai sudėtingas kalnas, todėl pirmuosius alpinistus labiau traukė žemesnės, bet techniškai sudėtingesnės viršūnės.
 |
| Kopimas į Monblaną (Mont Blanc) |
XIX a. vidurys vadinamas „auksiniais“ alpinizmo klestėjimo laikais: šiuo laikotarpiu buvo kopiama į daugumą aukščiausių Alpių viršukalnių. Vadinamojo „Auksinio alpinizmo amžiaus“ pradžia – 1854 m., kuomet anglas Alfredas Willsas įkopia į Wetterhorn (3692 m.) viršūnę Šveicarijoje. Praėjus porai metų, Willsas apie savo žygį išleidžia knygą, kuri smarkiai prisideda prie alpinizmo išpopuliarėjimo Didžiojoje Britanijoje. XIX a. į kalnus daugiausiai keliauja vidutinės ir aukštesnės ekonominės klasės vyrai: mokslininkai, rašytojai, teisininkai, gydytojai. 1857 m. Londone įkuriamas pirmasis alpinistų klubas, kuris sėkmingai veikia iki šiol. Greitai tokių klubų atsirado ir kitose Europos šalyse.
1865 m. plačiai nuskambėjo tragiška kopimo į kalnus istorija: nusileidimo nuo Matterhorn (4478 m.) viršūnės metu žuvo trys britų alpinistai ir jų vedlys iš Prancūzijos. Tragedija sulaukė didelio visuomenės dėmesio. Dėl to vos neuždraudžiama Alpių klubo veikla. Pasaulis tikriausiai pirmą sykį suvokė, jog didingi kalnai slepia didžiulius pavojus. Matterhorno šturmas žymi naują posūkį alpinizmo istorijoje – Sidabrinį alpinizmo amžių. 1865-1882 m. sėkmingai šturmuojamos visos aukščiausios Alpių viršūnės. Nebelikus iššūkių Alpėse, keliautojų žvilgsniai pradeda krypti į tolimesnius kalnų masyvus: Pirėnus, Andus, Uolinius ir Kaukazo kalnus.
 |
| Nuotr. iš asmeninio archyvo/Lietuvos alpinistai pakeliui į Lietuvos viršūnę Pamyre, 1964 m. |
Lenktynės dėl aukščiausių viršūnių
XX a. viena po kitos pradedamos šturmuoti Himalajų viršūnės. 1933 m. sovietai pasiekia 7500 m. viršukalnę ir pavadina ją Stalino vardu (vėliau pervadina Komunizmo), 1936 m. vokiečiai sėkmingai šturmuoja Siniolchu (6888 m.), tais pačiais metais britų alpinistai pakyla į 7816 m, Nanda Devi viršūnę. Vyksta nuolatinis varžymasis, kuri šalis pirmoji iškels savo vėliavą aukščiausiuose pasaulio taškuose. II pasaulinio karo metu alpinizmo istorijoje įsivyrauja savotiškas štilis, šiuo laikotarpiu į jokius didesnius kalnus neįkopiama.
Kalnai traukia ne tik pavienius keliautojus, bet ir politines partijas, judėjimus. 1939 m. nacių partija Adolfo Hitlerio 50-mečio proga padovanoja jam rezidenciją Bavarijos Alpėse. Pasakojama, kad savo dovaną Hitleris labai mėgęs, tačiau, įpusėjus karui, nustojo joje lankytis, bijodamas šalių sąjungininkių lėktuvų atakų.
Po karo žygiai į kalnus atgimsta ir pasiekiamos tokios Himalajų viršūnės kaip Annapurna, K2, Nanga Parbatas, Kanchenjunga. 1953 m. gegužės 29 d. Edmundas Hillary ir šerpas Tenzingas Norgay pasiekia aukščiausią pasaulio viršūnę Everestą (8848 m.). Tai buvo aštuntoji ekspedicija per pastaruosius 30 metų, bandžiusi įveikti šį kalną.
 |
| Be sienų nuotr./Kas atsitiko? – Draugą pamečiau. |
Pasiekus visas aukščiausias pasaulio viršūnes baigėsi daugiau nei šimtą metų trukęs alpinistų ir atskirų šalių varžymasis dėl to, kas bus pirmasis. Alpinistai pradėjo ieškoti naujų maršrutų toms pačioms viršūnėms įveikti, naudoti specialią įrangą ir naujas kopimo technikas. Alpinizmas įgavo šiuolaikinį savo pavidalą.
Moterys alpinizme
XIX a. moterys alpinizme buvo reta išimtis. Nors išskirtiniais atvejais moterys ir kopdavo į kalnus, alpinistų draugijos dažnai vengdavo įrašyti jų vardus į keliautojų sąrašą arba palikdavo tik inicialus. Tais laikais buvo neįsivaizduojama, jog moteris galėtų dėvėti kelnes ar miegoti palapinėje su žmogumi, kuris nėra jos vyras, todėl savaime suprantama niekas neįsivaizdavo jų kopiančių ir į kalnus.
Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose minimas moters kopimas į Alpes yra užfiksuotas 1799 m. Vos po devynerių metų, 1808 m. aštuoniolikmetė prancūzė Marie Paradis tapo pirmąja moterimi įkopusia į Monblaną.
Viena pirmųjų moterų, pradėjusi reguliariai kopti Alpėse, buvo britė Lucy Walker, tačiau daugelis jos pasiekimų buvo žinomi tik siauram jos pažįstamų ratui. 1871 m. įveikusi sudėtingą Matterhorno viršūnę ji tapo žinoma ir plačiajai visuomenei. Vis dėlto net ir po tokių nuskambėjusių istorijų, kalnai tebeliko išskirtinis „vyrų reikalas“. Norint patekti į kalnus moteriai reikėjo arba turėti daug pinigų, arba prastą sveikatą ir gydytojo rekomendacijas ją taisyti kalnuose. Kitas būdas prasmukti į kalnus buvo turėti vyrą, brolį ar draugą alpinistą, kuris galėtų pasiimti į ekspediciją. Tuo meto keliautojos į kalnus dažnai kopdavo su suknelėmis ir nė iš tolo nepriminė šiuolaikinių alpinisčių. Griežtos aprangos ir elgesio normos atsidūrus kalnuose, deja, nenustodavo galioti. Alpinistų klubai moterų į narius nepriimdavo, todėl 1907 m. buvo įkurtas Moterų Alpių klubas.
 |
| E.Nichols nuotr./Edita Nichols ir Tarkis Sherpas Everesto viršūnėje |
1975 m. japonė Junko Tabei įkopė į Everestą. Po trejeto metų šveicarų alpinistų klubas priėmė į savo gretas pirmąją moterį, tuo tarsi simboliškai įtvirtindamas moterį kaip lygiateisę kalnų žygeivę.
Šiandien į Everestą lipa visi, kas tik gali sau leisti plačiau praverti piniginę. Keliautojai gabenami „konvejeriu“, todėl profesionalūs alpinistai skundžiasi žmonių gausybe ir verčiau renkasi ne tokias žinomas viršūnes. Praėjus porai šimtmečių nuo pirmųjų kopimų į kalnus, šiandien pabūti alpinistu gali kiekvienas.
Apie pirmos lietuvės alpinistės žygį į Everesto viršukalnę skaitykite čia.
