Anykščių šilelis
Garsaus lietuvių poeto Antano Baranausko XIX a. išgirtas Anykščių šilelis, dar 1960 m. paskelbtas landšaftiniu draustiniu (dabar Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis), vilioja kiekvieną neabejingą gamtos grožiui. Šventosios upės pašonėje linguojančios pušys kviečia grožėtis šiuo draustiniu, užimančiu 1421,5 ha plotą, visais metų laikais. Šilelyje auga saugomi medžiai: šventieji ąžuolai, uoksinė pušis, čia rastos 769 aukštesniųjų augalų rūšys, daugiau nei 20 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Medžių lajų takas ir apžvalgos bokštas
2015 m. Anykščių regioniniame parke buvo atidarytas Medžių lajų takas. Baltijos šalyse ir netgi visoje Rytų Europoje tai pirmasis takas, kur lankytojai gali gėrėtis gamta medžių lajų aukštyje. Takas tolygiai vingiuoja apie 300 m ir kyla iki 21 m aukščio. Jo pabaigoje įrengtas apžvalgos bokštas, kurio aukštis siekia 34 m. Unikalūs apžvalgos bokšto architektūriniai sprendimai: kaip
motyvas pasirinkta Lietuvos etnografinio regiono – Aukštaitijos – tautinė juosta. Fasaduose dominuoja juostos motyvas iš rombų. Takas lankytojus priima visais metų laikais. Taip pat galimos pažintinės programos. Bokšte įrengtas keltuvas, tad pramoga gali naudotis ir neįgalieji. Medžių lajų taką galima pasiekti ir iš Dainuvos slėnio (Vilniaus g. 95) važiuojant pramoginiu autotraukinuku. Kelionė iš miesto per vaizdingą Anykščių šilelį trunka 15 minučių.
Puntuko akmuo
Puntukas – žymiausias ir lankytojų labiausiai pamėgtas akmuo – Lietuvoje yra antrasis pagal dydį. Pirmasis – Barstyčių akmuo. Puntuko svoris – 265 t, ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m. Tai granito struktūrinės atmainos luistas, atneštas ledynų prieš 14–20 tūkst. metų per paskutinį Nemuno ledynmetį iš Suomijos. Legendos pasakoja, kad Puntuką nešęs velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią, tačiau užgiedojus gaidžiui nelabasis paleido akmenį ir šis nuriedėjo į šilelį. Kiti padavimai byloja, kad ant šio akmens buvo sudegintas lietuvių karžygys Puntukas. 1943 m. skulptorius Bronius Pundzius Puntuko akmenyje iškalė per Atlanto vandenyną perskridusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus ir jų testamento žodžius.
Šventoji
Viena gražiausių Lietuvos upių tituluojama Šventoji Anykščių kraštą savo vingiais puošia net 80 km. Į šią upę įteka Anykšta, Elmė, Šlavė, Varius, Virinta, Susiena ir kiti upeliai. Anykščių mieste, Vilniaus gatvės pabaigoje, įrengtas Šventosios upės kairiojo kranto pažintinis takas. Jis leis pasigėrėti upės kraštovaizdžiu, Anykščių šilelyje slypinčiomis gamtos ir kultūros vertybėmis.
Anykščiai
Pirmą kartą Anykščiai paminėti 1440 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. XV a. Anykščiai įgijo miesto teises ir buvo įkeisti Mikalojui Radvilai. XVI a. miestą nuniokojo gaisras, o XVIII a. pradžioje per karą su švedais buvo sugriautas tiltas per Šventąją, jis atstatytas tik amžiaus pabaigoje. XIX a. pirmojoje pusėje miestas sparčiai augo – buvo mūrinė bažnyčia su varpine, dvi sinagogos, amžiaus pabaigoje pro Anykščius nutiestas siaurojo geležinkelio ruožas Panevėžys–Švenčionėliai. Dabar Anykščiai išsiskiria lankytinų vietų, muziejų ir gamtos paminklų gausa. Šie krašto turtai buvo pagrindas 2007 m. miestui suteikiant kurortinės teritorijos statusą.
Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia ir apžvalgos aikštelė
Pirmoji bažnyčia Anykščiuose buvo žinoma nuo XVI a., ją ne kartą nusiaubė gaisrai. Dabartinė, ketvirtoji, 1899–1909 m. architekto Nikolajaus Andrejevo pastatyta Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia – aukščiausia Lietuvoje, jos bokštų aukštis siekia 79 m. Neogotikinės raudonų plytų bažnyčios vidus smarkiai nukentėjo per 1928 m. kilusį gaisrą – jį atnaujinus įrengtas naujas altorius,
vertingais sakralinio meno kūriniais papuoštas interjeras. Bažnyčia – ne tik nuostabus miesto architektūrinis akcentas, bet ir vieta, iš kurios geriausiai atsiveria Anykščių panorama. Specialią apžvalgos aikštelę galima pasiekti metaliniais laipteliais. Jais pakilsime į 33 m aukštį ir viršūnėje atsidursime po trimis bažnyčios varpais.
Sakralinio meno centras – Angelų muziejus
2009 m. vasarą duris atvėrusiame Anykščių sakralinio meno centre saugoma ir eksponuojama ilgamečio Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebono monsinjoro Alberto Talačkos
(1921–1999) Anykščių parapijai testamentu palikta daugiau kaip 50 vertingų meno kūrinių kolekcija, asmeninė biblioteka (daugiau kaip 4 tūkst. knygų ir apie 400 rankraščių), archyvas. 2010 m. vasarą šiame centre duris atvėrė pirmasis Lietuvoje bei Rytų Europoje Angelų muziejus, kurio pagrindu tapo visuomenininkės Beatričės Kleizaitės-Vasaris padovanota jos daug metų kaupta angelų kolekcija. Muziejuje eksponuojami liaudies meistrų ir šių dienų menininkų sukurti angelai (dailininkų Leonardo Gutausko, Aloyzo Stasiulevičiaus, Antaninos Ramunės Vėliuvienės, skulptoriaus Leono Striogos, rašytojos Jurgos Ivanauskaitės ir kt.).
A.Baranausko klėtelė, A.Žukausko-Vienuolio memorialinis namas-muziejus
1839 m., būsimajam poetui ir vyskupui Antanui Baranauskui einant penktuosius gyvenimo metus, jo tėvas Užupiečių kaime, dešiniajame Šventosios upės krante, nusipirko valaką žemės ir 1826 m. pastatė klėtelę. Šioje klėtelėje XIX a. viduryje poetas parašė poemą „Anykščių šilelis“. Vienas garsiausių anykštėnų, XX a. lietuvių literatūros klasikas Antanas Žukauskas-Vienuolis išsaugojo klėtelę ir 1927 m. įkūrė A.Baranausko memorialinį muziejų; jame dirbo iki pat savo mirties (1957 m.). Buvusiame jo name taip pat įkurtas memorialinis muziejus, kuris nuo 1962 m. kartu su A.Baranausko klėtele sudaro vieną kompleksą. 2017 m. gegužės 1 d. sukanka 90 metų nuo memorialinio muziejaus įkūrimo, šiai progai paminėti organizuojama daugybė renginių.
Siauruko muziejus
XX a. pirmojoje pusėje siaurukas buvo pagrindinė susisiekimo priemonė. Caro laikais nutiestas 750 mm pločio geležinkelio ruožas Pastovys–Švenčionėliai–Utena–Panevėžys buvo naudojamas prekėms gabenti ir keleiviams vežti. Dabar siaurukas – vienintelis veikiantis tokio pobūdžio objektas Lietuvoje, kurio paskirtis – tarnauti turistų pramogoms ir geležinkelio istorijai atskleisti. Geležinkelio stoties komplekse pasitinka restauruoti šimtametės stoties pastatai, bėgiai, vandens bokštas, akmenimis grįsta aikštė, 2003 m. pastatytas modernus paviljonas riedmenims eksponuoti, suremontuoti vagonai, iš Švenčionėlių parvežtas 1949 m. dabartinėje Čekijoje pagamintas garvežys. Muziejaus ekspozicijose – kelionių reikmenys, žibintai, signalinės ryšio priemonės, įspūdingos svarstyklės, geležinkelininkų įrankiai iš visų Lietuvoje buvusių siauruko ruožų.
