1957 metų vasarą Vilniuje, Antakalnyje, Smėlio gatvėje, buvo aptiktas įdomus radinys — mamuto kaulai.
Daugiau nei pusę amžiaus savo šlovės laukęs mamutas, pagaliau gali būti įamžintas aktyvių rajono gyventojų ir visuomenininkų dėka.
Pasak istoriko Gedimino Kulikausko, radinio vietą ilgus metus norėta pažymėti bent informacine lentele, tačiau dabar nuspręsta imtis ambicingesnio plano ir mikrorajone pastatyti paminklą, geriausiai – natūralaus mamuto dydžio.
„Manome, kad Antakalnis tikrai vertas tokio įspūdingo paminklo. Jis niekam neužkliūtų, nes neturi jokių politinių ambicijų – yra gana neutralus objektas. Tą idėją mielai populiarinu ir matau, kad tai vienas tų retų atvejų Lietuvoje, kai nekyla pilietinių karų dėl paminklo statymo“, – kalbėjo G.Kulikauskas.
Sukūrė vizualizaciją
Istorikas sukūrė iliustraciją, kaip galėtų atrodyti paminklas mamutui Antakalnyje.
Esą jis galėtų iškilti erdvėje Šilo ir Smėlio gatvių sankryžoje.
„Vienas iš variantų, koks jis galėtų būti. Iš tiesų tai – egzistuojantis paminklas, kuris jau stovi Rusijos Salechardo mieste. Galėtų būti panašus. Mamutas negali būti mažiukas – tai toks dalykas, kurį pastebi. Manau, kad turėtų tikrai žavingai atrodyti tame trikampyje, kur zuja mašinos, tarp jų kyšantis toks kalnas“, – svarstė istorikas.
Paminklo iniciatyvinės grupės nario teigimu, šią idėją palaiko nemažai garsenybių.
„Andrius Mamontovas visomis keturiomis už, Marijus Mikutavičius, Haroldas Mackevičius, Rimas Šapauskas, Antanas Jonynas – daugybė žmonių, žinomų ir nežinomų, palaiko mamuto paminklo idėją“, – vardijo pašnekovas.
G.Kulikausko teigimu, socialiniame tinkle „Facebook“ paviešinęs paminklo idėją, jis sulaukė palaikymo, tačiau pasitaikė ir abejojančių.
„Vieną gal tik prieštaravimą mačiau komentaruose – žmogus klausė, ką mamutas padarė gero Vilniui ir vilniečiams, kad jį būtų verta įamžinti. Tai aš turėčiau pasakyti, kad svarbiausia, kuo jis pasižymėjo – nepadarė nieko blogo. Tuo retai kas galėtų pasigirti“, – aiškino G.Kulikauskas.
Svarbiausia, kuo jis pasižymėjo – nepadarė nieko blogo. Tuo retai kas galėtų pasigirti.
Unikalus radinys
Geologijos tarnybos vyriausiasis patarėjas Jonas Satkūnas akcentavo, kad Antakalnyje rasti mamuto griaučiai – išskirtiniai.
„Šis mamutas – unikalus radinys. Manau, kad daugiau tokių nėra visoje Europoje. Tai – didžiausias ir turbūt paskutinis mamutas, nukentėjęs nuo klimato pokyčių, kas dabar mums labai aktualu. Jis krito savo vietoje. Tai pilniausias iš visų rastų skeletų Rytų Europoje. Kartu – vienas didžiausių“, – aiškino geologas.
Pasak J.Satkūno, mamuto žūties vieta gali daug ką papasakoti rajono gyventojams ir svečiams.
„Būtent šio mamuto skeleto atradimo vieta, jo čia pasilaidojimas, rodo, kad mes esame ant trečiosios terasos, kuri formavosi maždaug prieš 12–14 tūkstančių metų. Viskas taip gerai sutampa, kad mamutas tiesiog gali būti laikomas Antakalnio įkūrėju – pirmuoju tikru gyventoju.
Norėtųsi tikėti, kad gal ir žmonės tuo metu gyveno, jie galbūt sekė mamutą, tačiau labiausiai tikėtina, kad jis nusibaigė sava mirtimi ir taip pažymėjo Antakalnio atsiradimą“, – kalbėjo geologas.
Baiminasi dėl avaringumo
Pasak idėjos bendraautoriaus istoriko G.Kulikausko, šiuo metu vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria projekto iniciatoriai, – kaip suderinti įspūdingų gabaritų paminklą su eismo saugumu.
„Manome, kad žmonės greičiausiai norės prie jo fotografuotis, prieiti, paliesti. Mamutas tikrai trauks dėmesį. Šiam sprendimui turime įvairių idėjų, radikaliausia jų – uždaryti tą gatvę, pasėti ten žolytę, o eismą paleisti aplinkui.
Manau, kad tokia idėja irgi turi teisę gyvuoti – ten galėtų atsirasti Antakalnio mamuto skveras. Žmonės galėtų pardavinėti mamutų skulptūrėles, aplink paminklą virtų gyvenimas, jo pažiūrėti atvyktų daugybė turistų“, – svarstė G.Kulikauskas.
„Jei padarytume mamutą pernelyg mažytį, niekas į jį nežiūrėtų, o jei jis išeitų pernelyg išvaizdus – galimos avarijos. Teks kažkaip suktis iš tos situacijos“, – pridūrė istorikas.
Griaučiai eksponuojami Kaune
Šiuo metu mamuto griaučių radinys eksponuojamas Tado Ivanausko muziejuje Kaune.
J.Satkūno nuomone, mamutas turėtų ten likti – bendruomenininkai nesvarsto galimybės pargabenti skeletą.
Antakalnyje gyvenantis J.Satkūnas džiaugėsi, kad paminklo iniciatyva galėtų padėti aktyviau išjudinti bendruomeninius procesus tarp rajono gyventojų.
„Antakalnyje yra daug iškilių menininkų, kurie irgi galėtų pasijungti ieškant sprendimo paminklui. Manau, kad idėjos ieškojimas bus išties įdomus procesas – jis turėtų šiek tiek suaktyvinti mūsų bendruomenę. Vieta kaip ir žinoma, bet aišku, tai priklausys ir nuo savivaldybės pareigūnų, ir nuo kelininkų – kad tai būtų saugu, tinkama lankyti“, – kalbėjo J.Satkūnas.
Sulaukę palaikymo socialiniuose tinkluose, idėjos autoriai atskleidė svarstantys lėšų jos įgyvendinimui ieškoti grupinio finansavimo (angl. crowdfunding) platformose.
