Matthew Wilsonas – fotografas, keliautojas ir nenuilstantis nuotykių ieškotojas. Gimęs Didžiojoje Britanijoje jis jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose ir nuolatos skersai išilgai maišo pasaulį. Save jis laiko pasaulio piliečiu, labiausiai vertinančiu gyvą bendravimą bei estetiką. Keliones, jose sutiktus vaizdus ir žmones, fotografas įamžina asmeniškuose kadruose, kurie komunikuoja su mumis universalia – vaizdų ir jausmų kalba. Apie tai, ką jam reiškia kelionės, fotografija ir kodėl tai vienas nuo kito neatskiriami dalykai, kalbamės su Kaune viešėjusiu M.Wilsonu.
– Visą laiką keliaujate ir fotografuojate. Tačiau yra nemažai žmonių, darančių tą patį. Kuo išsiskiriate iš kitų keliaujančių fotografų?
– Manau, esu nuotykių ieškotojas. Tai, ką aš užfiksuoju, nėra vien fotografijos, aš jas labiau mėgstu vadinti momentais – sustingusiomis akimirkomis iš mano kelionių. Aš keliauju dėl patirties ir taip gaunu naujas gyvenimo pamokas. O mano kadrai ir gimsta iš to, ką aš pamatau, sutinku, sužinau ir pajaučiu. Fotografijos yra tarsi mano patirties dienoraštis.
– Nuo kada pradėjote savo patirtį įamžinti fotografijomis? Kodėl pradėjote tai daryti?
– Aš nesimokiau fotografijos mokykloje ar universitete. Pirmą kartą paėmiau fotoaparatą į rankas būdamas Niujorke. Jį man davė mergina, sudaužiusi mano širdį. Meilei ataušus, ji man atidavė fotoaparatą, kaip atsisveikinimo dovaną, ir pasakė: „Tau reikėtų išmokti juo naudotis, nes fotoaparatas yra tai, kas tau galėtų padėti“. Taigi, taip prasidėjo mano fotografo karjera. Mano draugai fotografai išmokė mane keleto fotografijos pagrindų, ir aš tiesiog pradėjau lakstyti po Niujorką ir viską fotografuoti. Tada ėmiau suprasti, kad fotografija man labai patinka. Stengiausi išsiaiškinti, kaip ji veikia.
– Ir kaip pavyko perprasti visas fotografijos gudrybes?
– Iš pradžių net nemokėjau pakeisti juostelės, nesupratau jokių techninių dalykų. Padariau keletą nuotraukų, kurios man labai patiko, bet nežinojau, kaip išgavau būtent tą efektą. Norėjau išsiaiškinti tai. Pradėjau dirbti antruoju fotografo asistentu. Taip išmokau dirbti su juostine fotografija. Kai galiausiai supratau, kaip reikia techniškai elgtis su juosta, pradėjau kreipti dėmesį ne į tai, ką daryti, o į tai – ko nedaryti. Man besimokant fotografuoti, vienas mano draugas pasakė: „Kai pradėsi fotografuoti, geriausios tavo nuotraukos bus tos, kurios bus techniškai netaisyklingos“. Aš ir norėjau suprasti, kaip pasiekti tą netaisyklingumą. Pradėjau laužyti taisykles, nes tai ką aš darau, nebūtinai turi būti techniškai gerai atlikta, bet estetiška – būtinai.
– Ar fotografija yra Jūsų asmeninė istorija, atspindinti gyvenimą ir užfiksuojanti kiekvieną jo akimirką?
– Iš dalies taip. Man fotografija labiau asocijuojasi su bandymu pasidalinti asmenine patirtimi, nei tiesiog fotografuoti kažką, kas yra nepažįstama ir svetima. Emocinis turinys yra itin svarbus aspektas – man fotografavimas turi būti artimas ir asmeniškas. Tai mano emocinė kelionė. Aš praleidžiu daug laiko susipažindamas su žmonėmis. Naujos pažintys, gyvenimo istorijos, naujos draugystės – tai gyvenimo grožis, besiskleidžiantis tose mažose jaukiose asmeninėse akimirkose. O akimirkos netrunka amžinybę, jos yra laikinos, kaip ir mano fotografijos. Iš visų trumpalaikių akimirkų susideda viena didelė kelionė – tai svarbiausia mano kūrybos idėja.
