„Gamtos girnose“ – slaugytojos anestezistės Renatos ir jos vyro Valenso, programinės įrangos inžinieriaus, sodyboje – mus pasitinka vištų kudakavimas.
Jų čia – gal trys dešimtys, kaip ir ančių bei žąsų.
Lėtai slampinėja ir naminis gaidys, linguoja aukštų medžių šakos.
„Prie žurnalistų dėmesio nepratę mes. Įprastai žmonės atvažiuoja kepti ir valgyti šakočių, ne klausinėti, – nusijuokia pasitikdama Renata.
– Vaikai mūsų laukė ir nesulaukė jūsų atvažiuojant – labai norėjo parodyti savo cirko pasirodymą, bet turėjo išvykti į treniruotę. Per karantiną buvo visi pasirodymai sustabdyti, tad džiaugiasi, kai žmonių užsuka – žiūrovų jiems būna. Treniruojasi būti cirko artistais.“
Prieš šešerius metus Kaune gyvenusi šeima turėjo apsispręsti – kraustosi į kaimą ar lieka visam laikui mieste.
Tuo metu jauniausioji atžala turėjo pradėti eiti į darželį, vidurinioji – į mokyklą.
Atradusi sodybą Šakių rajone, Beduonės kaime, pora nusprendė keisti gyvenamąją vietą ir gyvenimo būdą.
„Mieste tu daugiau visu kuo naudojiesi – važiuoji pas draugus, tėvus, eini į koncertą. Imi, bet pats nieko nesukuri, neduodi. O kaime... Pasodinai gėlę, ji nuvyto. Kaip gaila. Imi ir pasodini kitą. Pražysta, žaviesi, kaip gražu. Kaime džiaugiesi mažais ir, rodos, savaime suprantamais dalykais.
Pamenu, nusipirkome 5 vištas, nes mūsų šeimoje – 5 nariai. Kiekvienas po vieną išsirinkome. Kaip mes laukėme to pirmo kiaušinio. Parsinešėme, pasidėjome ant stalo. Ir ką dabar su juo daryt? To kasdienybės džiaugsmo čia tiek daugiau!“, – gyvenimo mieste ir kaime skirtumus įžvelgė Renata.
Kaime džiaugiesi mažais ir, rodos, savaime suprantamais dalykais.
Vos vienas kambarys, bet dvi virtuvės
Bet ar nėra lengviau kaime gyventi? Juk čia viską gali pasigaminti, užsiauginti.
„Gali, bet kai jums reikia elektriko, kokių paslaugų... Mieste atvažiuos pas jus bet kas, o pabandykit kaime ką nors išsikviesti. Neaišku, ar Šakiuose kas bus, o iš Kauno atvažiavęs dar paims ir už kelyje sugaištą laiką.
Mieste paprasčiau gyventi. Neužsikūrė mašina – kažkas išgelbės, o dabar... 8 valandą ryto turiu perimti pamainą ligoninėje Kaune, 6 valandą neužkuriu čia mašinos – viskas“, – pastebėjo Renata.
Kad ir kokie bebūtų minusai, kaimas nugalėjo.
Valdo šeima jame apie 2 hektarus žemės, tačiau ji – išnuomota.
50 arų aptvertoje Renatos ir Valenso sodyboje iš pradžių nebuvo net šilto vandens, tualetas – tik lauko.
„Man tereikėjo didelių medžių ir jei yra bala, kur įmerkti kojas – idealu. Šitas priestatas, kur kepame šakočius, – naujas. Patys gyvename nykštukų name. Turime dvi prabangias virtuves ir vieną kambarį“, – kviesdama į virtuvę, šyptelėjo pašnekovė.
Viduje jauku, šilta, nes kūrenasi didelė krosnis.
Čia Renata veda šakočio kepimo edukacijas – pasakoja apie šį gardėsį, kartu gamina tešlą, suka karščio bangų ir liepsnų talžomą volą.
„Nebuvo taip, kad vieną dieną nusprendžiau – nuo rytojaus kepsiu šakočius. Vyro senelis Kazimieras Vaitiekūnas kepdavo šakočius, buvo nuspręsta, kad turi išmokti ir jaunimas.
Aš pradėjau kepti šakočius Aleksote – pas vyro tėvus. Mokė kepti vyro dėdė – Remigijus Vaitiekūnas. Kepdavau draugams, sau, kas paprašydavau. Bet labai norėjau savo „pečiaus“, taip jis ir atsirado.