Anykščių regioninio parko lankytojų centras
Anykščių regioninio parko lankytojų centre teikiama informacija apie pažintinio turizmo galimybes po šią gamtos ir kultūros vertybių kupiną saugomą teritoriją. Centre veikia interaktyvi ekspozicija, kurioje pateiktas apdainuotas gamtos ir kultūros paveldas, atsiskleidžiantis gausiuose literatūros kūriniuose. Modernioje ekspozicijoje gausu audiovizualinės medžiagos: įgarsintų legendų ir padavimų, vaizdo siužetų apie Anykščių kraštą, istorinių ir šių dienų nuotraukų. Lankytojams pageidaujant teikiamos gido paslaugos.
Jono Biliūno sodyba-muziejus
Senoji Biliūnų sodyba Niūronių kaime stovėjo dar prieš rašytojo Jono Biliūno (1879–1907) gimimą. Sodybą sudarė gyvenamasis namas, dvi klėtys, klojimas ir tvartas, augo didelis sodas. Šiuo metu iš Biliūnų sodybos išlikusi tik gryčia (senovinė troba). Joje atkurta autentiška aplinka: čia galima išvysti Biliūnų šeimos asmeninių daiktų, rašytojo knygų. 2011 m. įrengta nauja moderni ekspozicija, atspindinti rašytojo gyvenimą ir kūrybą, čia vyksta literatūros pamokos. Šalia sodybos rašytojų kūrinių personažus įkūnija tautodailininkų sukurtos medinės skulptūros.
Arklio muziejus
Arklio muziejų 1978 m. Niūronių kaime įkūrė agronomas prof. Petras Vasinauskas (1906–1995). Pirmieji muziejaus eksponatai – buities rakandai, žemės dirbimo padargai, kalvio įrankiai, arklių traukiamos transporto priemonės: brikelės, „lineikos“, važeliai, surinkti iš visos Lietuvos. Taip pat pastatyta kalvė (1987 m.), lankytojams duris atvėrė aukštaitiška sodyba (1993 m.). Šiandien muziejuje laukia įvairios ekspozicijos – nuo žirgų laidojimo papročių iki Vilniaus raitosios policijos. Muziejuje taip pat eksponuojamos kalvystės, audimo, račdirbystės ir kitų tradicinių amatų kolekcijos. Edukacinių programų metu atskleidžiami Kalėdų ir Velykų papročiai, kepama duona, liejamos žvakės, žaidžiami senoviniai žaidimai, galima pajodinėti. Kasmet pirmąjį birželio šeštadienį Niūronyse vyksta respublikinė žirginio sporto ir tradicinės kultūros šventė, pritraukianti gausybę lankytojų, – „Bėk, bėk, žirgeli“.
Šeimyniškėlių piliakalnis
Piliakalnis, dar vadinamas Voruta, stūkso Anykščių miesto pakraštyje. Piliakalnis yra tarp dviejų slėnių, kuriais kadaise tekėjo sraunūs Vorelio ir Volupio upelių vandenys. Tai vienas gražiausių ir didžiausių Lietuvos piliakalnių, traukiantis savo istorija ir paslaptimis. XIII–XV a. ant piliakalnio stovėjusi viena didžiausių medinių pilių Rytų Europoje, kurią pastarųjų metų tyrinėjimai leidžia susieti su vienintele ir tik vieną kartą istorijos šaltiniuose paminėta Mindaugo pilimi Voruta. 1251 m. Vorutos pilyje Mindaugas, remiamas Livonijos ordino, apsigynė nuo su juo kovojusių kunigaikščių sąjungos. Ant Šeimyniškėlių piliakalnio statoma medinė pilis, menanti XIII–XIV a. 2000 m. išdygo pirmasis medinės pilies komplekso statinys – tiltas į piliavietę per Varelį. 2017 m. piliakalnio aikštelėje išlieti pilies pamatai.
