Apie kelionę aplink pasaulį „Be sienų“ daugiau skaitykite čia.
Kraujo brolis Gruzijos kalnuose
Gruzinas Gigo yra trisdešimtmetis piemuo, kuris daugiau nei pusę savo amžiaus kasmet su dviem broliais 5 mėnesius praleidžia Šatilio kalnuose ganydamas avis. Kasdien surūko po 40 karčių rusiškų cigarečių be filtro ir išgeria puslitrį čiačios. Cigarečių su filtru jis nemėgsta, nes reikėtų rūkyti labai daug, o tai nesveika. Čiačią geria irgi dėl sveikatos – kad užmuštų bacilas ir nesušaltų. Net ir vasarą pasitaiko naktų, kai negelbėja iš brezento ir kailių pasiūtas miegmaišis, apie kurį lomoje viename iš Kaukazo slėnių sutemus susispiečia keli šimtai avių. Jokia avis nešildo taip, kaip gruziniška naminė.
 |
| Gruzijos slėniuose |
Gigo yra jauniausias iš brolių ir dėl to vykdo kitų dviejų nurodymus: atneša vandens iš kalnų upelio, gamina valgį, tvarko iš akmenų, celofano gabalų ir sudžiūvusių kailių suręstą trobesį. Tad ir dabar jaunėlis pakluso vyriausiajam broliui Lado – iš niekur atsiradusiems svetimšaliams kepa avino sėklides. Tuo metu Lado, kuris vienintelis šeimoje moka kelis žodžius rusiškai, kažką pasakoja užklydėliams, o Gigo nedrąsiai stebi visus iš padilbų. Mažutėje jurtoje petys į petį susigrūdę 7 keliauninkai, jų tarpe – trys moterys.
Žmonos Gigo dar neturi, bet nesijaudina, nes žino, kad ją suras Lado, kuris ir dabar, panašu, kad veda derybas su svečių vadu, dėl vienos iš merginų. Gigo turtas – dalis giminės namo Šatilio kaime, trys slėniai kalnuose ir 500 avių. Su tokiu kraičiu gimtajame kaime galima daug nuotakų rasti, tačiau santykių tema visada priverčia pasijusti nejaukiai ir piemuo nukreipia dėmesį į delikateso kepimą.
 |
| Gruzijos piemenų pašiūrėje |
Gigo paskanina čirškančias sėklides žiupsneliu druskos ir pasisuka į šalimais tupintį mane, laikantį puspilnį metalinį puodelį čiačios bei rėžiantį tostą. Iš visos mano kalbos Gigo supranta žodžius „Dievas“, „draugystė“ ir „mirusieji“. Aš pasisukęs į Gigo iškilmingai tariu: „Į tave, brol“. Kalnų žmogus susijaudina ir pasitikslina – „Brol?“. Linkteliu, pakartoju kiekvienam gruzinui šventą žodį ir draugiškai šypsausi.
Gigo apsisprendžia akimirksniu – čiumpa peilį, kuriuo ką tik vartė ant akmenų kepamą avino mėsą, nusišluosto jį į aptriušusią rankovę ir staigiu judesiu rėžia per suodiną kairįjį riešą. Keli svečiai pašoka ant kojų, mergina suklykia, broliai pritariamai šūkteli. Gigo ranka pasrūva krauju, gruzinas išdidžiai atkišą ją ir peilį kviesdamas mane – „Brolis?“.
 |
| Su kraujo broliu Giko |
Žinoma, kad taip, bičiuli, mintyse tariu aš ir negalvodamas apie užkratus užbaigiu šventą ritualą. Ne taip ryžtingai ir paskutinę akimirką dėl visa pikta pasukdamas ranką, kad į namus neparsivežčiau egzotiškų lauktuvių, tačiau pakankamai įtikinamai, kad man būtų pažadėta banda avių, kelios ganyklos ir giminės apsauga visur, kur tik turėsiu problemų. O tos pagalbos gali prireikti, nes dabar jau tikrai iškeliauju aplink pasaulį.
Nevykėlis studentas renkasi naują kursą
 |
| Renginių vedimas - dar vienas Pauliaus pašaukimas |
„Keliausi aplink pasaulį? Nerealu! Kaip „faina“...“ – vienoda reakcija iš visų, kuriems pasakoju, apie savo planus. Paminėti, kad ruošiesi kelionei aplink pasaulį yra labai naudinga, jei sieki sužavėti naujai sutiktą merginą ar nori sukelti pavydą sėkmingai karjerą darančiam bendraamžiui. Tačiau užsiminęs apie tokius planus tėvams ir giminės senoliams geriausiu atveju gausi kočėlu per galvą, o blogiausiu – būsi išbrauktas iš testamento. Artimųjų reakcijos būna skirtingos, tačiau visada dramatiškos.
Tačiau bijoti lyg ir nėra ko – visažinis Google gali pasiūlyti bent tuziną tautiečių porelių, kurie sėkmingai apkeliavo pasaulį visomis įmanomomis kryptimis, aplankė gausybę įspūdingų vietų ir visa tai meistriškai aprašė tūkstančiuose blog‘o įrašų. Keliauti aplink pasaulį atrodo ne taip baisu ir sudėtinga. Ir visiškai neoriginalu. Tačiau ne originalumo aš vaikausi, ir šita kelionė – ne „savęs ieškojimas“, kad ir koks nesusitupėjęs bebūčiau.