Turėjo kampe kur būti, bet stovi garbingoje vietoje – kambario vidury, užima daug vietos“, – mesdama beržines malkas į ugnį, prisiminė Renata.
Receptas be paslapčių
Netrukus į virtuvėlę atkeliauja tešlos puodas.
Prijuostė, kepuraitė, darbinės pirštinės, – imu samčiu pilti tešlą ant besisukančio volo.
Po 5 minučių jautiesi lyg pirtyje – net ir atsitraukus nuo krosnies per du metrus, svilina 30-ties laipsnių karštis.
Suprantu, kodėl Renata per dieną apsiriboja dviem kepimais, nors galėtų kepti ir triskart.
Sakysite, šakočių kepėjų Lietuvoje – daug, tačiau Renata neslepia, kaip daro dažna šeimininkė, savojo recepto.
Anaiptol, dalijasi juo ir kviečia kepti ir kepti kuo dažniau ir daugiau.
„Kitose edukacijose, ką esu mačiusi, atneša jums puodą tešlos ir jūs kepate. Niekas neįsileidžia jūsų į savo virtuvę, neišduoda paslapčių ir technologijos. Mes dalinamės.
Galime pradėti edukaciją nuo tešlos užmaišymo, galime – nuo kepimo, o galime tiesiog papasakoti visą procesą ir imti iškart skanauti.
Jūs tik kepkite – negaila to recepto. Kiekvienas pyragas, sausainis, iškeptas namuose, yra geriau nei pirktas parduotuvėje“, – patikino pašnekovė.
Skubu išsiaiškinti, naudoja Renata sviestą ar riebalų mišinį, margariną?
Jūs tik kepkite – negaila to recepto.
„Tik sviestą. O ir kiaušinius – tik savų vištų. Laimingų vištų kiaušiniai. Kalėdų ir Velykų metu tik jų nebeužtenka – tenka pirkti.
Bandėme kepti šakotį su ančių kiaušiniais, – skiriasi baltymas, bet pavyksta iškepti – skoniui įtakos nedaro.
Kokių tik receptų nebandėme. Kepėme, pavyzdžiui, prancūzišką šakotį. Į jo tešlą pilasi anyžinis likeris, Lietuvoje jo neradau, tad pakeičiau citrinų likeriu bei romu. Esame kepę ir sveikuolišką su moliūgais.
Tačiau firminis – vyro senelio receptūros. Kadangi recepto istorija jau siekia 100 metų, bandysime gauti tautinio paveldo sertifikatą“, – artimiausius tikslus atskleidė Renata, norinti įkurti ir nediduką muziejų su vyro senelio įranga, kuri likusi Aleksote.
Prireikia pusšimčio kiaušinių
Didydis Renatos šakotis sveria apie 4 kg, mažiukai – apie 1 ar 2 kg. Kilogramas atsieina 15 eurų.
Paklausta apie savikainą, Renata patikino, kad reikia dalinti perpus – jei nusiperka sviesto su nuolaida, nuo šakočio gali likti apie 15 eurų.
Prekiauja jais tik pagal užsakymą, niekaip kitaip ir niekur kitur neįsigysi.
Kepant didįjį šakotį, sunaudojama 50-60 kiaušinių (priklauso nuo jų dydžio), kilogramas sviesto, kilogramas cukraus, 1,8 kilogramo miltų, grietinės ar grietinėlės – 800 gramų, pieno – 0,7 litro.
Sparčiai dirbant, per 2 valandas užmaišoma tešla ir 2-3 valandas kepama.
Didįjį šakotį nuo volo galima nuimti tik po 12 valandų, kitaip bus bėdos.
„Niekas nesidaro greitai ir skuboje – nuo lygaus volo reikia užsiauginti pagrindą ir ragus. Jie priklauso tiek nuo volo sukimosi greičio, tiek nuo tešlos kritimo greičio. Naudojame beržines malkas. Pas senelių „pečius“ buvo mažesnis, trauka prastesnė. Turėdavome nužievinti beržą, nes rūkdavo. Kai šašlykus kepame, nesvarbu, tamsesnė ar šviesesnė ta mėsa, o ant šakočio iškart pamatysime tą rūkymą.
Kepti šakočius malkinėje krosnyje – nenašu, o darbo daug. Iškepu mažai, o sugaištu visą dieną. Mūsų šakočius kepant po vieną – kaskart jie gausis skirtingi: ilgesni, mažesni, siauresni, ragai bus skirtingi visuomet. Ne konvejeris juk“, – patikino Renata.
