Likimai skirtingi
Juodupės krašto, kurio didelė dalis teritorijos ribojasi su Latvija, o kadaise dalijosi Kuršo gubernijai priklausiusiomis žemėmis, istorija garsi dvarų ir palivarkų gausa. Didesnė jų dalis iki šių dienų neišliko. Daugelyje Lietuvos vietų dvarai minimi nuo XIII amžiaus. Juodupės krašte, kaip teigia istorikai, dvarai atsirado vėliau, gal tik XV a. O ir šio krašto dvarų likimas susiklostė skirtingai. Važiuojantys iš Juodupės į Ilzenbergą, kur iš griuvėsių naujojo savininko Vaido Barakausko prikeltas 500 metų istoriją turintis Ilzenbergo dvaras su moderniu ūkiu, stabteli ties Lietuvos akropoliu vadinamo romantiškojo Onuškio dvaro. Bešeimininkio, baigiančio nykti, bet įspūdingomis rūmų kolonomis, architektūros griuvėsiais bei gilia istorija traukiančio turistus, istorijos mylėtojus ir menininkus.
Apie šį garsios didikų Komarų giminės dvarą „Gimtasis…“ rašė daugybę kartų. Daugiau nei prieš metus dvaro griuvėsius pirmą kartą aplankę užsienyje gyvenantys Komarų dinastijos palikuonys neslėpė susijaudinimo. Pamatę baigiančius nykti architektūrinio šedevro rūmus, menančius ne tik čia buvusią didelę prabangą, išgirdę gilią kultūros bei pasaulio pažinimo veiklos istoriją, prisipažino jaučiantys širdgėlą, nuoskaudą ir kaltę dėl žmogaus ir gamtos suniokoto gentainių palikimo.
Nugrimzdo į praeitį
Bet retas turistas žino, kad, važiuodamas į Ilzenbergo dvarą, jis beveik pro šalį pravažiuoja kadaise klestėjusių, bet visiškai išnykusių dviejų dvarų vietas. Vienas jų – pusiaukelėje tarp Juodupės ir Onuškio esančio Kraštų kaimo Kraštų dvaras, kurį valdė Kupštų giminė. Onuškio kaimo seniūnaitė, muziejininkė Elena Blažienė, per kelis dešimtmečius kruopščiai surinkusi Onuškio apylinkių istoriją, apie Kraštų dvarą nedaug ką gali pasakyti. Buvo ji užsidegusi ieškoti dvaro gyvenimą iš senelių pasakojimų menančių žmonių ar išlikusių eksponatų, bet archyvo sukaupti nepavyko.
Apie šį dvarą labai skurdu žinių ir rašytiniuose šaltiniuose. Apie Kraštų dvaro gyvenimą epizodiškai rašė gretimame Bryzgių kaime gimęs ir užaugęs kunigas Jonas Skruodys (gim. 1882 m.), Vilniaus kunigų seminarijos profesorius. Savo „Atminimuose“ jis rašė apie vaikystę ir jaunystę gimtinėje. Iš dvasininko atsiminimų dėliojasi ir kuklios žinios apie Bryzgių kaimo kaimynystėje esančio Kraštų kaimo buvusį Kraštų dvarą. Bryzgių pilia kalnio papėdėje prie kelio į Kiemiškius yra senos kapinaitės, kuriose palaidoti vietiniai. Čia yra ir Kraštų dvaro dvarininkų Kupštų šeimos paminklas. „Atminimuose“ aprašoma, kaip Kraštų dvaro žemėse gyveno kunigo tėvai – laisvieji valstiečiai.
Pagal 1811 m. revizinius gyventojų sąrašus, laisvieji valstiečiai žemę nuomojosi iš dvarininko, o pasibaigus nuomos laikui galėjo išsikelti į kitą vietą. Kai kurie iš dvaro žemę nuomojosi ilgą laiką. Bet Kraštų dvaras žemės nuomos dokumentų neturėjo, todėl ir nebuvo įrodymų apie ilgalaikę nuomą. Žemę daug metų nuomojęsi laisvieji valstiečiai dažnai klaidinosi, manydami, kad ta žemė jiems priklauso nuo seno.
