Liko keturi savaitgaliai
Žygis Lietuvos pakraščiais prasidėjo 2020 metų rudenį. Kadangi bendraminčių grupėje – žmonės iš skirtingų Lietuvos rajonų bei skirtingų profesijų, taip pat turintys ir savų planų, nutarta neskubėti.
Žygeiviai sutarė: eis kartą per mėnesį, savaitgaliais, o jei bus suplanuota ilgesnė kelionė – tuomet žygį Lietuvoje atidės. Be to, korekcijų įvedė ir karantinas, kai buvo draudžiamas judėjimas tarp savivaldybių.
Žygių ciklą „Tėvynės pakraščiais“ keliautojai baigs šiemet. Jiems liko dar keturi etapai. Tariant kitaip – keturi savaitgaliai.
„Iki šiol esame nuėję beveik 1709 kilometrus. Lietuvos reljefu sulikę apie 15 kilometrų ir tiek – nusileidę“, – apie žygių statistiką sakė D.Pranculis.
Per vieną savaitgalį žygeiviai nueina apie 50 kilometrų. Žygį jie baigs ten, kur ir pradėjo – Zarasų rajone. Keliautojai naują etapą visada pradeda ten, kur baigė eiti praėjusį. Kartu jie nešasi viską, ko reikia – maistą, palapines, miegmaišius, maisto gamybai reikiamą inventorių.
D.Pranculis sako, kad visa keliautojų grupė jau gyvena jo pabaigos nuotaikomis. Tačiau jos ne tik džiugina, bet ir liūdina: juk tiek laiko praleista drauge, kartu daug išgyventa, patirta, pamatyta: „Vis pagalvojame, ką veiksime toliau.“
Pradžia – per karantiną
Mintis apeiti Lietuvą kuo arčiau pasienio D.Pranculiui kilo 2020 metų rudenį, per pandemiją.
„Tada su šeima gyvenome sodyboje, daug vaikščiojau, daug galvojau. Skaičiau knygą apie savo buvusį dėstytoją, žygių Lietuvoje pradininką Rimantą Krupicką. Būtent jo idėja ir buvo taip apeiti Lietuvą. Pradėjo, tačiau netrukus susirgo, mirė.
Man viskas susikristalizavo ir pamaniau, kad irgi noriu apeiti Lietuvą. Iš pradžių galvojau tą daryti vienas, bet pamąsčiau, kad vienam nesmagu.
Pradėjau kviesti draugų kompaniją ir taip pradėjome Tačiau vos tik įvyko pirmasis mūsų žygis – įsigaliojo draudimas judėti tarp savivaldybių. Tad žygius tęsėme tik kitų metų pavasarį. Einame iki šiol“, – kalbėjo D.Pranculis.
Žygiuoti kompanija pradėjo Turmanto miestelyje Zarasų rajone. Čia jie kelionę ir baigs.
Dar vienas žygio akcentas – neieškoti viešbučių ar kitų patogių nakvynės vietų, miegoti palapinėse, maistą ruošti patiems.
„Pirmasis žygis buvo per ilgąjį savaitgalį, tad ėjome ne dvi, o tris dienas. Paprastai einame savaitgaliais. Žygio pradžios taške susirenkame penktadienį po darbų. Kartais paeiname kelis kilometrus, kad įsikurtume kuo toliau nuo civilizacijos: miškelyje ar prie vandens telkinio“, – pasakojo D.Pranculis.
Šeštadienį žygeiviai nueina didesnę maršruto dalį – apie 30 kilometrų, sekmadienį – apie 20. Dar vienas žygio akcentas – neieškoti viešbučių ar kitų patogių nakvynės vietų, miegoti palapinėse, maistą ruošti patiems. Kaip sako D.Pranculis – būti kuo arčiau gamtos, nesvarbu, koks tai metų laikas.
Suplanuoto žygio komanda nėra nė karto nukėlusi dėl netinkamų oro sąlygų – lietaus, šalčio, vėjo ir panašiai.
