Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Lietuvos ežerų krašto miesteliai visuomet alsuoja ramybe ir neapsakomu jaukumu, Antazavė (Zarasų r.) – vienas iš jų. Ne veltui svečius miestelio centre pasitinka medinė valties ir paukščio skulptūra (taip atrodo ir Antazavės herbas), simbolizuojanti šio krašto gamtos grožį.
Nenuostabu, kad tokioje vaizdingoje vietoje XVIII a. buvo pradėta kurti dvaro sodyba. Ir ne šiaip kokios pusbajorių giminės, o paties grafo Liudviko Pliaterio. Manoma, kad tuometinį dvarą projektavo vienas žymiausių visų laikų mūsų šalies architektų – Laurynas Stuoka-Gucevičius.
Tada Antazavėje iškilo trijų aukštų balti rūmai, ūkiniai pastatai, įveistas 5 ha ploto parkas, iškasti tvenkiniai.
Vos už kelių šimtų metrų nuo dvaro žaliuojanti alėja veda iki reto grožio medinės, baroko bruožų turinčios Antazavės Dievo apvaizdos bažnyčios. Šių maldos namų tada įsigeidė grafienė Kunigunda Valavičiūtė-Pliaterienė. Iš tašytų rastų, nenaudojant vinių, 1794 m. pastatyta Antazavės bažnyčia yra paskelbta architektūros paminklu. Į ansamblį taip pat įeina varpinė ir šventoriaus tvora.
Tačiau prabangių rūmų ir dailių bažnyčių statybų iniciatoriai dažnai pasižymėdavo godumu, tironiškumu... Menama, kad grafai buvo itin žiaurūs baudžiauninkams – juos nuplakdavo net iki mirties.
Spėliojama, kad būtent tai lėmė Antazavės dvarininkus ištikusias nelaimes, kraupias gyvenimų baigtis.
Menama, kad grafai buvo itin žiaurūs baudžiauninkams – juos nuplakdavo net iki mirties.
Liudvikos Pliaterytės ir ją vedusio grafo Pranciškaus Ledochovskio šeimoje gimęs sūnus nevaldė kojų, vėliau – apsinuodijo, kitas sūnus – nuskendo ežere. Jų dukros Bogumilos Jelizavetos vyras Julijanas Kazimieras Ropas nusišovė, o pati palikuonė – išprotėjo.
Šios šeimos vidurinioji dukra (buvo trys dukterys) taip pat išprotėjo ir mirė, vyriausioji – tapo vienuole. Tad dvare galiausiai šeimininkavo jaunesnioji Ropų dukra Elžbieta Franciška, kuri 1941 m. mirė tremtyje – Sibire.
Antazavės dvaras įdomus dar ir tuo, kad jame 1831 m. kovo 25 d. Emilija Pliaterytė pasirašė pareiškimą, kuriame nurodė prisidėsianti prie sukilėlių. Grafaitė nebuvo kilusi iš Antazavės dvaro, bet priklausė tai pačiai giminei.
Emilija Pliaterytė kartu su adjutante ir pusbroliu Dusetų bažnyčioje 1831 m. kovo 29 d. paskelbė sukilimo pradžią prieš Rusijos imperiją.
Grafaitė sutelkė apylinkių sukilėlius, vadovavo karių būriui, kovėsi pirmose gretose. Tačiau išsekimas ir vėliau dėl sukilimo pralaimėjimo kamavusi širdgėla dar tų pačių metų gruodžio 23 d. užgesino lietuviškosios Žanos d'Ark gyvybę.
Nors ne ilgas, bet narsus merginos gyvenimas vis dar virpina žmonių širdis.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
