Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
– Medinės miesto architektūros muziejus veikia jau antrus metus, tiesa, kol kas be namų. Šių metų pabaigoje turėtumėte atverti lankytojams duris Užupyje, Polocko g. 52. Kodėl pasirinktas būtent šis pastatas?
– Tai yra išties unikalus medinio paveldo objektas, išskirtinis savo puošyba, išlikęs iš esmės autentiškas. Kai sovietmečiu pastatai buvo apkalami, nuimama puošyba, kad būtų kuo paprasčiau, šio namo gyventojai nepasidavė, nepertvarkė jo pagal visas sovietines normas. Todėl pastatas išliko toks išskirtinis. Užupyje – tai lyg medinės architektūros simbolis. Buvo jaučiamas visuomenės spaudimas šį objektą sutvarkyti.
– Kas buvo šio namo gyventojai?
– Tikrai žinome, kad vienas gyventojų buvo vardu Jonas Čepas. Netgi yra išlikęs medinis rankų darbo namo numeris, parašyta „Jono Čepo namai, Polocko g. 52“. Jis dirbo kino studijoje. Palėpėje radome daug šiam žmogui rašytų laiškų, įvairiausių dokumentų. Taip pat čia gyventa tokios Zofjos Bykowos, ji – švietimo atstovė, Vilniuje buvo įsteigusi mergaičių gimnaziją. Tačiau šie žmonės tikrai nebuvo išskirtiniai žinomi visuomenės veikėjai, galima sakyti – paprasti miestiečiai.
– Kaip nutiko, kad pastatas taip sunyko?
– Sovietmečiu, kai privati nuosavybė buvo nacionalizuota, namas buvo suskirstytas į keturis ar penkis butus. O kai įleidi tiek skirtingų šeimininkų, turi, ką turi... Jo niekas neprižiūrėjo. Atkūrus nepriklausomybę savivaldybė perėmė pastatą, išpirko ten esančius butus. Tuomet ilgą laiką čia niekas nevyko, namas stovėjo tiesiog apleistas ir tapo labai gera terpe įsilaužti asocialiems asmenims.
– Vilniaus miesto savivaldybė yra parengusi medinės architektūros paveldo apsaugos strategiją. Jūs savo „Facebook“ paskyroje rašote, kad specialistai Vilniuje apžiūrėjo apie 2 000 medinės architektūros pastatų ir atrinko apie 200 pačių vertingiausių, kurie buvo ištyrinėti, apmatuoti. Deja, kelių iš jų nebėra, nepavyko išgelbėti. Kokia yra Vilniaus medinės architektūros paveldo situacija?
– Medinė architektūra yra labai trapi, reikalauja nuolatinės priežiūros. Tų namų, kurie nebuvo nuolat prižiūrimi, būklė yra labai sudėtinga. Kad ir mūsų muziejaus pastatas – nuėmę dailylentes pamatėme, kiek sienų yra išpuvusios, reikia keisti rąstus. O restauravimo darbai yra brangūs. Nedaugelis žmonių ryžtasi kažką daryti, daug lengviau yra nugriauti pastatą ir pastatyti vietoj jo kitą.
– O kiek medinių pastatų Vilniuje yra įtraukti į Kultūros paveldo sąrašą ir negali būti griaunami?
– Tikslaus skaičiaus tikrai nepasakysiu. Tačiau, pavyzdžiui, Šnipiškėse kaip atskiri objektai yra saugomi tik keli namai (šis rajonas labiau saugomas kaip urbanistinė teritorija). Štai Giedraičių gatvės 56 namą nugriovė ir tiek, nesvarbu, kad jis Šnipiškėse, kad jo būklė tikrai buvo gera. Nenori žmonės.
– Sakytum, visuomenėje vyrauja požiūris, kad gyventi mediniame name – neprestižas?
– Man atrodo, ši stigma vis dar labai gaji. Sprendžiu iš to, kad dar daug medinukų tiesiog nugriaunama. Situacija po truputį keičiasi, tačiau lėtai. Apie medinių namų vertę pradeda galvoti tik pavieniai žmonės. Savo medinukus norintys išsaugoti pasakoja, kad susiduria su nekilnojamojo turto investuotojų spaudimu. Siūlo išpirkti namus, sklypus.
Apie medinių namų vertę pradeda galvoti tik pavieniai žmonės.
– Kokias jautriausias vietas galėtum įvardyti?
– Vilniuje yra nustatyta 11 medinės architektūros arealų „rajonėlių“ ir visuose juose dedasi panašūs dalykai, kaskart pravažiuodamas matai kažką, kas atrodo tikrai labai blogai.
Pavyzdžiui, Užupyje buvusių gamyklų teritorijoje vystomas naujas daugiabučių projektas. Pavažiavęs gilyn pamatai, kad ten yra gražių medinių pastatėlių. Ir štai, prie vieno jau stovi stendas – pastatas bus griaunamas ir statomas daugiabutis. Labai gaila, nes namas tikrai neatrodo prastos būklės, autentiški langai, gražios langinės.
– Ką tokiais atvejais galima padaryti?