Iš D.Pranculio dienoraščių
Kai šaltis atleido pirštus, galima ir parašyti. Vasario pirmas savaitgalis tapo daugelio stichijų suvažiavimu. Čia per dvi dienas visi, kas netingėjo subėgo į vieną ratelį Lietuvą pašokti. Ir visur įsiskverbiančio vėjo gūsiai, ir šlapdribos sparingas, ir prabudusios pelkės po lūžtančiais sausledžiais, ir kojas skečiantis šūdabrydis, ir susiraizgę kūnelių nepaleidžiantys krūmynai, ir klastingi vandens kanalai, ir klaidūs vaiduokliški miškai, ir civilizacijos tuštumos...
Tai sunkus fizinės ir psichinės ištvermės pareikalavęs žygis, gerai iš mūsų išspaudęs visų rūšių sūrius.
Keista, pasirodo įmanoma prakaituoti ir šalti vienu metu. Pasirodo, galima žygiuoti nejaučiant kojų ir rankų. Pasirodo, kartais rankos nebetelpa į pirštines.
Pasirodo mūsų būrys gali tapti kartais „nebelinksmas mūsų kaimas“ ir nebemokėti dainų. Kai nebegali fotografuoti, o vaizdų juosta nesibaigia.
Toks įspūdingas ir nelengvas ištiko dešimtasis „Tėvynės pakraščių“ žygis, perkirtęs 500 kilometrų pasienio paklydėlių kardiogramą.
Skuodo rajonas. Pasaulinė cepelinų diena. Kristina žadėjo man atkeršyti – išsiųsti dviem savaitėms į Turkiją ir izoliuoti paplūdimio teritorijoje. Nenoriu. Įjunkit jausmą, Lietuva ypatinga!
Nevengia kirsti kampo
Maršrutas visada dėliojamas taip, kad eitų kuo arčiau pasienio. Keliautojai žingsniuoja miško ar kitais keliais, kartais eiti tenka ir bekelėmis.
„Bekelių, kirtimų būna labai daug. Paskutinis etapas buvo itin gausus bekele, gal net šiame etape ja ėjome daugiausiai. Šlapia, purvas. Labai pavargome. Kalbant apie kitus etapus, jų būna įvairių. Tenka palei sieną eiti tiesiog asfaltu, būna – gražiais miško, laukų keliukais“, – pasakojo D.Pranculis.
Keliautojas sako, kad einant per Lietuvą pastebi, jog kai kurie žemėlapiuose pažymėti kaimai jau išnykę ir likę tik tušti laukai.
Keliautojai nevengia „kirsti kampo“ – išsukti iš maršruto, aplankyti sudominusį objektą. „Arba kertame kampą, nes atrodo, kad taip sutrumpės maršrutas, tačiau dažniausiai nutinka, kad kaip tik tada einama ilgiau. Taip, kaip ir yra „Kertam kampą“ filosofijoje“, – kalbėjo D.Pranculis.
Iš D.Pranculio dienoraščių
Reikia persikelti per Ūlą. Tiltelių čia nėra. Žilvinas dar vakar patarė eiti kaimyno Zigmo žemių link, kur upės gylis mažesnis ir šabakštynų mažiau arba juos galima apeiti. Pirmam žengtelėjus žingsnį į upę netikėtai smuktelėjau iki pusės tarp vandens žolių. Pirma mintis šmėkštelėjo, kad reiktų paieškoti seklesnės perėjos, bet ai, diena karšta, bandom bristi. Ties viduriu upės gylis jau iki kaklo. Organizuojame konvejerinę perėją. Aukščiausius, Vytenį ir Artūrą, įtaisome upės viduryje, o žemesni vyriokai iš pakraščių subrido.
Per mūsų rankas saugiai perkeliavo visų kuprinės, savo damoms paslaugiai ištiesę rankeles aristokratiškai padėjome maloniai pasiekti kitą krantą. Kol pradžiūvome, ir pažintis su dienos horoskopais įvyko. Ne vienam buvo pabrėžta, kad saugokitės vandens... Gerai, kad perskaitėme perbridę.
