Pažintį su Pietų Italija pradėjau nuo Amalfio pakrantės. Jei moki gerai vairuoti ir „keliauti greitai“, tai vienos dienos turėtų užtekti, kad pamatytum pakrantę su jos gražiausiais miesteliais. Vis dėlto, jei norėtum pajusti tikro dolce vita skonį, verta čia praleisti nors tris dienas.
Mes ankstyvą rytą pajudėjome iš pietų pusės Ravelo link ir per dieną nuvažiavome iki Sorento sustodami gražiausiose pakrantės vietose ir keliuose miesteliuose. Kampanijos regionas turėtų patenkinti mėgstančius keliauti prabangiai, bet nuvilti tuos, kurie nemėgsta pernelyg turistinių vietų, ypač sezono metu. Jei ieškote kokio nors dar neatrasto Italijos kampelio, Amalfio pakrantė tikrai nėra ta vieta – šis regionas dažnai matomas filmuose, fotografijose ir yra dažnai lankomas ne tik paprastų turistų, bet ir garsenybių.
Pietinės Italijos regioną Kampaniją galima, ko gero, priskirti romantiškiausioms vietoms pasaulyje. Visų pirma, pajūrio kelias, kuris tęsiasi „tik“ apie 50 km, dovanoja keliautojams pasakiškus vaizdus ir jaukius miestelius, kuriuose gausu prabangių vilų, „pakibusių“ tiesiog ant uolų ir paskendusių tarp žalumos.
Visgi jei nesi patyręs vairuotojas, geriau rinkis kokią nors alternatyvią transporto priemonę, o ne nuosavą automobilį, ypač sezono metu. Dėl vingiuoto ir labai siauro vienintelio kelio šioje pakrantėje automobiliai dažnai turi net sustoti ir važiuoti atbuli, kad galėtų prasilenkti.
Kadangi nesu autobusų ir turistinių grupių mėgėja, nusprendžiau vis dėlto surizikuoti ir važiuoti nuosavu automobiliu argumentuodama tuo, kad jei pavyko vairuoti Kuboje, Maroke ar Gruzijoje, tai pavyks ir čia. Na ir... likau gyva ir sveika. Mano pakeleiviai irgi. Taigi noriu nuraminti, kad vairuoti ten, nors nėra lengva, tikrai įmanoma.
Amalfio pakrantei iš viso priskiriami 13 miestelių, bet tikrai nėra būtinybės lankyti juos visus, kad pajustumėte regiono klimatą. Mes sustojome Amalfyje, Positane ir Ravele. Labiausiai išsiskyrė galbūt Ravelas – miestelyje galima pasijusti lyg viduramžiuose dėl išskirtinių pastatų ir senovinių vilų, o vaizdai į Tirėnų jūrą tiesiog atima žadą.
Ilgiausią sustojimą padarėme Positane, kur nusileidome iki pat paplūdimio. Miestas atrodo nerealiai – lyg visas būtų prilipdytas prie uolos. Kad pasiektum pakrantę, reikia nueiti tūkstančius laiptelių žemyn. Tokiose vietose mane visuomet apninka apmąstymai, ar gyventojai žino, kokioje gražioje vietoje jie gyvena, o gal tie vaizdai ir laipteliai yra jiems pabodę, ir norėtųsi gyventi lygumoje, kad nereikėtų kiekvieną dieną kopti į statų kalną.
Panašios mintys aplanko mane įvažiavus į Neapolį – ar jo gyventojai nutuokia, kokiame chaose jie gyvena? Neapolis yra visai šalia Amalfio pakrantės – o skiriasi kaip diena ir naktis. Jau po pirmų minučių Neapolyje buvau šokiruota. Miestas pasirodė tikras chaoso įsikūnijimas – visur spūstys, šūkaujantis italai, siauros gatvės senamiestyje, purvina.
Bet kažkas šiame mieste mane vis dėlto sužavėjo. Sunku susidaryti nuomonę apie šį miestą, tarkim, iš nuotraukų – ten būtina nukeliauti, pamatyti ir pajausti, bet galiu drąsiai pasakyti, kad panašaus miesto dar neteko matyti, nors keliauju jau gan ilgą laiką. Miestas neturi jokių taisyklių – vyrauja besaikė eklektika, ypač architektūroje.
Neapolio istorinis centras, kuris laikomas didžiausiu Europoje, yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Neapolio senamiestyje nežmoniškas skaičius bažnyčių, bet dauguma jų yra tiesiog „prilipdytos“ prie gyvenamųjų pastatų. Kai kurių bažnyčių net nesimato tarp restoranėlių ir parduotuvių. Senovinių pastatų sienos išmargintos grafičiais, o juose įrengtos šventųjų koplyčios, po kuriomis dar stovi šiukšlių konteineriai.
Per siauras gatveles lekia skuteriai, iš langų ir balkonų makaluojasi džiūstantys skalbiniai, iš restoranėlių sklinda visokiausio maisto kvapai. Mūsų būtinas sustojimas – pačioje žinomiausioje ir seniausioje Italijos picerijoje, kur valgė filmo „Valgyk, melskis, mylėk“ herojė Julia Roberts.
Baigiant mūsų trumpą pažintį su Neapoliu užsukame dar į miesto dalį, kuri įsikūrusi prie pat jūros su Vezuvijaus ugnikalnio panorama. Čia Neapolis sudaro visai kitokį vaizdą – miestas atrodo erdvesnis ir ramesnis. Visai šalia Neapolio yra Vezuvijaus ugnikalnis ir Pompėjos senovinis miestas, kuriuos irgi galima įtraukti į klajonių po Kampaniją maršrutą.
Sekite Małgorzatos keliones „Facebooke“.