– Vienintelė išeitis – įtikinti žmogų neparduoti namo. Tačiau su dideliu kapitalu kovoti visada labai sudėtinga. Ypač tokiais atvejais, kai namas pavienis. Kuriant medinės architektūros muziejų vienas iš didžiausių mano tikslų yra suburti bendruomenę. Tik taip galima daryti įtaką.
Mes patys, kai sužinome apie griaunamą medinį pastatą, važiuojame, išsirenkame vertingas architektūros detales – puošybos elementus, langus, furnitūrą, kuri kartais dar likusi iš carinių laikų, – ir vežame jas saugoti į sandėlį. Kadangi muziejus turės konsultacinį centrą, ši medžiaga padės žmonėms mokantis renovacijos principų. Švedijoje, Estijoje tokie centrai surinktas griaunamų namų detales restauruoja ir vėliau parduoda. Galbūt ir mes tai darysime, tik nežinia, kiek Lietuvoje tai bus aktualu.
Su dideliu kapitalu kovoti visada labai sudėtinga. Ypač tokiais atvejais, kai namas pavienis.
– Kokių klaidų žmonės daro tvarkydami medinius pastatus?
– Pagrindinė klaida, kad gyventojai nuvertina pastatą, jo elementus. Medinius langus laiko nebetinkamais, išmeta juos ir susideda naujus plastikinius. Plastikiniai langai yra tikrai didelė problema, ir ne tik medinukuose, bet ir mūriniuose pastatuose. Pasikeičia visa namo estetika, pastatas atrodo lyg išbadytomis akimis.
Kita dažnai pasitaikanti problema – perdažymas. Medis yra organiška medžiaga, reikia skirti dėmesio dažų parinkimui, negalima nuvykus į prekybos centrą išsirinkti patinkančios spalvos ir tiek.
– Ar kaimyninėse šalyse yra pavyzdžių, kai medinė architektūra išsaugoma, puikiai tvarkoma?
Labai geras pavyzdys yra Estija. Tai, kas vyksta pas mus, šioje šalyje vyko prieš 20 metų, kai buvo įkurtas medinės architektūros restauracijos centras, imta rūpintis apleistais medinukais, bendrauti su žmonėmis, teikti konsultacijas, kaip derėtų rūpintis namais. Dabar Tartu turi puikų medinį rajoną, kuriame gyventi yra prestižas – tai ekologiška, mažaaukštė statyba, žaliosios erdvės ir t. t. Pas mus kada nors irgi taip nutiks, kad tie mediniai rajonėliai mūriniame mieste pasidarys vertingi.
Plastikiniai langai yra tikrai didelė problema, ir ne tik medinukuose, bet ir mūriniuose pastatuose.
Kaip gerąjį pavyzdį taip pat įvardyčiau ir Latviją. Čia medinės architektūros centrai įsikūrę Rygoje (vadinasi „Koka Ryga“) ir Kuldygoje, kur, beje, viskas prasidėjo iš bendruomenės iniciatyvos. Šios įstaigos dirba su visuomene, konsultuoja medinės architektūros klausimais. Iš to matyti rezultatas – Rygoje yra puikus restauruotas medinės architektūros kvartalas.
Lenkijoje galėčiau išskirti Zakopanę – gausi medinė architektūra, ten gyvenama žmonių ir tvarkoma taip, kad ir šiandien yra puikios būklės.
– Ar mūsų medinė architektūra kuo nors išsiskiria, palyginus su kaimyninėmis šalimis?
– Kaip labiau išsiskiriančią, turinčią savitų bruožų įvardyčiau Kauno tarpukario medinę architektūrą. Vilnius išsiskiria tuo, kad čia persipynę įvairiausi stiliai. Zakopanės stiliaus vilutės, carinės Rusijos puošybos elementai, yra ir prašmatnesnių, ir paprastesnių pastatų.
– Grįžtant prie būsimo muziejaus – ko gali tikėtis lankytojai?
– Tikrai pamatys pavyzdingai sutvarkytą medinės architektūros paveldo objektą! Interjere atradome išskirtinių spalvinių sienų dekoro elementų, bandysime juos išsaugoti, bent dalelę atkurti.
Muziejaus ekspozicija bus sudaryta iš trijų temų. „Medinis miestas-technologijos“ pasakos apie tai, kaip statomi mediniai namai nuo pamatų iki puošybos. Kita dalis – „Medinis miestas-architektūros paveldas“ pasakos apie Vilniaus medinukus, o trečioji atskleis paties muziejaus pastato istoriją ir tvarkybos darbus.
Tačiau pati muziejaus idėja nėra tik ekspozicija, kurią žmogus aplanko ir išeina. Muziejaus vizija – burti medinės architektūros savininkų, žmonių, kurie gyvena mediniuose namuose, bendruomenę, būti erdve, kur žmonės gali prabilti apie savo problemas ir surasti sprendimus. Labai tikiuosi, jog muziejaus visuomeninė veikla turės įtakos visam miesto vaizdui, kad įvyks lūžis ir medinė architektūra pasidarys įdomi, prižiūrima ir žmonės pradės ją vertinti.
Dalį medinio Vilniaus galite atrasti keliaudami „Gatvės gyvos“ parengtu audiogido maršrutu po Šnipiškių rajoną. Nemokamą „Gatvės gyvos“ programėlę galite atsisiųsti „Google Play“ ir „App Store“ parduotuvėse.
Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