Tokią painiavą iliustruoja kunigas, rašydamas prisiminimus apie tėvo Prano vaikystę. Mirus motinai, kunigo tėvas liko našlaitis, pamotė jį skriaudė. Vaiką priglaudė dėdė, užleidęs savo broliui nupirktą ūkį, o pats apsigyveno su našlaičiu Bryzgių sodyboje. Aštuoniolikos metų sulaukęs Pranas nutarė vesti nuotaką iš Rokiškio parapijos, su ja susilaukė vaikų. Tada ir prasidėjo jo bėdos. Kraštų dvarininkas pareikalavo, kad Pranas su juo sudarytų ūkio nuomos sutartį, jeigu ne – išvarys iš sodybos. Bet žmonių patartas P. Skruodys pasislėpė ir policijos šaukimo į teismą nepaėmė.
Byla dėl išvarymo atidėta, o po metų į teismą jis vėl neatvyko dėl ligos. Trečią kartą jis atvyko ir teisme bylą prieš dvarininką laimėjo. Mat dvaro ponas neįrodė sodybos ir žemės nuomos, nes neturėjo nuomos sutarčių. Bet ponas rankų nenuleido – gubernijos teismo sprendimą apskundė Rusijos imperijos Senatui, kuris nurodė bylą tirti iš naujo. Šis pripažino Skruodžio nuosavybę, bet jam uždėjo sumokėti didžiules teismo išlaidas. Teismo sprendimu nepatenkintas P. Skruodys kreipėsi į Senatą, kuris nurodė, kad žemė priklauso Skruodžiui „kaip amžina nuosavybė“, o teismų išlaidas įpareigojo sumokėti Kraštų dvarininką. „Atminimuose“ yra aprašyta istorija, kaip Kraštų dvaro ponėkas apvesdino jauną baudžiauninką su nemylima mergaite, prieš tai pagrasinęs, jeigu nepaklus, atiduoti jį į rekrūtus.
Dėl šalia esančio Sidabrinės kaimo gyventojo Kirstuko dvarininkas taip pat buvo įsivėlęs į nemalonią istoriją. Esą jis nusprendė, kad baudžiauninkas Kirstukas laiko per daug karvių. Todėl dvi karves atėmė, o baudžiauninką stipriai sumušė. Nelaimėlis po kelių mėnesių mirė. Kraštų dvarininkas įtarinėtas supirkdavęs vogtus arklius, nes buvo mačiusių, kad pavogti arkliai vesti į Kraštų pusę. Tačiau didesnė tikimybė, kad arkliavagiai arklius išvesdavo į Latviją.
Po 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę impulsą įgavo kaimų skirstymas į vienkiemius ir žemių dalijimas savanoriams. Juodupės valsčiuje pirmieji išparceliuoti Patiltės (Zamostės), vėliau Skridulių ir Vyžuonėlių dvarai (palivarkai). Toks likimas ištiko ir Kraštų bei Alksnių (Alksniamuižės) dvarus. Iš Juodupės valsčiaus dvarų parceliacijos suvestinės: iš Kraštų dvaro (dvarininkas Adomas Kupštas) valdytų 227 ha buvo išdalinti 125 ha, dvarui liko 75 ha.
Alksnių dvaro sąsajos su Ilzenbergu
Kuklu informacijos ir apie Alksnių dvarą, kurio žemės ribojosi su Ilzenbergo dvaro ūkiu. Po kruopelytę rinkdami Ilzenbergo dvaro istoriją naujieji jo šeimininkai atsekė sąsajų ir detalių apie kaimynystėje kadaise buvusį Alksnių dvarą. Istoriniai šaltiniai apie Ilzenbergo dvarą ir jo apylinkes yra iš įvairių laikotarpių, įvairiomis kalbomis ir skirtingais pavadinimais. Vokiškuose (nuo XVI amžiaus), rusiškuose (nuo XIX amžiaus pradžios), lietuviškuose ir latviškuose (nuo XX amžiaus pradžios) dokumentuose bei literatūroje aptinkama įvairių Ilzenbergo ir šalia jo esančių Alksnių pavadinimų variantų.
