Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Nenuostabu, kad anuomet buvusi patogi vieta galimai lėmė ne tik paties Bukonių kaimo, tačiau ir dvaro sodybos, kuri minima dar nuo XVI a., susikūrimą.
Tikriausiai bene visi, besidomintys Bukonių praeitimi, susiduria su garsiausia šio kaimo legenda apie neįprastai praturėjusį dvarininką.
Sklando kalbos, kad XVIII a. Bukonių dvarininkas Juozapas Hopenas sapne išvydo angelą, kuris prasitarė apie paslėptą lobį.
Pastarasis dvarininko paprašė surasti minėtąjį lobį ir pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Anot šios legendos, J.Hopenas atrastus turtus panaudojo ne bažnyčios statyboms, bet naujiems dvaro rūmams (statyti XIX a. pirmoje pusėje), vaizdžiam parkui ir smuklei.
Ką tik iškilusiais pastatais ir parku dvarininkas džiaugėsi neilgai – jį pradėjo kamuoti kraupūs košmarai. Tikriausiai sapnai buvo paveikūs, nes 1829 m. kaime tikrai iškilo bažnyčia.
Sapnuose regėto angelo noras buvo išpildytas, tačiau dvarininko gobšumas išryškėjo itin kuklioje bažnyčios architektūroje.
Praėjus daugeliui metų, legendomis apipinto Bukonių dvaro pono palikimas rymo ir šiandien: baltuoja nedidukė bažnyčia, liūdi yrantys merdinčios dvaro sodybos pastatai. Dar visai neseniai rūmų fasadą puošė keturios kolonos, kurių dabar net ir žymės neliko, pro langų kiaurymes švilpauja vėjai, byra samanotos akmeninio svirno sienos, iškalbingai brazda senieji dvaro medžiai.
Ilgą laiką Bukonių dvaro rūmuose veikė mokykla (uždaryta 1980 m.), po to patalpos buvo naudojamos kolūkio reikmėms.
Panašu, kad Bukonių dvaras dar nesiruošia atgimti. Gal dėl to, kad kito lobio dar niekas nesurado...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