– Bekeliaudami žmonės dažnai fotografuoja viską, kas tik papuola į jų akiratį. Kaip Jūs fotografuojate keliaudamas? Ar fotografuojate viską, ką matote, ar kažkokiu būdu atsirenkate tai, ką norite fotografuoti?
– Kelionėse, kaip ir gyvenime – kai kuriose vietose nesustoji, tiesiog jas praeini. Fotografijos, vaizduojančios laikinumą, yra kaip transporto priemonė – jos tave visada kažkur nuveda. Yra ir kitokios fotografijos: jas bedarydamas sutinku naujus žmones, kurie dažnai tampa mano šeima. Kelionės man suteikia ypatingų išgyvenimų, kurie neatsiranda iš karto, tik sutikus įdomius žmones. Kai prieš kelis metus keliavau po JAV, sutikau porą ir praleidau su jais mėnesį dykumoje. Reikėjo laiko, kad susipažinčiau su jais, prieš paimant į rankas kamerą. Man buvo daug svarbiau, kad asmeninis ryšys tarp mūsų vystytųsi, nes, kaip sakiau, mano darbuose reikšmingas yra laikinumas – pamatytos vietos, sutikti žmonės, kurie tampa draugais, o kartais ir savotiška šeima. Viskas yra laikina ir keičiasi, tam tikrais atvejais fotografijos tai patvirtina.
– Esate daug patyręs kelionėse ir fotografijoje. Ar kartais nepasitaiko, kad iš anksto suplanuojate, kaip ir ką fotografuosite, kokį rezultatą bandysite pasiekti?
– Ne. Mano fotografavimas yra susijęs su reakcija, būtų klaidinga planuoti ar ieškoti kažko, ką galėčiau nufotografuoti. Esu aplankęs daugybę vietų, kai kuriose iš jų nepadariau nė vienos nuotraukos. Tiesiog, todėl, kad aš nejaučiau tos vietos. Kaune esu jau savaitę ir man buvo labai sunku pradėti fotografuoti. Pirmomis dienomis padariau gal 3-4 kadrus. Po to išvažiavau porai dienų pakeliauti po Lietuvą: pirmą dieną padariau gal 1 kadrą, o antrąją aptikau kai ką emociškai stipraus. Per dvi valandas padariau virš 200 kadrų. Mano darbe svarbu instinktyvumas ir reakcija – intuityvūs jutimai, padedantys aptikti emocinį turinį. Planuodamas kiekvieną savo žingsnį niekada nerasčiau emocinio turinio.
Kaune man buvo labai sunku pradėti fotografuoti. Pirmomis dienomis padariau gal 3-4 kadrus. Po to išvažiavau porai dienų pakeliauti po Lietuvą: pirmą dieną padariau gal 1 kadrą, o antrąją aptikau kai ką emociškai stipraus. Per dvi valandas padariau virš 200 kadrų.
– Kai kurios Jūsų fotografijos atrodo lyg sustabdyti kadrai iš amerikietiškų 7-o dešimtmečio filmų. Jose nesimato dabartinį žmogų supančių prietaisų ir mašinų. Kodėl Jūsų fotografijose dingo šiuolaikinę visuomenę atspindintys simboliai?
– Manęs nedomina šiuolaikinė visuomenė, vakarėjantis ir vienodėjantis pasaulis. Aš mėgstu keliauti į vietas, kurios dažniausiai yra visuomenės pakraštyje. Tai – lyg prarastasis pasaulis. Manęs nedomina eiti tais pačiais takais su tūkstančiais turistų ir matyti tuos pačius dalykus. Kai gyvenau Arizonos dykumoje pas minėtą porą, vyriškis iš karto manęs paklausė: „Ką tu čia darai? Šiame mieste gyvena gal 50 žmonių. Niekas čia nesustoja, tau nėra jokios priežasties būti čia. Kodėl čia esi?“. Aš noriu patirti kažką labai skirtingo, šio noro vedinas patenku į vietas, kur paprastai žmonės neina.