Šios dvi vietovės šaltiniuose dažnai minimos kartu, nes Ilzenbergo dvaro savininkai dažnai nuomodavosi Alksnių dvarą. Šis dvaras iki 1561 m. buvo Livonijos ordino magistro, o vėliau – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio valda. Ilzenbergo dvaro apylinkėse gyveno sėliai, lietuviai, latviai, lenkai, vokiečiai, žydai, rusų sentikiai. XIII a. pradžioje sėlius pavergė Kalavijuočių ordinas, vėliau imtas vadinti Livonijos ordinu.
Pirmosios žinios apie Ilzenbergo dvarą pasirodė XVI a. pradžioje. Pirmasis savininkas – Berndtas Kersenboickas (Berndt Kersenboick). Įrašai rodo, kad tuo metu Ilzenbergo dvarui priklausė 615 ha savarankiškai apdirbamos žemės ir 2234 ha žemės su valstiečiais. Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. antrosios pusės Ilzenbergo dvaro ir jo apylinkių gyventojai patyrė daug istorinių sukrėtimų, nelaimių ir sunkių išbandymų. XVI a. Livonijos karas, XVII–XVIII a. karai su švedais, maras, badas, bajorų tarpusavio rietenos, 1812 m. Napoleono armijos antplūdis, 1831 ir 1863 m. lietuvių sukilimai siekiant išsivaduoti iš Rusijos priespaudos daugiau ar mažiau turėjo įtakos šio krašto gyvenimui.
Šie įvykiai neaplenkė ir Alksnių dvaro. Aptikta pranešimų apie Ilzenbergo ir Alksnių dvarų teritorijoje buvusius antkapinius paminklus ir su jais susijusias liaudies religingumo apraiškas. Istorikai daro prielaidą, kad XIX a. pradžioje čia buvo tarp lietuvių ir latvių valstiečių ypač populiari pagoniškojo tikėjimo vieta. XIX a. pradžioje netoli Alksnių dvaro, ant ežero kranto, buvo dvi antkapinės plokštės. Viena jų buvo skirta 1587 m. gimusiai ir 93 metų amžiaus mirusiai Anai Pliater (Anna Plater).
Yra užrašyta pasakojimų, kad ir Ilzenbergo dvare ant ežero kranto dar 1905 m. yra stovėjęs „apvalus kryžius“ ir akmeninis stulpas. Žmonės tikėję, kad jie gali sustiprinti sveikatą. Vėliau jie buvo įmesti į ežerą. Vietinių žmonių pasakojimais, ši istorija siejama su Ilzenbergo ir Alksnių dvarų gyventojais.
Yra ir daugiau istorijų – legendų apie šių dvarų sąsajas. Viena jų – nelaimingos meilės. Esą ten, kur stovėjo akmeninis kryžius, buvo palaidota Ilzės (Ilzenbergo) dvaro sodininko dukra, kurią apgavo ir ja pasinaudojo jaunasis Alksnių dvarininko sūnus. Nelaimingos meilės atminimui toje vietoje – prie šaltinėlio ir akmens – įsimylėjėliai mesdavę į vandenį vario monetas. Istorinių įvykių sūkuryje Ilzenbergas ir Alksniai bei jų apylinkės, nors ir priklausė Kuršo gubernijai, buvo perduoti Lietuvai, nes čia dauguma gyventojų buvo lietuviai.