Labai maloniai atsigaivinome ir atrakciją iškart dienos vinimi pakrikštijome. Žirgliodami per Zigmo pievą netrukus įšokome į miško keliuką ir atsisveikinome su Karaviškių kaimeliu, kuris išsidėstęs abipus Ūlos upę. Taikydami į menkus pomiškio šešėlius vis stengėmės slėptis nuo kaitrių saulės spindulių. Ir štai atėjo metas tradiciškai paieškoti kampo kirtimo. Pasukę į lauko keliuką netrukus tapome liudininkais, kaip jis ištirpsta grikių lauke.
Žmonės kalba tik rusiškai
Einant pasieniu su Baltarusija yra vietų, kur beveik niekas nekalba lietuviškai. Net sutikti vaikai, kuriuos keliautojai užkalbina, prašo kalbėti rusiškai – lietuviškai jie nesupranta.
Kartą keliautojams, iš kurių vienas kaskart eina su prie kurpinės pritvirtinta Ukrainos vėliava, iš priešais važiuojančio automobilio parodytas nepadorus gestas.
„Matyt, daug rusakalbių ir jie apie Ukrainoje vykstantį karą galvoja kitaip. Džiaugiuosi, kad tik vienas toks atvejis buvo“, – kalbėjo D.Pranculis.
Lietuvos pakraščiai, sako keliautojas, labai skiriasi nuo mums įprastos Lietuvos. Nors kiekvienas etapas yra skirtingas, tačiau yra ir bendrų vardiklių: daug apleistų sodybų, apleistų namų.
„Kartais kai kuriuose etapuose pastebime, kad prie sienos yra dideli, erdvūs namai, o du–trys kilometrai nuo sienos – jau apleisti. Šioje vietoje nėra nei didesnio miestelio, nei didesnės įmonės. Tada galvoji: nejau, kai nebuvo sienas skiriančios tvoros, vystėsi nelegalūs dalykai ir iš to žmonės turtėjo?
Įspūdžiai labai skirtingi, nors atrodo, kad nemažai laiko keliaujame ir jau turėtume įprasti, bet kiekviename etape būna kažkas neįprasto, nustebinančio.
Labai skiriasi vaizdai skirtinguose regionuose. Pavyzdžiui, ties siena su Latvija yra tikrai daug išnykusių kaimų, daug žemės ūkio paskirties laukų, vienišų laukuose stovinčių medžių, kur kažkada buvo sodybos. Apdirbamos žemės, mažiau žmonių.
Pasienyje su Baltarusija, su Lenkija – vėl kitaip. Eidami pasieniu su Rusija matydavome, kas vyksta kitapus Nemuno. Įspūdžiai labai skirtingi, nors atrodo, kad nemažai laiko keliaujame ir jau turėtume įprasti, bet kiekviename etape būna kažkas neįprasto, nustebinančio“, – kalbėjo D.Pranculis.
Išvietė policiją, galvojo, kad prasidėjo karas
Skirtingai žygeivius priima ir Lietuvos pasienyje gyvenantys žmonės: „Buvo labai gražių pavyzdžių, o su žygyje sutiktais vietos gyventojais iki šiol palaikome ryšį.“
Pasitaikė, jog vietiniai gyventojai pagelbėdavo žygeiviams nuvažiuodami į parduotuvę ir atveždami tai, ko šiems reikia. Greta gražių dalykų būta ir kuriozinių. Tarkime, kelis kartus žmonės iškvietė policiją, palaikę žygeivius neteisėtais migrantais.
„Mes į tai žvelgiame filosofiškai ir sakome, kad mūsų žmonės yra pilietiški, o tai nėra blogai. Nors mums patiems, aišku, juokinga. Kartą ir socialiniame tinkle pasidalinau žinute: mieli Tėvynės pakraščių gyventojai, kiek kartų jūs dar galite kviesti mums policiją? Mes ne migrantai, mes keliautojai.
Gera prasme stebino pareigūnai – tiek policijos, tiek pasienio tarnybų. Jie yra nepaprastai draugiški, su humoro jausmu. Pareigūnams galbūt nepranešama, kad mes eisime, nors turime leidimus, informuojame pasienio tarnybas“, – pasakojo D.Pranculis.