– Fotografijų serijoje „Non hablar con turistas“ (isp. nekalbėti su turistais) taip pat pasirinkote eiti turistų nepramintu taku? Kuo tai baigėsi?
– Dirbau Kuboje gana ilgą laiką. O Kuba iš esmės išsilaiko vien iš turizmo. Kaip jau sakiau, turistų lankytinos vietos manęs nedomina, todėl einu gana pavojingomis kryptimis. Ten, kur nesutiksi kito turisto ar anglakalbio žmogaus. Mano fotografavimo stilius yra tarsi nuotykis. Eidamas į tokias vietas, žinau, kad pamatysiu tikrovę – kur ir kaip gyvena žmonės – tai pats tikriausias atradimas.
– Keliaudamas po įvairius pasaulio kampelius sutinkate įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių. Kaip su jais susikalbate, jei nemokate vietinės kalbos?
– Žinoma, reikia bent truputį mokėti kalbą. Bet esu aplankęs daug vietų, kuriose visiškai nemokėjau vietinės kalbos. Tačiau mokėti kalbą nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia yra jausmas – sutinki žmogų ir iš karto supranti ar nori jį geriau pažinti, ar ne. Galbūt nekalbi ta pačia kalba, bet tai nereiškia, kad negali tiesiog sėdėti ir mėgautis vienas kito kompanija. Komunikacija yra darbo dalis, tačiau ji susideda ne tik iš kalbos mokėjimo, bet ir iš jautimo, kūno kalbos ar tiesiog vienas kito stebėjimo.
– Bekeliaudamas visada matote besikeičiančius kraštovaizdžius ir žmones. Jei turėtumėte pasirinkti tik vieną, kurį pasirinktumėte: peizažą ar portretą?
– Aš galiu turėti labai intensyvų santykį su peizažu. Prieš pradėdamas fotografuoti, aš tapiau daug gamtovaizdžių, tad jie man sukelia skirtingus jausmus. Man patinka įvairūs kraštovaizdžiai, juk tai viena priežasčių, dėl ko keliauju. Bet galiausiai svarbiausia yra žmonės. Man patinka kartu juoktis, diskutuoti, verkti, dainuoti – tai patirtis, kurios niekada nepakeis joks peizažas.
– Jūsų fotografijose svarbius vaidmenis atlieka spalva ir judesys. Bet vis dėlto, kuris iš šių dalykų atlieka pagrindinį vaidmenį?
– Spalva ir judesys vienas kitą papildo. Jei yra nufotografuotas statiškas objektas, vis tiek jame bus kažkoks judėjimas, galbūt vidinis judėjimas – jausmas. Kelionė yra judesys – aš esu nuolatiniame perėjime iš vietos į vietą, iš vienos patirties į kitą. Spalva taip pat yra svarbus elementas. Skirtingoms geografinėms vietovėms renkuosi skirtingas paletes. Kad ir kur bebūčiau, kiekvienoje vietovėje spalva ir šviesa yra savitos ir ypatingos, jos sužadina emocijas.
– Koks yra Jūsų santykis su nespalvota fotografija?
– Kai tik pradėjau fotografuoti, fotografavau nespalvotai. Bet kai supratau, ko tiksliai noriu iš fotografijos, nespalvota fotografija man tiesiog nebetiko. Nes aš negyvenu juodai balto gyvenimo. Aš matau spalvas.
– O kaip tu matote Lietuvą?
– Manau, kad Lietuva yra graži šalis. Kad pamatyčiau pilną vaizdą, turėsiu čia sugrįžti pavasarį, vasarą ir rudenį.
– Papasakokite apie savo nutrūktgalviškus planus ateičiai.
– Dėl technologijų pasaulis labai greitai tampa daug mažesne vieta. Technologija tobulėja, o kultūra nyksta. Auksiniai kelionių amžiai seniai praėję. Aš stengsiuosi keliauti ir patirti kuo daugiau, fotografijomis pasidalindamas savo išgyvenimais su kitais. Visa tai yra gyvenimo kelionė.
