Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Turbūt mūriniai dvarų rūmai, kurių sienų nelietė nenaudėliai, t. y. nepradėjo lupti plytų, dar visai tvirtai stovi, nors dažnai be langų ar durų. Tačiau ir tie laimingieji, kurių vidaus kasdien nemazgoja lietus, tik labai retu atveju turi išlaikę autentiško interjero detalių. Jei pasiseka – išlieka durų staktos, langų apvadai, krosnių likučiai...
Prieš keliolika metų kažkur pamačiau vieno apleisto pastato interjero nuotraukas, kuriose tamsiame kambaryje paslaptingai žvelgė dvi išraiškingos moterų skulptūros, įkomponuotos šalia prabangiais turėklais papuoštų laiptų. Čia buvo ir įspūdingi durų papuošimai, mozaikinės grindys, matėsi tapybos fragmentai ir net didelis senovinis veidrodis.
Tada ši vieta taip ir liko mįsle, nes tuometinis jų autorius niekam neatskleidė objekto buvimo vietos ir paslaptį apie jį pasiliko sau. Tačiau, kiek vėliau, labai panašiu metu internete dar kartą pasklido kažkur jau matytos nuotraukos, bet jomis dalijosi jau daugiau asmenų, kurie be būkštavimo atskleidė Vyžulionių kalvos paslaptį...
Nuo tada moderno stiliaus Vyžulionių dvaro rūmuose kaipmat pradėjo slampinėti žmonės, žinoma, dažniau tai buvo tikrai ne paveldo gerbėjų būreliai, veikiau – atvirkščiai.
Dvaro sodyba sulaukė aktyvaus lankytojų dėmesio, kuris jai nieko gero neatnešė.
Pats Vyžulionių kaimas (dar vadinamas Vyžulėnais) yra įsikūręs labai arti sostinės. Nuo jos iki čia tereikia važiuoti vos pusvalandį. Tad nieko nuostabaus, jog Vilniaus rajone esanti mistiškai atrodanti dvaro sodyba sulaukė aktyvaus lankytojų dėmesio, kuris jai nieko gero neatnešė...
Sunku pasakyti, kada tiksliai prasidėjo Vyžulionių dvaro istorija, tačiau aišku, kad rūmai galėjo būti pastatyti praėjusio amžiaus pradžioje – apie 1905–1907 m. Jie priklausė garsiam advokatui, baudžiamosios teisės profesoriui Bronislavui Vrublevskiui, kuris buvo ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto rektorius. Jis su žmona šį dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo.
Vėliau čia buvo įkurta nuo turberkuliozės besigydantiems žmonėms skirta sanatorija, paskui sanatorija tapo tuberkuliozės ligonine.
Sunkia liga sergantiems asmenims tokia vieta tikrai turėjo tausoti sveikatą: už rūmų raibuliuoja ežeras, aplink – daug žalumos.
2003 m. Vyžulionių ligoninė prijungta prie Respublikinės tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinės ligoninės. Po to pastatas atiteko kitai įstaigai, kuri kelis dešimtmečius čia nieko nedarė.
Per tuos metus dvaro rūmai virto ne tik mano jau minėtų smalsuolių apsilankymo vieta, rūmais netgi buvo susidomėję vokiečiai... Tiesa, kiek kitokiu tikslu – čia jie nufilmavo siaubo filmą primenančią reklamą „Fearless“ (liet. bebaimė).
Matant vokišką išmonę ir mūsų dažnai ežero ūkanoje paskendusius Vyžulionių rūmus, gali tik palinksėti galva ir sakyti, kad tokiems dalykams ši vieta tikrai labai tinka.
Tuo metu, kai čia vaikštinėjau vos prieš keletą savaičių, pastebėjau pradėtus rūmų remonto darbus, visgi turbūt tik minimalius. Pasirodo, kad Vyžulionių grožybę dar šių metų pabaigoje ketinama parduoti. Neabejoju, kad naujasis šios ypatingos vietos savininkas atsiras labai greitai.
Norisi tikėti, kad ilgą laiką buvusi apleista Vyžulionių dvaro sodyba atvers naują, kur kas šviesesnį savo istorijos puslapį...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