1920–1927 m. dalis Ilzenbergo dvaro savininkų Dimšų žemės, kuriose gyveno daugiausiai latviai, atsidūrė Latvijoje, o joms priklausiusį Ilgio ežerą perkirto valstybinė siena. Iš 243 ha turėjusio Alksnių dvaro, kurį valdė Vladimiras Tatiščevas, paimta išdalinti 161 ha, dvarui palikti 82 ha.
Istorikai spėja, kad Skemų kaimo vardas pirmą kartą paminėtas 1565 m. Vietovės istorija, siekianti kur kas senesnius laikus, glaudžiai susijusi su buvusio Skemų dvaro gyvenimu. Apie jį, kaip ir Kraštų bei Alksnių dvarus, likę žmonių pasakojimai, surinkti ir užrašyti savo gimtinės istoriją saugančių kraštiečių, bei rasti dvaro lobiai.
Surinko po kruopelytę
Skemų dvarvietė buvo apie 400 m į pietus nuo kelio Skemai– Piepaliai, už poros šimtų metrų buvo tvenkinys, pats dvaras stūksojo ant 2–3 m aukščio kalvos. Iš Skemų ir aplinkinių kaimų bei vienkiemių gyventojų prisiminimų, senų fotografijų ir istorinių dokumentų 2012 m. gimė knyga „Tarp Rokiškio ir Obelių: kaimai ir žmonės“ (sudaryta autorių: šviesaus atminimo Aldonos Laguckaitės-Varnienės, Prano Motuzo, Zitos Stalauskienės ir Viliaus Stakėno).
Istorijos nuotrupos
Apie 1200 m. Dauguvos pakrantes užkariavus vokiečiams kalavijuočiams, sėliai buvo apkrikštyti ir kraštas pavadintas Livonija. Užkariauti nuošalų Rokiškio kraštą su gūdžiomis pelkėmis ir giriomis kalavijuočiams pristigo jėgų ar noro. Lietuvos karaliumi karūnuotas Mindaugas, atsidėkodamas 1253 m. Livonijos ordinui, dovanojo dalį Sėlos krašto – taip Skemų apylinkės tapo ordino žemių dalimi. Po 1410 m. Žalgirio mūšio į Sėlos kraštą ėmė skverbtis Lietuvos gyventojai: kirto miškus ir apsigyvendavo vadinamosiose „degynėse“. Čia kėlėsi turtingesni bajorai, kūrė ūkius, jiems reikėjo tarnų ir baudžiauninkų. 1449 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis savo pavaldiniui Grigaliui Astikui padovanojo Sėlos kraštą su Rokiškiu ir Čedasų miesteliu. Po Astiko mirties Rokiškio dvaras su apylinkėmis 1519 m. atiteko Krošinskiams, vėliau – Tyzenhauzams ir Pšezdzieckiams.
Remiantis XIX a. vidurio dvaro dokumentų nuorašais, 1565 m. Žygimantas Augustas už karinius nuopelnus atidavė Skiemonių „pasadą“ (žemę) Stanislovui Bartoševičiui, o 1639 m. Krištopas Bartoševičius pardavė jį Vilhelmui Tyzenhauzui už 5000 lenk. zlotų. Be Bartoševičiaus Skiemonių, buvo kiti Skiemonys – kaimas, kurį valdė Aleksandras Rajeckis. Šis jį pardavė Jonui Daukšai, jis kaimą užleido Gidonui Rajeckiui, o pastarasis už 500 liet. kapų grašių pardavė Vilhelmui Tyzenhauzui.
Jonas Tyzenhauzas skundėsi, kad 1697 m. sausio 18 d. Jonas Mejeris, dragūnų vėliavos „poručikas“, su ginkluotais kareiviais užpuolė Skiemonis ir Videitus. Pagrobė ten galvijus, avinus, įvairių grūdų, mėsos gaminių, drabužių, varinius katilus, o žmones žudė ir žalojo. Vėliau uždegė kaimą. Valstiečių pastangomis gaisras buvo užgesintas. Nuolatiniai karai tarp švedų, rusų ir lenkų sugriovė daug dvarų, o 1710 m. maras į kapus nuvarė daug gyventojų. Šios nelaimės neaplenkė ir Skemų dvaro. Jo neliko nė griuvėsių, tik žmonių prisiminimai ir archeologiniai radiniai, liudijantys, kad šiame dvare gyveno turtingi ponai.