Visada tikėjau, kad žmogaus gyvenimo tikslas – pasaulio pažinimas. Per tokio paties pavadinimo pamokas mažai sužinojau, ne ką daugiau davė ir žurnalistikos bei psichologijos studijos. Nepadėjo protingų žmonių seminarai, o ir iš mokslo knygų studijuoti buvo sunku ir netikra (grožinė literatūra kas kita). Ilgainiui pastebėjau, kad puodynė pildosi ir dažniausiai joje atsiduria pakeliui sutiktų paprastų žmonių istorijos ir patirtys. Dar stipriau įsimena tai, ką patiri pats. Suderinęs savo troškimą pažinti ir nesugebėjimą mokytis Lietuvos aukštosiose mokyklose, įstojau į vienerių metų trukmės studijas, sudarytas iš praktinių seminarų keliose dešimtyse pasaulio šalių.
 |
| Be sienų nuotr./Pirmasis Pauliaus dūmas kelionėje |
Mokslo metai prasideda 2013-ųjų sausį Turkijoje. Tolimesnis maršrutas: Iranas, Afganistanas, Pakistanas, Indija, Šri Lanka, Pietryčių Azija, Kinija, Tibetas, Nepalas, Malaizija, Indonezija, Papua Naujoji Gvinėja, Australija, Naujoji Zelandija ir Pietų Amerika nuo apačios į viršų.
Rašto darbų, kurie bus pateikiami kas savaitę, vertintojais kviečiu būti jus, mieli „Pasaulis kišenėje“ skaitytojai, o diplominis darbas – projektas „Be sienų“. Kadangi studijų metu reikės atlikti sudėtingus tyrimus ir juos fiksuoti, kartu su manimi mokysis dar du kolegos avantiūristai: fotografė, multimedijų žurnalistė, VU lektorė Berta Tilmantaitė ir Sostinės krepšinio mokyklos vadovas, Jaunimo linijos savanoris Andrius Jančiauskas.
 |
||
Kinijoje ragaujant vietinius skanėstus
|
Studijų kaina labai abstrakti ir gali kisti priklausomai nuo tyrimų vietos, pobūdžio, spartos ir naudojamų priemonių, tačiau tikiuosi kad 20 tūkst. litų, sukauptų iš vestuvių švenčių vedimo ir pergalių paplūdimio tinklinio aikštelėse, pakaks būtiniausioms išlaidoms. Tikiuosi, kad geri mokymosi rezultatai ir išsamios ataskaitos, padės gauti stipendiją bei geraširdžių paramą.
Studijų programos ypatybės – nei vienos teorinės paskaitos ir daug laisvųjų dalykų. Pagrindiniai nurodymai: ieškoti autentikos, orientuotis ne į daiktus, o į žmones ir ne planuoti, o sakyti „taip“ visoms netikėtai atsiradusioms galimybėms.
Ar minkštos Laoso gyventojų pagalvės?
Kelionės planas paprastas ir telpa į kelis teiginius: ne muziejai, o turgūs; ne miestai, o gamta; ne lėktuvai, o traukiniai; ne kas patogu ir saugu, o kas nauja ir ekstremalu. Svarbiausia – ne pamatyti, o patirti. Patirti iš vidaus. Ir šiek tiek ištirti.
 |
| Paulius Mačiuliavičius kelionėse |
Prisiminkite ryškiausius savo kelionių įspūdžius ir pasakykite su kuo jie susiję? Su įspūdingais statiniais ir vietomis, kaip Eifelio bokštas Paryžiuje ir Egipto muziejus Kaire? Su pakeliui sutiktais žmonėmis, kaip antai Ibizoje gyvenanti hipių šeimynėlė, besiverčianti kemperių dailinimu purškiamais dažais ir septynmečio sūnaus poligloto Toobe Marley gyvenimo aprašinėjimu populiariame blog‘e? Ar su ekstremaliais išbandymais, kaip šuoliai nuo uolų, nardymas metaliniame narve tarp ryklių ir kopimas į kalnus. Savo atsakymą turiu, todėl keliaudamas ieškosiu dviejų dalykų: žmonių ir veiksmo.
 |
| Be sienų nuotr./Nuolatiniai kavinės lankytojai |
Noriu keliauti taip, kaip pradžioje aprašytame kelerių metų prisiminime iš Kaukazo kalnų – taip, kad pajusčiau, kuo iš tikrųjų gyvena vietiniai žmonės. Kokiu oru kvėpuoja, kokiose lovose miega, kokį maistą valgo, kaip uždirba pragyvenimui. Visa tai įdomu, tačiau, jei sugebėsiu, bandysiu kapstyti giliau. Bandysiu suprasti kaip jie suvokia pasaulį ir save jame. Kaip mąsto ir myli. Ko bijo, ko nekenčia. Kuo pasikliauja, kuo tiki. Kaip vertina gyvybę ir mirtį.
Todėl, kiek įmanoma, važiuosiu, kalbėsiuos, valgysiu ir miegosiu su vietiniais. Ir į pasaulį bandysiu pažvelgti jų akimis.
Mūsų kelionės šviežieną rasite Facebook „Be sienų“.
