Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Kelionės po Lietuvą jau praėjus vidurvasariui visada persipildo kažkokia nenusakoma nostalgija. Tas vieškelio dulkėse skendinčių pravažiuotų kaimų vaizdas šį jausmą tartum dar labiau paryškina. Vasaros prietemoje savitą vaizdą įgauna ir už tankių alėjų besislepiančios pamirštos Lietuvos dvarų sodybos.
Prie jų sienų prisišlieję laukų augalai brandina sėklas kitiems metams, atrodo, kad net takus link durų užžėlusios dilgėlės kanda stipriau nei visuomet. Tarytum patys pastatai alsuoja branda, tykumoje murmėdami tik dūlančių sienojų virkavimus.
Turbūt šiais metais mano aprašytus besibaigiančios vasaros jausmus labiausiai atskleidė ką tik aplankytas Pamiškės dvaras (Panevėžio r.). Kai kuriems jis gali būti atpažįstamas dar ir kitu – Paliesės dvaro – vardu.
Nors šis dvarelis ir yra apleistas, tačiau jis turi ir kažkokio savito jaukumo. Gal taip atrodo dėl nedidelio kiemo, į kurį atveda tanki alėja ir čia pat, aplink, pūpsantys pastatai – senas medinis ponų namas, kiemą supantys kadaise itin dailiai pastatyti ūkiniai statiniai ir taip retai girdima tyla.
Ankstyvoji Pamiškės dvaro istorija dingo metų verpetuose, nežinomi jo pirmieji savininkai, neaiškus ir tikslus šio dvaro įkūrimo laikas. Kita vertus, išoriškai dar visai pakenčiamos būklės esantis klasicizmo architektūros stiliaus dvaro ponų namas tikrai vertas pagarbos – kitados kultūros paveldo specialistai jo dvivėrių dvigubų durų vidinėje pusėje užfiksavo tarp papuošimų įrėžtą 1824-uosius metus menančią datą. Įspūdinga, ar ne? Šis medinis pastatas skaičiuoja savo 200-uosius metus.
Dvarvietėje išlikusi ir nedideliu koridoriumi prie ponų namo prijungta oficina, arklidės, du įdomūs svirnai, tiesa – vieną iš jų puošia ir savitos fachverkinės konstrukcijos. Žinoma, tai buvo ne vieninteliai šio dvaro pastatai, kiti atrandami tik pagal pamatų žymes.
Daugiausiai Pamiškės dvaro istorijos liudijimų išliko iš to laikmečio, kai jį valdė Jasenskiai. Štai garsioji rašytoja G.Petkevičaitė-Bitė buvo užfiksavusi, kad šio dvaro savininkas Vaitiekus Jasenskis dalyvavo 1863 m. sukilime, o 1866 m. dvarą jau paveldėjo Konstantinas Jasenskis. XIX a. pabaigoje Pamiškės dvaro ūkis buvo tvarkomas pavyzdingai. Akivaizdu, kad šeimininkai mokėjo rūpintis savo sodyba, tai byloja išlikusių pastatų dailumas ir tvirtumas.
1944 m. dvaras nacionalizuotas. Vėliau čia įsikūrė apylinkių gyventojai. Apie jų gyvenimą buvusiame ponų name išduoda sandėliuke likę vaikų žaislai, buvusių rakandų likučiai. Pamiršo jie ir švenčiausios krikščionių šeimos portretą. Nežinau kodėl, bet būtent šventuosius vaizduojantys paveikslėliai yra bene dažniausiai pasitaikantis buvusių šeimininkų paliktas daiktas visuose apleistuose Lietuvos pastatuose.
Gal šventieji saugo kadaise šiame dvare užkastą lobį? Kalbama, kad sovietmečiu čia iš Lenkijos atvyko Pamiškės dvarininkų giminaitė, kuri net buvo atsivežusi paslėpto lobio vietą žymintį žemėlapį. Visgi jokie paslaptingi turtai taip ir nebuvo rasti. O gal taip tik manoma...
Šiandien gi akivaizdu, kad niekam neberūpi ir didžiausias šios vietovės lobis – įdomi ir sena Pamiškės dvaro sodyba, kurią vakarais prieš nakties tamsą telanko didžiuliai kiškiai. Vienas toks išsiblaškėlis vos ne per kojas nurūko. Taip nubildėjo, kad dulkės dar ilgai sodybą tarsi migloje gaubė. Tarsi ūkanotoje ateityje, kurioje gali būti garantuotas tik dėl visuomet atslinksiančio rugpjūčio.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
