Tadas sako, kad šioje veikloje dar trūksta savanorių, todėl, galbūt, šis jo pasakojimas paskatins prisidėti ir daugiau lietuvių, neabejingų Ukrainos žmonėms ir jų žiauriai kasdienybei.
– Papasakokite apie savo sprendimą vykti į Ukrainą ir pagelbėti ten nuo karo kenčiantiems žmonėms.
– Tiesą sakant, neplanavau vykti į Ukrainą. Buvau paaukojęs kažkiek pinigų, ir tiek. Karu ir politika nesidomėjau, tai nebuvo mano sritis ar dominanti tema. Žinojau tiek, kiek rašė antraštės.
Prasidėjus karui Ukrainoje, mačiau, kad mano geras draugas Algirdas Stonys įdeda nemažai pastangų, kad pagelbėtų nukentėjusiems ukrainiečiams.
Jam paskambinau ir pasakiau, kad greitai grįšiu į Lietuvą ir, jei reikia papildomų rankų, galiu padėti.
Žinoma, ilgai nevyniojom į vatą ir, kitai savaitei atėjus, susitikome Kauno „Moxy“ viešbutyje. Čia buvo apgyvendinti pabėgėliai, kurie netilpo į laikinus prieglobsčio centrus.
Iš pradžių galvojau, kad Kaune esančiuose centruose reikės padėti dėl daiktų pergabenimo, surašymo ir kitomis panašiomis veiklomis. Tačiau mano draugas paprašė kartu važiuoti į Ukrainą ir ten pagelbėti su organizaciniais bei logistiniais dalykais.
Taip buvo nuspręsta, nes esu kelionių startuolių (Tedo.lt ir Hoperfy.com) vadovas, todėl organizuojant keleivių pervežimus turėčiau jaustis kaip žuvis vandenyje.
Nieko nelaukęs pradėjau imtis darbo ir kontaktuoti su nurodytais žmonėmis. Su bičiuliu tada susitikome antradienį, į Ukrainą išvažiavome penktadienį. Tąkart ilgai ten nebuvome, bet pavyko saugiai ir patogiai visus žmones pergabenti iš Dnipro iki pat Graco Austrijoje.
– Kokią savo, kaip kelionių organizatoriaus, patirtį geriausiai pavyksta pritaikyti Ukrainoje?
– Juokavau, kad prieš pusmetį organizavau turistines keliones į Ukrainą, o dabar organizuoju visai kitokio masto keliones iš Ukrainos.
Tiesą sakant, viso proceso techninė pusė labai nesiskiria, gal tik prisideda tai, jog reikia kelių leidimų iš ambasadų. Visą pergabenimą finansuoja tarptautinis labdaros ir paramos fondas „Pagalbos sparnas“.
Jei reikėtų visą kelionę įgyvendinti be finansavimo, manau, tai būtų arti neįmanomo arba reikėtų po vieną žmogų nešti ant nugaros.
Vieno žmogaus išgabenimas mums kainuoja nuo 50 iki 150 eurų. Tai priklauso nuo to, į kurį Europos tašką turime nuvežti žmones ir kiek žmonių ten važiuoja.
Dažnai vyrauja bendra nuomonė: ką tas mano paaukotas euras padės, galiu pasakyti, kad tikrai padės.
Šiame procese dirba nemažai žmonių, kurie yra savanoriai, todėl jie už tai negauna jokio atlygio.
– Kaip vyksta visas ukrainiečių pervežimo procesas? Kokie didžiausi nesklandumai?
– Norėčiau paminėti tai, kad šiame procese dirba nemažai žmonių, kurie yra savanoriai, todėl jie už tai negauna jokio atlygio.
Viskas prasideda nuo paieškų, kas galėtų kartu važiuoti į Ukrainą ar padėti būnant Lietuvoje. Norėčiau paskatinti man parašyti asmeniškai, jei turite noro padėti su organizaciniais darbais.
Šį kartą į Ukrainą vykome su labai nuostabiais savanoriais: Gintaru Bagdonu, Arūnu Martinkevičiumi, Algirdu Stoniu, Vyčiu Papečkiu, Dainiumi Viršilu, dar važiavo keletas vairuotojų ir greitosios pagalbos automobilis.
Pervežimo procesas nėra labai sunkus, kai supranti visą šiuo metu veikiančią sistemą. Turime partnerį karo zonoje, kuris ten paima žmones ir paskirsto, kas važiuotų į Austriją, kas – į Vokietiją, kas – į Lietuvą ir t. t.
Mes gauname žmonių skaičių ir siunčiame autobusus, kurie juos paima. Tuo pačiu, autobusus siunčiame ir iš Lietuvos, kurie važiuoja pasiimti žmonių iš Ukrainos. Kadangi Ukrainos autobusai negali įvažiuoti į Europą, turime juos apkeisti.
Pakeliui į Lvivą ar kituose miestuose su visais žmonėmis galima sustoti prieglobsčio centruose, kur gaunamas šiltas maistas ir poilsio vietos. Juk beveik visi keleiviai yra mamos su vaikais.
Žinoma, šie žmonės nesijaučia gerai – kai kurie išsigandę, kiti pasimetę. Tai – suprantama, nes karas vyksta jų namuose.
Kartais žmonės autobuse ar degalinėje pamiršta savo daiktus. Gal ir atrodo – na ir kas, tačiau, kaip tyčia, toje kuprinėje žmogus susidėjo paskutinius savo turimus grynuosius pinigus ir telefoną. Todėl reikia sugrįžti paimti paliktų daiktų ar samdyti taksi, kad atvežtų juos į prieglobsčio centrą.
Kitų didesnių nesklandumų dar neturėjome, su kuriais beveik kasdien nebūčiau susidūręs savo kelionių startuolio veiklose.
– Ar žinote daugiau lietuvių kolegų (iš turizmo sektoriaus), kurie savo žinias panaudotų ukrainiečiams gelbėti?
– Žinau keletą, tačiau jų asmeniškai nepažįstu, bet, kiek matau internete, jie iš to daro verslą, o ne humanitarines misijas.
– Gal norėtumėte žmones pakviesti savanoriauti?
– Ką galiu pasakyti apie visą situaciją – noriu, kad žmonės suvoktų, jog šis karas yra labai realus ir jis yra labai arti.
Atvykęs į Ukrainą supranti, kad kažkas čia ne taip, nors ir nematai tanko šalia, bet jauti, kad vyksta blogi dalykai.
Reikėtų daugiau žmonių, kurie galėtų padėti su smulkiais darbais.
Dabar kiekvieną savaitę į pagalbos centrus bandome išvežti bent po 500 keleivių. Tikrai reikėtų daugiau žmonių, kurie galėtų padėti su smulkiais darbais.
Jei turite noro padėti, visada laukčiau laiško. Man galite rašyti į mano asmeninę feisbuko paskyrą: Tadas Kertenis.
Taip pat norėčiau paskatinti žmones paaukoti tarptautiniam labdaros ir paramos fondui „Pagalbos sparnas“.
