Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Šį kartą nuklyskime į bene mažiausiai girdėtą sentikių cerkvę, kurią, galimai, nestabtelėję pravažiuoja net ir tokias vietas lankantys bei fotografuojantys žmonės. Kodėl taip yra? Priežastis gana paprasta – Luobos sentikių cerkvė (Skuodo r.) nuo kelio pusės atrodo tarsi niekuo neišsiskiriantis krūmokšniais apaugęs apleistas medinis namas.
Tik esant kieme, tampa aišku, kad tai nėra paprastas statinys. Vienoje trobos pusėje – maldos namus primenantys langai, o kitoje – įprasti, stačiakampio formos. Ir įėjimai prieangyje čia du: vienas – į buvusį šventiko būstą, o kitas – melstis ateidavusiems sentikiams.
Tikriausiai dėl savo atokumo ir kiek neįprastų formų, nors ir labai apleista, Luobos sentikių cerkvė dar saugo kai kurias autentiškas interjero detales, dirbtinių gėlių papuošimus, žvakes, net šventųjų paveikslėlius ir kt. Visgi, jei čia ir buvo kažkas tikrai vertingo, ilgapirščiai tai išsinešė.
Maldos namų pusės duris bevarstant vėjui, šventiko trobos dalį galima apžiūrėti tik per langus – prie krosnies tebekabo medinės maisto produktų pjaustymui skirtos lentelės, stovi metalinis prausimosi dubuo, net priekrosnyje tebėra tikriausiai buvusio šeimininko sukrautos malkos. Tarsi laiko užraktas, pagalvojau išvydusi pamatytą vaizdą...
XIX a. viduryje Luobos kaime gyveno daug sentikių. Štai Eliferijus Kaštalijanovas, Lietuvos kariuomenėje tarnavęs kavaleristu, sentikių šventiku Luoboje dirbo iki 1985-ųjų metų.
Luobos sentikių cerkvė dar saugo kai kurias autentiškas interjero detales.
Vėliau, sentikių bendruomenei besitraukiant, į kaimą šventikas atvažiuodavo tik iš Klaipėdos. Šį Lietuvos pajūrio miestą ir Luobos kaimą skiria maždaug 100 km atstumas, tad, galima įtarti, kad šventiko kelionės nebuvo dažnas reiškinys, turbūt ir ilgai netrukęs.
Tiesa, Luoboje teberymo ne tik buvę sentikių maldos namai, bet yra ir sentikių kapinaitės. Seniausios palaidotųjų gimimo datos čia žymi XIX a. antrąją pusę.
Žinoma, šio kaimo istorija tikrai neprasidėjo kartu su čia apsigyvenusiais sentikiais. Luoba pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar 1253 m. Kaimo pavadinimas kilo nuo Luobos upės vardo, o upėvardis Luoba siejamas su žodžiais luobas, luoba (t. y. medžio žievė).
Nors nuo apsilankymo Luoboje dar nepraėjo nei metai, šis kraštas vėl vilioja čia atvykti. Skuodo apylinkės slepia tikrai daug mažai žinomų įdomybių.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“