Sendaikčiai pasakoja istorijas
Įprasta, kad prieš kelias dešimtis metų lietuvių buityje naudotus įrankius, rakandus dabar galime matyti tik muziejuose. Nušveistus, sunumeruotus, laikomus tik tam tikroje temperatūroje, apšviestus įmantriomis lempomis ir dažniausiai apgaubtus stiklu, kad, gink Dieve, nė vienas lankytojas nesumanytų paliesti, palikti savo pirštų antspaudų, nors tą kruopščiai muziejininkų saugomą daiktelį lietė, glostė dešimtys, gal net šimtai rankų.
Bet tai buvo tada, kai jis dar nesivadino eksponatu ir turėjo kitą vardą bei paskirtį, galbūt buvo perduodamas iš kartos į kartą ir uoliai tarnavo šeimininkams, kol atsirado „išmanesnių“ už jį išradimų. Muziejų ekspozicijose sudėlioti, iškabinti senoviniai daiktai dažnai atrodo vieniši, retai pasakojantys kokias nors istorijas, todėl lankytojams tenka tik teoriškai įsidėmėti gido pasakojimą, perskaityti informacinį lapelį, kuriame, kaip žmogaus asmens dokumente, nurodytas eksponato amžius ir vardas.
Jakiškių kaime (Rokiškio kaim. sen.), tolėliau nuo pagrindinio kelio, kartu su vienkiemio šeimininke Inga Kavaliauskaite ir jos mama Elena antrus gyvenimus skaičiuoja senoviniai, kadaise buityje, namų ūkyje naudoti daiktai, padargai.
Plačioje namų valdoje išsisklaidžiusius ūkinius pastatus ir pastatėlius vienija ne jų senatvė, o Ingos kūrybiniai sumanymai – ant jų sienų šeimininkė eksponuoja senovinius daiktus, pasitelkdama savo fantaziją ir tarsi kurdama pasakojimo siužetą.
Kalbasi tarpusavyje
Turtingiausia klėtis. Vieną jos sieną pamatai jau žengdamas į kiemą. Ant jos sukomponuoti daugiausiai žemės ūkyje tarnavę padargai, įrankiai: šakės, grėbliai, kastuvai, vienas kitas vežimo ratas, kauptukai, kalvio replės, masyvūs durų vyriai, šukos gyvuliams šukuoti, vienas į kitą žiūri pjūklai, prie jų glaudžiasi senas, surūdijęs, skylėtas karutis su vieninteliu geležiniu ratu, ilsisi nežinia kaip prie sienos pritvirtintos akėčios.
Atskirame būrelyje sukabinti statinių (o gal vežimo ratų?) lankai, ienų fragmentai ir kiti smulkesni daiktai. Juos tarsi sujungia tokios pat senos, aprūdijusios, savotiškais raštais išvingiuotos grandinės.
Tačiau pats turtingiausias – prieklėtis. Ant jo sugabenta begalė sendaikčių: skrynelės ir skrynios, statinės, arklio pakinktai, pasagos, spynos… Tarp jų – šio amžiaus reliktai, kurių jokiu būdu nepavadinsi sendaikčiais. Veikiau atvirkščiai – smulkmeniškas muziejininkas galbūt pyktelėtų juos pamatęs.
Šio amžiaus reliktai – tai paukščių, varliukų figūrėlės, laidinio telefono aparatas, batai… Jie sudėlioti taip, tarsi kalbėtųsi vienas su kitu ir gyventų čia nuo senų senovės. Ant prieklėčio prieš saulutę tingiai įsitaiso trys augintinės – juodos katės, aplinkui lesioja savais rūpesčiais užsiėmęs pulkas vištų. Gyvastis ir ant prieklėčio, ir šalia jo.
Pasijunti lyg ekskursijoje
Ant kitų pastatų sienų puikuojasi miškuose rastos keistų formų, įmantrios medžių šakos ir šaknys, naujam gyvenimui prikeliama seno prietaiso detalė arba tik jos fragmentas.
