Visos dėžės – armėniško putojančio vyno, čia nekukliai vadinamo tiesiog šampanu. Į jas tvarkingai sugula kruopščiai surūšiuoti drabužiai: skirtingo amžiaus vaikams, kūdikiams, moterims, vyrams. Specialiai atrenkami rūbai ir besilaukiančioms moterims, seneliams. Drabužiai jau artimiausiu metu pasieks civilius gyventojus, nukentėjusius Kalnų Karabache, armėnų vadinamame Arcache.
Drabužius rūšiuojantys savanoriai pastebi, kad beveik absoliučiai visi paprastų žmonių paaukoti rūbai yra švarūs, kvepiantys skalbimo milteliais, kai kurie – naujutėlaičiai, su etiketėmis.
Drabužius rūšiuojanti Kara staiga stabteli ir įdėmiai apžiūri vieną iš šimtų per rankas einančių rūbų. „Turkiškas...“, – burbteli ji ir nuneša megztinį į specialią dėžę, ant kurios priklijuotas perbrauktas užrašas „No Turkey“. Emocijos ir skambūs pareiškimai priešingų pusių atžvilgiu yra neatsiejama pastarųjų savaičių dalis.
Kara kviečia savanorius atsikvėpti: pietūs! Jaukiame visuomeninių pilietinių iniciatyvų klubo „Article 3 Club“ kiemelyje savanoriams užsakytos picos ir saldumynai.
Kol visi užkandžiauja, į šalį pasivedu vieną tylią savanorę, į kurią atkreipiau dėmesį, nes su kitais bendravo rusiškai. Tai Julia Kislev – išeivė iš Izraelio, tačiau jau keletą metų gyvenanti Jerevane. Julia ir jos vyras – menininkų šeima. Pati Julia kilusi iš Krymo, tačiau po 90-ųjų pasitraukė į Izraelį, Tel Avivą.
– Julia, kaip atsidūrėte Armėnijoje?
– Jerevane gyvenu jau ketverius metus. Mano vyras – aktorius, dirba teatre. Jis vietinis, neįsivaizduoja savęs gyvenančio kitur. Pagal profesiją esu dailininkė iliustratorė, o atvykusi čia pradėjau dirbti gide. Kaip tik man čia įsikūrus atidarė tiesioginį reisą iš Tel Avivo, atvykdavo daug žydų turistų. Taip tęsėsi tris sezonus, viskas buvo labai gerai, kol šiemet neprasidėjo pandemija, o štai dabar ir suirutė Karabache...
– Štai sėdime čia, šioje neabejingos pilietinės visuomenės būstinėje, kur vykdomos įvairios humanitarinės veiklos. Kaip čia atsidūrėte?
– Karine – gera mano bičiulė. Patekau čia būtent per ją. Savanorystė man niekada nebuvo svetima, o ypač dabar. Tiesiog per sunku sėdėti namuose, nieko neveikti ir kasdien sekti tas siaubingas naujienas, atkeliaujančias iš fronto. Tai slegia, o atėjusi čia tarsi užsimirštu. Čia labai gera darbinė atmosfera, daug savanorių. Smagu gerai padirbėti, išsikrauti, pabendrauti su kitais.
– Jaučiatės tapusi bendruomenės dalimi?
– Žinote, kartais susimąstau: o ką mes, paprasti didelio miesto gyventojai, daugiau galime padaryti? Kažkur ten aukštai kažkokie „dėdulės“ juk viską nusprendžia už mus. O mes galime tik spontaniškai reaguoti padėdami paprastiems žmonėms, kurie labiausiai ir kenčia. Be abejo, mano asmeninė situacija nėra kažkuo ypatinga. Esu čia, Jerevane, man negresia fizinis pavojus, neturiu artimųjų ten, Karabache. Bet tai nereiškia, kad negaliu prisidėti ir savanoriauti, kad man tai nerūpi. Kiti savanoriai čia praleidžia ištisas dienas. Aš kiek mažiau, tačiau taip pat stengiuosi kada galėdama užbėgti ir prisidėti. Nenoriu to vadinti kažkokiu altruizmu ar pasiaukojimu. Tiesiog tai yra natūrali žmogiška reakcija.
Dienos pabaigoje Kara įvertina atrinktų, supakuotų ir pagal lytį bei dydį surūšiuotų drabužių dėžių kalną. „Per kelias valandas atlikome dienos normą. Labai produktyvus darbas, šaunuoliai!“, – entuziastingai įvertina Kara.
Ji pati daugiausiai sukasi koridoriuje, kur pakuojamos ir rūšiavimui ruošiamos „šampano“ dėžės. Kara dirba neįtikėtinai greitai. Tarp jos rankų vartosi dėžė, lipni juosta, žirklės ir žymeklis. Foto kamera nespėja sufokusuoti judesio!
Dėžės paliekamos „Article 3 Club“ patalpose. Vairuotojai savanoriai su savo asmeniniais automobiliais dėžes pagal poreikį ir gautas užklausas išvežioja vakarais, po darbo valandų. Kartais kelionės užtrunka, nes reikia pasiekti nuo sostinės nutolusias vietoves.