„Laimės žiburys“
Jono Biliūno kapas ir antkapinis paminklas, stovintis ant Liudiškių kalvos, turistų vadinamas „Laimės žiburiu“ – pagal to paties pavadinimo rašytojo apysaką, kurioje pasakojama apie stebuklingą žiburį, pasirodžiusį ant aukšto, stataus kalno. Paskutinius savo gyvenimo metus praleidęs toli nuo tėvynės, Zakopanėje (Lenkijoje), J.Biliūnas paliko poetinį testamentą, kuriame išreiškė valią būti palaidotas „ant Šventosios upės kranto“. 1953 m. rašytojo palaikai buvo perkelti iš Zakopanės į Anykščius ir palaidoti ant Liudiškių kalvos. 1958 m. ant J.Biliūno kapo iškilo 14 m aukščio paminklas (archit. Vytautas Gabriūnas) iš tašytų Anykščių apylinkių akmenų, primenantis senovinės lietuvių pilies kuorą. Sąjūdžio metais prie rašytojo kapo prigludo ir atstatytas granitinis kryžius, toks, kokį jam pastatė žmona Julija Zakopanėje, vėliau kapą papuošė ir antkapyje iškalta granitinė lelija.
Pramogų ir sporto centras „Kalita“
Labiausiai pramogų centrą garsina vasaros rogučių trasa – tai vienintelė tokio pobūdžio pramoga mūsų šalyje. Trasą sudaro 5 posūkiai, tramplynas ir kilpa, kuriuos įveiksime skriedami 40 km/val. Greičiu. Beveik 500 m ilgio trasa su linksmaisiais kalneliais suteikia gerų emocijų ir įspūdžių. Kalitos kalnas siūlo šią pramogą tiek žiemą, tiek vasarą.
Burbiškis
Vaizdingame, medžiais apaugusiame Anykštos upės slėnyje įsikūręs Burbiškis pirmą kartą paminėtas XVII a. dėl jame iškilusio dvaro su penkiais valstiečių dūmais (kiemais). Anuomet dvaras priklausė Trojanui Nepokojčickiui, vėliau Vilniaus universitetui. Dvaras visuomet buvo Burbiškio centras – valdant Venclavovičių šeimai buvo patvenkta upė malūnui, šalia iškastas tvenkinys, pastatyti iki šiol išlikę rūmai, įveistas parkas. Dvarą nupirkus kunigui Pranui Zabielai rūmų šiaurinėje pusėje buvo įrengta bažnyčia ir klebonija, o vakarinė dalis skirta pradinei mokyklai. Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinis užima 22 ha plotą.
Burbiškio dvaro sodyba
Burbiškio dvaro sodyba – kultūros židinys, kuriame vyksta koncertai, seminarai, parodos. Dvaras pritaikytas turizmui – teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos. Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai restauruoti pagal 1853 m. projektą: atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Išskirtinė interjero detalė – autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis, kurių analogą galima rasti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Rūmai stovi aukštoje vietoje, piečiau yra oficina, kumetynas ir tvartas, žaliuoja angliškojo tipo (peizažinis) parkas.
Rubikių ežeras
Rubikių ežeras užima 968 ha plotą. Jo ilgis – apie 5 km, plotis – 3,4 km, giliausia vieta rytinėje dalyje siekia 16,1 m. Kranto linija – 24 km ilgio, labai vingiuota, vakarinėje ir pietinėje dalyse yra nemažai ilgų ir siaurų įlankų. Ypatingumo ežerui suteikia 16 salų – Pertako, Bučinė, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, Didžioji ir kitos. Stambiausia sala užima net 16,4 ha plotą. Rubikių ežero slėnis paskelbtas hidrografiniu draustiniu. Jis pritaikytas poilsiui – įrengtos devynios poilsiavietės, galima išsinuomoti vandens dviračius, pasistatyti palapines, išsimaudyti švariame ir skaidriame vandenyje.
Bijeikių apžvalgos bokštas
Anykščių seniūnijoje, Bijeikių kaime, greta vaizdingo Rubikių ežero, pastatytas 15 m aukščio apžvalgos bokštas. Metalinių konstrukcijų bokštas stūkso ant 163 m virš jūros lygio iškilusios kalvos. Galima pasigrožėti Dusyno ir Rubikių ežerais, Leliūnų, Debeikių ir Alantos bažnyčių bokštais, Bijeikių piliakalniu, Storių kalvomis.
