Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
Diena žadėjo būti ypatingai graži – giedra, lengvas vėjelis, 26 laipsniai šilumos. Gerai nusiteikę ir visiškai pasveikę, patraukėme išbandyti Adatų kelią. Nei svaigintis, nei per adatas basomis eiti nereikia. Paprasčiausiai tai yra vaizdingas kelias, vedantis per Juodųjų kalnų regioną. Aštrūs uolų smaigaliai bei juose iškalti siaurutėliai, žemi tuneliukai sudaro įspūdį tarsi lįstum per adatos skylutę. Tikrai įspūdinga vieta.
Šiuo keliu galima pasiekti ir Rašmoro Kalno memorialą. Apie jį labai nesiplėsiu, nes šis paminklas, mano manymu, yra tarsi spjūvis Amerikos indėnams į veidus. Na, ar tikrai reikėjo tas galvas šventose žemėse iškalti? Kalne, kurį vietiniai žmonės vos prieš gerą šimtmetį vadino visa ko širdimi.
Čia kaip putlerio biustą Gedimino kalne išskaptuoti. Tiesa, dar 1868 m. Amerikos valdžia kilniaširdiškai sutartimi patvirtino lakotų genties išimtines teises į šias žemes (ačiū, kaip faina, kad perleidote mums mūsų pačių žemes). Ar ilgai ta sutartis gyvavo? 10 metų, kol aukso tose žemėse nebuvo rasta...
Lakotai aršiai kovojo, bet galiausiai pasitraukė, saugodami savo genties likučius. 1920 m. lakotai padavė Jungtinių Valstijų valdžią į teismą už žemės vagystę. Teismas mažumėlę užtruko. Tik 1980 m. (po 60 metų, Karlai!) buvo pripažinta, kad žemės buvo atimtos neteisėtai ir lakotų genčiai buvo priteista 17 mln. dolerių. Su tokiu sprendimu jie nesutiko – pareikalavo grąžinti žemes. Teismai vyksta toliau. Kaip suprantu, tęsiasi ir šiandien.
Aš labai myliu Ameriką ir, manau, kad praeitame gyvenime galimai bėgiojau po prerijas medžiodama bizonus. Mano beveik visi pro proseneliai yra tame žemyne pabuvoję. Pagal močiutės pasakojimus – jos mama kaip tik Amerikoje ir buvo pradėta.
Bet ką mes, europiečiai, padarėme su tais žmonėmis yra baisu. Kaip baisu ir tikrosios istorijos pašlavimas po kilimėliu romantizuojant kolonizaciją, menkinant persikėlėlių iš Europos nusikaltimus ir niekinant vietinių gyventojų kultūros, civilizacijos lygį, lyginant juos su laukiniais.
Grįžkime į dabartį. Iš Rašmoro Kalno patraukėme link Velnio bokšto. Važiuojame, spoksome pro langus, gėrimės nuostabiai gražiu ir giedru dangumi, kas tikrai retenybė šioje kelionėje. Ir staiga pradeda kaukti telefonai. Tornado pavojus.
Dairausi kaklą ištempusi – aplink, kiek akys užmato, giedriausias dangus be jokio debesėlio. Pajuokavome, kad matyt klaida arba tas tornadas kitame valstijos gale. Pasukame už kalniuko ir pasidaro aišku, kad jokios klaidos nėra. Už kokių 15 km matome stūksantį Velnio bokštą. Juodame debesyje, plakamą žaibais.
Būdami ne tiek bebaimiai, kiek neturėdami kitos išeities, nutariame važiuoti tolyn. O gal ten nėra viskas taip baisu, kaip atrodo. Už kilometro pastebime apžvalgos aikštelę, kurioje sustoję gal 10 automobilių, žmonės išlipę, akis prikaustę prie vis tamsėjančio audros debesies. Niekas nevažiuoja pramogos link, bet nuo tenai neatsisukdamas lekia visas konvojus mašinų.
Nauja porcija žinučių, raginančių ieškoti bunkerio, slėptis, nes oro sąlygos pavojingos gyvybei.
Dangui šiek tiek prašviesėjus, už kokių 20 min., visi draugiškai patraukėme bokšto link. Audra daugmaž praėjo, bet dar apsiniaukę, lynoja. O kad nebūtų per mažai – naujas debesėlis artėja. Nauja porcija žinučių, raginančių ieškoti bunkerio, slėptis, nes oro sąlygos pavojingos gyvybei.
Neiti į žygį proto užteko, visi sulindome į lankytojų centrą. Tupime visi tamsoje, išsigandusi jauna reindžeriukė įsikibusi racijos, per kurią nuolat gauna atnaujinimus apie vėjo greitį, kritulius ir pan. Tornadas taip ir nesusiformavo, bet lietaus nepagailėjo.
Po valandos palikome savo slėptuvę, teko palaukti, kol buvo nuimtos šakos, perjauti ant tako užvirtę medžiai, tada ir gavome leidimą apeiti įspūdingąjį gamtos paminklą. Mokslininkai pasiginčija dėl jo kilmės, bet oficiali versija – vulkaninės kilmės darinys.
Pilni įspūdžių pagaliau patraukėme nakvynės link. Likus kokiems 80 km iki tikslo, tiesiai prieš mus horizonte pasirodė įtartinas patamsėjimas. Sukantis kilometrams pradėjo aiškėti, kad traukiame tiesiai tiesutėliai į dar vieną audrą. O kur dėtis? Aplink jokio miestelio, tik laukai. O priekyje, kiek akis užmato, į visas puses juodai mėlynas debesis skrodžiamas purpurinių žaibų. Tiesių, šakotų, kaip atominis grybas, formų, kokių tik nori, tik spėk dairytis.
Likus 10 km iškilo viltis, kad audra gal praeis šonu. Atlekiame į miestelį dėl visa ko dairydamiesi, kur galima būtų pasislėpti nuo krušos. Pastebėjome degalinę su plačiu stogu. Gerai, dabar galima motelio paieškoti. Gavau iš savininko el. laišką su durų kodu ir kambario numeriu. Mūsų kambariukas Nr. 15, o pastate pagal duotą adresą jų viso labo 11-a.
Kyla vėjas, prasideda lietus. Telefonas negaudo jokio ryšio. Į mašiną pradeda nejuokais barbenti. Staigiai šauname atgal į degalinę, pastumiame savo ir taip apdaužytą mašinėlę po stogu ir išsprogusiomis akimis stebime, kaip iš dangaus pasipila kriokliai vandens.
Per tą laiką kažkokiu būdu pavyksta išsiųsti el. laišką savininkui ir gauti nurodymus, kur rasti paslaptingą 15 kambarį. Žaibams nutolus, vis dar per lietų, susirandame savo urvą ir griūname į lovas.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