Arklių traukiamų plūgų čia bemaž dešimt, o gal daugiau. Užmarštin benueiną padargai, kilstelėti ant kelmo ar šiaip kokio nors paaukštinimo, dar dairosi laukų pusėn. Prie storų medžių kamienų atšlietos senovinės masyvios kopėčios. Jos apsamanojusios kaip ir kamienai, todėl iš tolo jų net neatskirsi.
Rūpi prikelti
„Viso grožio jau nebėra, jis padėtas žiemai“, – lyg intriguoja, lyg atsiprašinėja Inga, mat vasarą dauguma daiktų būna išdėlioti po visą plačią kiemo teritoriją, o dabar pernešti po prieklėčio stogu arba į kitą saugesnę vietą, tolėliau nuo saulės ir lietaus.
Kai kas paklaustų – ar ne geriau būtų muziejines senienas kaupti ir laikyti saugiai, po stogu, parodyti vienam kitam pažįstamam ar užklydėliui? Kokia Ingos filosofija? „Man patinka seni daiktai. Susidėlioju, kad būtų gražu, pritaikau prie gėlynų. Vertingus atnaujinu, dažau medienos impregnantais, paslepiu nuo lietaus. Dauguma daiktų – tai senelių palikimas.
Pavyzdžiui, senelis Jonas Deksnys buvo kalvis, pasagos ant klėties – jo palikimas. Kitus suveža žmonės. Jie tvarkosi namus ar garažus, randa senienų ir atveža, nes žino, kad man jų reikia. Taip kieme atsirado 5 ar 6 plūgai. Daugelis klausia, kodėl taip darau. Nežinau… Tai kitaip nei pas visus. Man patinka. Man rūpi juos prikelti“, – pasakojo Inga.
Atklysta į kiemą ir „jaunesnių“ daiktų. Jiems skirtos pintos medinės tvorelės. Ant vienos jų ilsisi moliniai puodeliai, ant kitos – šiuolaikiniai. Pilna ir kitokių reliktų.
Ji žino ne visų į jos kiemą atgabentų daiktų paskirtį. Pats mįslingiausias guli ant prieklėčio. Tai, anot Ingos, senovinio medinio malimo aparato dalis. Kai kurių paskirtį pasako čia pasidairyti užsukę žmonės. Būna, kad įsuka ir netyčia, pataikę ne į tą keliuką.
„Suvaikėjimas“ – ne yda
„Mano darbas susijęs su kūryba. Vaikų darželyje dirbu jau 30 metų, esu suvaikėjusi (juokiasi – aut. past.), patinka tai, kas džiugina akį. Net jei ant kaladės uždedi kepurę, akinius ir sukuri veidelį – jau smagu. Buvau padariusi šimtakojį – išsiroviau kelmą su išsišakojusiomis šaknimis, užmoviau vaikiškus batus… Bet jis jau atgyveno.
Būna taip – atrandi neįprastą daiktą ir savaime gimsta mintis, kur ir kaip jį panaudoti. Vasarą kieme žydėjo įvairiaspalvės gėlės, buvo daug gražiau nei dabar. Daugiausiai auginu daugiamečių gėlių, anksčiau vienmečių daigelius auginau, bet tam reikia daug darbo, nebeaprėpiu, todėl, jei reikia, daigelių nusiperku“, – vardino pašnekovė.
Sugalvota – padaryta
Visgi sumanymams įgyvendinti prireikia fizinės jėgos. Kaip šeimininkė ant klėties sienos užkėlė akėčias ir jas pritvirtino? „Viską darau viena pati. Jei sumaniau užkelti, tai ir sugalvosiu, kaip tai padaryti. Daiktus komponuoju irgi pati. Labai sunku pasakyti, kodėl tai darau… Kai nueinu į muziejų, tiesiog alpstu nuo senų daiktų. Man jie patinka“, – savo silpnybės neslėpė Inga.
Ji jau dabar nekantriai laukia pavasario, nes kyla minčių, ką veiks ir kaip kieme išdėstys senovinius daiktus. Žinoma, taip, kad jie pasakotų istorijas…