Kartą žygeivius išvydusi vyresnio amžiaus moteris pagalvojo, kad prasidėjo karas, mat tokiame „užkampyje“ pamačius su gana didelėmis kuprinėmis einančius žmones kyla klausimų ir įtarimų.
„Tačiau kai pradedame kalbinti, žmonės pamato, kad nieko panašaus. Pajuokaujame, smagiai pasikalbame. Būna, kad vietiniai gyventojai mus pasitinka, pavaišina, seka mūsų žygius, domisi, ar eisime pro jų apylinkes. Esame ir pietų gavę, mus vaišino cepelinais. Įvairovė, emocijos yra labai skirtingos“, – pasakojo D.Pranculis.
Ar teks susitikti su meška?
Pasak pašnekovo, keliaujant pasieniu nuo praėjusių metų privaloma turėti leidimus. Su jais nuotykių taip pat būna.
„Nuo 2023 metų gegužės 1 dienos įsigaliojo tvarka, kad einant palei valstybines sienas su Baltarusija ir Rusija reikia užpildyti specialios formos prašymą ir gauti leidimą.
Kartais nelabai norima leisti prie pat sienos. Tie leidimai taip pat yra skirtingi, ne visada juos iš karto duoda, liepia kreiptis į centrinius biurus. Nėra ši tvarka labai patogi. Gal ir aiški, bet vienos užkardos kažkodėl labai greitai sureaguoja, duoda leidimus, kitos – ne. Visaip būna“, – kalbėjo D.Pranculis.
Artimiausiu metu žygeivių laukia įdomus etapas ir klausimas: susitiks jie su meška ar ne? Pasak D.Pranculio, du skirtingų užkardų pasieniečių ekipažai juos įspėjo, kad apylinkėse pastebėta meška su keturiais meškiukais.
„Mes kaip tik eisim per tą teritoriją, todėl klausimas: sutiksime ar ne? Gyvūnas pastebėtas tiek per vaizdo stebėjimo kameras, tiek pasieniečiai yra matę pėdas“, – kalbėjo D.Pranculis.
Iš D.Pranculio dienoraščių
Derinau leidimus su dviem saugomų teritorijų pareigūnais, kad leistų mums per dieną praeiti paprastu miško keliuku tarp Čepkelių rezervato ir Lietuvos – Baltarusijos pasienio, pro Katros kaimelį. Mūsų projekto tikslas yra žygiuoti kuo arčiau sienos, Tėvynės pakraščiais.
Per 25 žygio etapus jau buvome praėję 1238 kilometrus, tikėjomės, kad mus supras. Trumpai tariant, gamtininkų leidimų negavome, vos spėjome pasienio leidimą gauti.
Kaip vienas pareigūnas parašė, kad išimčių nėra taikoma. Tuo atrodo turėtų ir baigtis, negalima tai negalima, vadinasi taip turi būti. O pasirodo galima, tik gal man kažkaip reikėjo susiprasti įrodyti, kad doc. Rimanto Krupicko geografinis palikimas yra susijęs ir su Dzūkija.
Vyresni šio krašto gamtininkai puikiai prisimena dėstytoją, kuris negailėdamas laiko ir pastangų dažnai čia lankydavosi su jaunųjų geografų mokyklos auklėtiniais.
Teko ir man su savo mokiniais nuoširdžiai padirbėti Dzūkijos nacionaliniame parke. O gal aš tiesiog svetimas susiformavusiam gamtosaugininkų klanui?
Atvirai pasakius nežinau, kuo čia buvo neįtikta, bet puikiai žinau, kad tuo keliuku praeina ir pėstieji, ir dviratininkai pravažiuoja, ir spauda apie tai rašo, tai nėra paslaptis. Todėl tai ir yra pikčiausia.
Va tau ir švogerių kraštas, vieniems galima, kitiems negalima. Kai susiduri sistemos žmonėmis, kaip mat išgaruoja tikėjimas deklaruojamomis vertybėmis.