Kavarskas
Vaizdingoje Šventosios upės pakrantėje įsikūręs miestas garsėja stebuklingu Šv. Jono Krikštytojo šaltiniu, kurio vanduo, sakoma, gydo įvairias ligas, stiprina sveikatą. Šaltinio vandens prisipildo šalia esantis betoninis 3 m gylio baseinas, kurio vanduo net vasarą tesiekia 6–8 °C šilumos. Taip pat tyvuliuoja Kavarsko tvenkinys, suformuota Šventosios upės užtvanka. Šaltinio g. 14 išvysime Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, o Kavarsko pakraštyje, prie kelio į Ukmergę, – 1936 m. pastatytą aukščiausią Lietuvoje gelžbetoninį kryžių (20 m aukščio). Kavarske rekomenduojama paragauti garsiųjų koldūnų – tautinio kulinarinio paveldo patiekalo.
Troškūnai
Dešiniajame Juostos upės krante įsikūrę Troškūnai garsėja barokine bažnyčia ir vienuolių bernardinų skleista mokslo šviesa. Dažnai mieste įvairiomis kalbomis klega ir kitataučiai, apsistojantys buvusiame vienuolyne. Į Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčią, kurioje įrengti net septyni altoriai, piligrimai traukia pasigėrėti Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslu, datuojamu XVI a. Šis kūrinys laikomas vienu garbingiausių Švč. Mergelės Marijos atvaizdų Lietuvoje, prilyginamas Aušros Vartų, Šiluvos, Trakų Dievo Motinos paveikslams. Mieste išlikusi Troškūnų dvaro sodyba.
Raguvėlė
Nuo Troškūnų 16 km nutolusi Raguvėlė įsikūrusi prie Juostos upės. Kaimas paminėtas dar XVII a. dėl čia iškilusio dvaro, tuomet priklausiusio Sokolovskiams. XVIII a. jis atiteko Komarų giminei, kurie dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo. XVIII a. pabaigoje dvaras labai išaugo, o 1822 m. jame buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I su gausia palyda. Iki šių dienų išlikę klasicizmo stiliaus dvaro rūmai, dauguma kitų pastatų. Išsiskiria neogotikinio stiliaus degtinės varykla ir aštuonkampiai sandėliai su kupoliniais stogais. Prie dvaro pastatų priskiriama ir 1796 m. pastatyta medinė Šv. Diakono Stepono bažnyčia, 1849 m. statyta neogotikinė Komarų koplyčia.
„Anykščių vynas“
Anykščiuose dar 1926 m. įsikūrusi vyno darykla „Anykščių vynas“ veikia iki šiol. Vienos seniausių rytinio Baltijos regiono įmonių, pradėjusių gaminti vyną pramoniniu būdu, istorija prasidėjo Baliui Karazijai gavus leidimą įsteigti vaisvynių dirbtuvę ir užraugus pirmąjį obuolių vyną. Šie lietuviško vyno, sidro ir sulčių gamintojai ypatingą dėmesį skiria natūralumui, daugiausia naudoja Lietuvoje
auginamus vaisius ir uogas. Populiariausiam čia gaminamam vynui „Voruta“ parengta pažintinė programa „Lietuviško vyno „Voruta“ kelias“. Jos metu galima sužinoti šio vyno istoriją, pamatyti gamybos procesą ir užsisakyti pasirinktų gėrimų degustaciją. Patikusių gėrimų ir suvenyrų įsigyti pavyks čia pat įsikūrusioje krautuvėlėje. Ekskursijos priimamos tik užsiregistravus iš anksto. Dalyviai privalo būti vyresni nei 18 metų.
Knygos „Įdomiausios kelionė po Lietuvą“ sudarytojas Vytautas Kandrotas rekomenduoja
Išvyka siauruku
Viena patraukliausių pramogų Anykščiuose – išvyka siaurojo geležinkelio traukinuku. Organizuotoms grupėms ir pavieniams asmenims siūlomos edukacinės (kultūrinės) kelionės – galima išsirinkti net iš 12 maršrutų. Priklausomai nuo maršruto, siūloma išvysti istorijos ir kultūros paveldo objektus, pasivaikščioti, pasigrožėti vietos gamta, netgi pasiimti dviračius.
Tai tik maža Lietuvos dalis, su kuria šiandien supažindinome. Pažinti Lietuvą daug lengviau su atnaujintu kelionių vadovu – „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, kurį rasite čia.