Paklausta, kodėl kepa šakočius, jei jų pilni prekybos centrai, pašnekovė atsakė, kad tiesiog tai patinka daryti – smagu parodyti žmonėms, kaip į tešlą yra dedami tikri kiaušiniai, tikras sviestas, tikra grietinė, be visokių standiklių, puriklių, dažiklių, kvapiklių.
Be to, anot kepėjos, tai yra išskirtinio grožio gaminys, kurį ji gali iškepti, o edukacijos dalyvis savo namuose – ne.
Smagu pademonstruoti, kaip gimsta iki šių dienų išlikęs kulinarinis paveldas.
Rašytinių šakočių receptų, anot Renatos, niekur nerasite – jie perduodami iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas.
Vienuose rašytiniuose šaltiniuose rašoma, kad šakočius pradėjo kepti vienuoliai, kurie labai saugojo receptą.
Kituose šaltiniuose rašoma, kad bankuchenas į Lietuvą atkeliavo per dvarus, didikus, bajorus, kunigus, atvykusius iš Vokietijos.
Šakių rajone, beje, šakotis vadinamas raguoliu.
„Pastovėjusį šakotį jūs visur gausit – mugėje, prekybos centre, o štai vakar iškepto... Sakau, atvažiuokit ir sau išsikepkit šakotį“, – dar kartą pakvietė Renata.
Kepa ir vaflius
Anksčiau nė viena šventė neapsieidavo be šakočio, dabar pasirinkimas toks didžiulis, kad iš daugelio išgirsi – ai, ką tas šakotis.
„Man neskanių pyragų nėra – visi skanūs. Saldu juk!“, – nusijuokė pašnekovė, pjaustydama savo pačios pagamintą riešutų duoną be miltų, raugo, pridėtinio cukraus.
Renatos įsitikinimu, lietuviai labiau mėgsta minkštus šakočius. Tai kepinys, galintis stovėti iki 30-ties dienų. Yra skanus ir ilgiau išlaikytas.
„Rekomenduojama šakotį valgyti po 4-5 dienų, kai skoniai „susivaikščioja“, – patarė Renata. – Iš šakočio tešlos siūlau išsikepti ir vaflių. Niekur jais neprekiauja, atkreipėte dėmesį? Nes nenašu juos kepti.
Sausainius sudėjai ant skardos, kepi aukštais – kepi daug, kepi orkaitėje. Vaflius kepant turi pastatyti atskirą žmogų prie keptuvės. 5 gramus vienas sveria. Įsivaizduojat, kiek reikia iškepti vaflių tai 100 gramų pakuotei?“.
Kartą Renatos edukacijoje dalyvavo du kanadiečiai, su kuriais iki šiol palaiko ryšį. Būta prie krosnies ir amerikiečio.
Užsieniečiai, pasak pašnekovės, į kepimo procesą reaguoja emocionaliau ir ekspresyviau nei lietuviai – viskuo džiaugiasi.
„Iškeliavo mano šakočiai į JAV ir Kanadą. Amerikietis net paprašė tešlos puodo – paklausė, ar gali išlaižyti, kas liko, taip jam skanu buvo“, – prisiminusi nusijuokė Renata.
Paklausta, ar, jei reiktų, išgyventų iš edukacijų ir šakočių pardavimų, kepėja tik papurtė galvą.
„Dirbu Kauno klinikose slaugytoja anesteziste. O vyras – konstruktorius braižytojas, dirba iš namų su programine įranga. Kartą per savaitę į Vilnių važiuoja, organizuoja mokymus – iš Beduonės kaimo moko visą pasaulį, kaip dirbti su programine įranga. Jei reiktų, iš šakočių kepimo ir edukacijų nepragyvenčiau, dėl to reikalingi mums kiti darbai.
Štai pastarąjį šeštadienį atidirbau parą Kauno klinikose, sekmadienį kepiau, pirmadienį nuėmiau nuo volo, pakavau“, – kassavaitinę rutiną apibūdino Renata.
Tuo metu ant palangės jos vyras mokslo mašina „kepė“ kiek kitokius šakočius – sluoksnis po sluoksnio spausdino „gardėsius“ 3D spausdintuvu.
Vėliau, paskynęs mėtų darže, paruošė visiems natūralios jų arbatos.
Šios šeimynos sodyboje – jauku, šilta ir taip tikra, tačiau jei reikia, Renata su Valensu pasiruošę į mašiną susikrauti mobilią sulankstomą krosnį ir atvykti kepti šakočių ten, kur tik jūs užsigeisite.
Žurnalistų turą po kaimo sodybas organizavo Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