Džiugina keturi metų laikai
Žygis „Tėvynės pakraščiais“ D.Pranculiui visų pirma yra žmonių bendrystė, vakarojimas prie laužo, pokalbiai, kitokios Lietuvos pažinimas.
„Aš pirmiausia išskirčiau bendrystę, nes žmogus yra socialinė būtybė. Vienas maloniausių momentų yra penktadieniai, kai mes suvažiuojame iš skirtingų Lietuvos kampelių, apsikabiname ir ilgai kalbamės prie laužo.
Tada – gamta, sutinkami žmonės, matomi vaizdai. Ir sunkumas, nes pats žygis nelengvas, einame bet kokiomis oro sąlygomis, būna, kad kuprinės sunkios, permirkusios. Visas kompleksas įspūdžių, kuris labai papildo. Daugiau pamatome, daugiau patiriame“, – kalbėjo D.Pranculis.
Vadovaujuosi savo dėstytojo Rimanto Krupicko filosofija, kad Lietuva turi Dievo dovaną – keturis metų laikus.
Keliautojas sako neišskiriantis nė vieno metų laiko, nes jie visi yra žavūs: „Vadovaujuosi savo dėstytojo Rimanto Krupicko filosofija, kad Lietuva turi Dievo dovaną – keturis metų laikus. Mes galim pamatyti žydinčią, miegančią, bundančią gamtą.
Šiuose žygiuose mane žavi ir žmonių įvairovė. Lietuvos pakraščiais keliauja labai skirtingų specialybių žmonės – bankininkas, ūkininkas, informatikas, psichiatrė, mokytojai, muitininkė. Įvairovė labai papildo bendravimą. Žmonių įvairumas žavi“.
Iš D.Pranculio dienoraščių
Atsisveikinu su pasieniečiais, toliau pradedame žygiuoti pavieniui. Pasirodo dar vienas–kitas automobilis, praeinant užsikalbame su dar vienu nematytu pareigūnu. Pradeda slogiai nuteikti, tarsi būtume kažką blogo padarę. Bandome teisintis.
Išgirstu frazę: jums čia pramoga, mums tai darbas. Atsisveikiname bei žygiuojame toliau. Tačiau įtarimas, kad kažkas vyksta. Ar kažką gaudo, ar ieško, bet pasienio automobilių lakstymas, matyt, ne šiaip sau. O mes tarsi dirgiklis, einame išsisklaidę ne kartu. Nelabai gerai, kad taip. Panašu, kad toks mūsų vaiduokliavimas ant kelio pareigūnams labai nepatinka.
(...) Kelelis darosi vis sunkesnis, batai grimzta į smėlį, prasideda žemyninių kopų bangos, jaučiu, kad kampo kirtimas duoda savo prieskonį. Žemėlapis rodo, kad vėl įsikirsime į aukštesnio rango žvyrkeliuką. Įšokame į jį, ir žygiuojame toliau, Varviškės kaimo kryptimi.
Priekyje prie Artūro stabteli dar vienas pasieniečių automobilis. Nuskambėjo klausimas: kur eini? Tačiau Artūro atsakymas „keliu“ vedė į nesusikalbėjimą.
Prieinu, pasisveikinu, perimu pokalbį, paaiškinu, kad einame į Varviškės kaimą. Ar žinote, kad be leidimų negalima eiti pasienio ruožu? Patikinu, kad jau šiandien tai sužinojome ne vieną kartą.
Nuskambėjo įsakymas laukti prie sankryžos, atvažiuos mūsų paimti ir daugiau mūsų čia nebeturi būti.
Beliko paprašyti supratimo, papasakoti apie žygio misiją, kad tai ne visai pramoga, o skirta geografui Rimantui Krupickui atminti, kad planuojame knygą išleisti, kad virš tūkstančio kilometrų jau nuėjome ir t.t. Pradėjau prašyti išimties, pažadėjau, kad kitame etape mes turėsime leidimus.
Pareigūnai tarpusavyje susižvalgė, nusišypsojo, pasitikslino, kur ir kada planuojame baigti žygį, pajuokavo, kad gal jūsų niekas nenušaus ir atsiprašę išvyko.