Dvaro administratorius tapo istorijos metraštininku
Nors Skemų dvaro neliko nė žymės, daugybė dvaro istorijų ir gyvavimo detalių mūsų laikus pasiekė dėka dvare administratoriumi dirbusio rašytojo Juozo Švaisto. Jis tapo dvaro gyvenimo metraštininku – dvaro ir jo apylinkių gyvenimą aprašė atsiminimų knygoje „Dangus debesyse“ („Dangus debesyse“. Autoriaus išgyvenimai 1918–1919 m., Nida, Londonas, 1967).
Rašytojas J. Švaistas gimė 1881 m. kovo 20 d. Rokiškyje, Kamajų (dabar Respublikos) gatvėje, miestiečių šeimoje. 1909 m. įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Porą metų po baigimo padirbėjęs, 1915 m. išvyko mokytis į Stavropolį. Prasidėjus karui su vokiečiais buvo mobilizuotas į caro armiją, baigė Maskvos karo mokyklą ir buvo išsiųstas į Galicijos frontą. Po revoliucijos, nenorėdamas tarnauti bolševikams, 1918 m. jis grįžo į Lietuvą, sužinojęs, kad Skemų dvare reikalingas administratorius, ėjo pas grafą Pšezdzieckį ir buvo priimtas. J. Švaistui buvo pažadėta 25 ostmarkės algos ir po 10 pūdų grūdų per mėnesį (5 rugių, 3 miežių, 2 avižų). Jis apsigyveno dvaro raštinėje mediniame name. Administratorius gavo medinę lovą, pasiskleidė joje šiaudų kūlį, išsitraukė iš „čemodano“ Daugpilyje (Latvija) pasivogtą lempą „Čudo“ ir taip pradėjo tarnybą.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Skemų dvaras buvo stambus ūkis, jame dirbo 23 kumečiai. Iš viso buvo 650 dešimtinių (beveik 1 500 akrų) žemės. Dvaras turėjo daug gyvulių, padargų, savo kuliamąją mašiną. Laikė apie 100 karvių, apie 60 gerų darbinių arklių. Buvo parduodamas pienas ir javai. Gražiai atrodė iš raudonų plytų ir skaldytų akmenų pastatyti tvartai ir arklidės. J. Švaistas savo darbu Skemuose buvo patenkintas. Skemų dvare jis parašė dramas: „Lenkų karalaitė“ (Jadvygos ir Jogailos drama), „Taip Dievas davė“ (Karo pradžia) ir „Meilės sutemos“ (Neištikima mylimoji) bei kelias mažesnes lyrines dramas.
Gyvendamas Skemuose J. Švaistas skaudžiai išgyveno išsiskyrimą su drauge Aldona, kuri paprašė grąžinti laiškus ir žiedus. Už poros varstų gretimame Gindvilių kaime gyveno „amerikonka“ – Elzbieta Grigaliūnienė. Jos vyras žuvo Pensilvanijos anglies kasyklose. Našlė, gavusi kompensaciją, nusipirko ūkį Gindviliuose. Jos sesuo Verutė buvo smulki, šviesi, miela mergina. Ją piršo J. Švaistui, pasakodami, kad ji turinti „muštukę aukso“. Administratorius lankėsi jos namuose, kur vykdavo jaunimo šokiai. Bet piršlybos nebuvo vaisingos.
1918 m. Skemuose pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Dėl istorinių įvykių J. Švaistas išvyko į Obelius, vėliau – į Kauną, įstojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę, dirbo Karo mokykloje dėstytoju. 1922 m. Kaune įkūrus universitetą, studijavo literatūrą. Pradėjo daugiau rašyti, dirbo žurnaluose „Karys“ ir „Kardas“. Tuo metu parašė romanus „Šilkinė suknelė“, „Kerpių berniūkštis“, kelis apysakų rinkinius. Norėdamas atsidėti literatūriniam darbui išėjo į atsargą, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį. Emigravęs į Vakarus gyveno Vokietijoje, vėliau – Amerikoje. Užsienyje jis parašė 12 knygų: „Siela lagamine“, „Rašau sau“, „Eldorado“ ir kitas. J. Švaistas mirė 1978 m. rugsėjo 21 d. Los Andžele (JAV).
Rasti dvaro lobiai
Pagal A. Laguckaitės-Varnienės surinktą medžiagą, Skemų dvaro pastate, kur gyveno rašytojas, ilgai veikė kontora. 1940 m. viename kambaryje buvo įsteigta Vyžeičių pradinė mokykla. Vėliau Skemų dvaro kontoroj gyvendavo nuolat besikeičiantys atvykėliai senelių namų direktoriai.
A. Laguckaitė-Varnienė surinko daug duomenų apie surastus dvaro lobius. Ji rašė, jog 1944 m. Skemų dvarvietės teritoriją tyrinėjo Lietuvos kultūros paveldo centro specialistai. Apie dvarvietės radinius pranešė Alius Pleita. Jis jau anksčiau rasdavęs įvairių koklių, puodų ir stiklo šukių, monetų. Didžiąją dalį radinių A. Pleita perdavė Rokiškio kraštotyros muziejui.
Dvarvietėje, šalia arimo ardomo pastato pamato, iškasus perkasą aptikta 120–125 cm gylio ūkinė duobė. Duobėje rasta koklinės krosnies sąvarta – daugiau kaip 20 koklių. Kai kurie iš jų išlikę beveik sveiki. Kokliai neglazūruoti ir žaliai glazūruoti. Daugiausia buvo herbinių koklių su raidėmis „LVFH“, kiti – puošti tęstiniu augaliniu ar stilizuotu augaliniu ornamentu. Kokliai datuojami XVII a. pirmąja puse. Duobės viršuje rasta moneta (1661 m. Karolio XI šilingas) rodytų, jog kokliai čia buvo suversti XVII a. 7–8 dešimtmetyje. Ūkinėje duobėje rastas žalvarinis šaukštas ir geležinės pasagos dalis. Su metalo ieškikliu žvalgant ariamą paviršių rasta dar 17 monetų (pradedant 1612 m. Moldavijoje kaldinta Karolio X Gustavo šilingo klastote ir baigiant 1744 m. Rusijoje kaldinta denga) ir gana daug metalinių dirbinių: žalvarinių žiedų, sagų, siuvimo antpirščių, sagčių, medalionas ir kt. Radiniai rodo, kad dvarvietėje buvo gyvenama XVII a. I pusėje–XVIII a.
Iš surinktų žmonių pasakojimų žinoma, kad 1909 m. Stasys Kriukelis, ardamas savo daržą, pradėjo rasti sidabrinių monetų. Jų rado apie 30. Vietiniai pasakojo, kad lobis rastas 0,3 km į pietryčius nuo kaimo, buvusios kaimavietės vidurinėje dalyje. Kriukeliai gyveno netoli Kriukelio kalno, tad lobis, manoma, buvo ne dvarvietės. Minimose apylinkėse dar vienas lobis – 639 monetos – geldrijos (geldrija – 1/2 liūto talerio). Pasakota, kad lobis rastas Vedeikos rėžyje. Žmonės monetas vadino „kryžavais“. Geldrijos pusė liūto talerio pateko į Ermitažą, kitos, spėjama, buvo išlydytos Sankt Peterburge. Išliko žinių tik apie kai kurias monetas.
Projektą iš dalies remia
