Kaip ir planavo, pirmosiomis 2015-ųjų dienomis kompanija pasiekė Tailandą. Čia ir prasideda jų pasaulio užkariavimas. „Pasaulis kišenėje“ skaitytojų dėmesiui – pirmasis M.Luckos įrašas, kuriame pasakojama, kaip prasidėjo kelionė.
Ilga kelionė į pradžią
Gruodžio 30 d. – sausio 2 d. Iš Lietuvos iškeliavome gruodžio 30 dieną. Autobusu važiavome į Varšuvą. Viena naktis prabėgo autobuse, kita – oro uosto viešbutyje. Sausio 1-osios ankstų rytą – skrydis į Katarą (Dohą), o sausio 2-ąją (penkiolika valandų praleidę Kataro oro uoste) skrendame į Bankoką.
Už lėktuvo lango kaip ant delno matosi Indija... Nors kol kas atrodo, kad visiškai niekas nepasikeitė, krūtinėje jaučiu nerimą. Jaučiu, kad grįžtu ten, kur mane šaukia. Jaučiu vietą, kuri dvejus metus naktimis man vis glostydavo galvą ir kviesdavo sugrįžti ir mokytis to, ko anksčiau nepabaigiau. Mane šaukia vieta, kuri mane augino, globojo ir saugojo, kai pirmą kartą vienas čia atklydau dar visai jaunas.
Nusileidę Bankoke susitvarkėme vizas. Metro nuvažiavome iki geležinkelio stoties, kurioje nusipirkome bilietus į Sura Thani. Tik spėjau įsitaisyti traukinyje, susipažinti su bendrakeleivėmis vokietėmis, kai atėjęs kontrolierius pranešė, kad bilietus turime tik rytojui. Pamatęs mūsų akyse klaustukus, paaiškino: „šiandien ne jūsų vietos čia“.
Nors mes pirkome bilietus šiandienai. Prasidėjo derybos. Kontrolierius sako: „Jei norite tęsti kelionę, turite man duoti 200 batų (apie 4,63 euro)“. Galiausiai vis dėlto pavyko susitarti, kad mus persodintų į pirmą vagoną, kuriame keliavome 1000 km su būriu vietinių. Tai nėra blogai – „įmesti“ į tokią situaciją greičiau apsiprasime, prisitaikysime prie pasikeitusios kultūros. Pagalvojau, kad kontrolierius greičiausiai pavydėjo mums vokiečių keliautojų dėmesio – joms labai patiko mūsų istorijos ir juokai.
Turiu prisipažinti, kad aš bijau skristi lėktuvu. Žinodamas tai prieš kelionę draugas gavo vaistų „Stilnox“. Sako: „Pamatysi, suveiks. Viskas bus gerai: tik atsisėsi į lėktuvą, išgersi vieną tabletę ir „labanakt“ – jokios baimės“. Tačiau prieš skrydį sudvejojau. Galvoju: „Visgi receptinis vaistas, negerai štai taip gerti“.
Taigi pirmąjį skrydį atkentėjau. Tačiau skrisdamas iš Kataro į Bankoką tik atsisėdęs į lėktuvą „pokštelėjau“ tabletytę ir „smigau“. Negalėjau patikėti, tačiau nebegirdėjau net saugomo instrukcijos. Atsibudau, kai nuo skrydžio pradžios buvo praėję 5 valandos.
Kelionę tęsėme laivu – 3,5 valandos plaukėme 1975 metais statytu keltu, į kurį plieskė 33 laipsnių karščio saulė. Nepaisant to, buvo smagu dairytis aplink ir džiaugtis tuo, ką matai: toli toli vos matomomis viduryje vandenyno stūksančiomis salomis.
Nuoširdumą išstūmė komercija
Sausio 4 d. Nors čia esame vos kelias dienas, jau pastebėjome, kad Azija pasikeitė. Čia daugiau turistų. 90 proc. keliaujančio jaunimo į Tailando salas (tokias kaip Koh Panghan) važiuoja dėl vakarėliu „Full moon party“ arba „Jungle Party“ . Tad norint pajausti tikrąją šios vietos gamtos jėgą turi vykti arba ten, kur turistų visai mažai arba stengtis naktimis eiti miegoti.
Sausio 4 dieną pasiekėme Koh Pangham salą, kuri yra ideali. Vienintelis mus nuliūdinęs dalykas, kad ši sala yra tapusi labai turistine ir komercine. Tikėjomės išvysti daugiau civilizacijos nepaliestos gamtos.
Tačiau atvykę pamatėme vaizdą, panašų į mūsų Palangą. Bet kad jau esame čia, pasiimsime viską, ką galime: planuojame per keturias dienas išsinuomotais motoroleriais apkeliauti salą, kuri yra net 122 kv. km! Pabandysime surasti tai, ko norime. O jeigu nepavyks, keliausime į greta esančias salas. Ketiname ieškoti tai, ko dauguma turistų neieško – ramybės, harmonijos.
Atvykus į salą iš karto pastebėjome, kad vietiniai, gyvenantys čia, visą dėmesį sutelkę į tai, kaip iš turistų paimti kuo daugiau pinigų. Apie azijiečių nuoširdumą Europoje sklando legendos: „Na, Azijoje žmonės tai tokie nuoširdūs...“ Tačiau to beveik nebeliko. Tik kartais gali sutikti nuoširdžių vietinių.
Netikėti susitikimai su medituojančiu tautiečiu ir gintaro prekeiviu
Kelionėse netrūksta netikėtumų. Vienas toks mūsų laukė vėlų vakarą. Apie 23 val. vietos turguje, prieš uždarymą, vienas jaunuolis, išgirdęs, kad mes tarpusavyje šnekamės lietuviškai, mums sušuko „Lietuva!“.
Vaikinas labai apsidžiaugė, nes čia yra jau porą mėnesių ir, kaip sakė, pasiilgo savo kalbos. Išsikalbėjome: jis atvažiavo čia praleisti kažkiek laiko su drauge iš Italijos. Sakė, kad mokosi tantra (kas ta tantra, nelabai supratau :)) Lyg meditacijos forma).
Keliaujant naujų pažįstamų atsiranda kasdien. Vienas toks pasakojo, kad į Tailandą atvažiavo su draugais prieš 25 metus ir čia atrado dvi savo gyvenimo meiles – antra pusę ir gintarą. Kalbėdami su juo apie gintarą gyrėmės, kad turime Lietuvoje tokio.
Tačiau jis pertraukė mus sakydamas, kad gintaras, kuriuo jis prekiauja yra iš Mianmaro. Atseit, geresnis, nes senesnis nei mūsiškis.
Po 5 dienų intensyvaus keliavimo leidome kuprinėms pailsėti, o savo plaučiams prisipūsti gaivaus vandenyno oro.
Šiandien radome salą, į kurią galėjome perbristi pėsčiomis. Vietiniai šią salą pavadinę „Snake Island“. Dėmesio nekreipėme ir vaikščiojome po senas uolienas, kol tarp uolų radome gyvačių išnaras.
Sausio 6 diena. Jau kelios dienos kaip mes, palikę savo keturias kuprines namuose, tyrinėjame salą. Buvo ilga kelionė, kol traukinio vagonus pakeitėme kiek malonesne aplinka. Koh Panghan sala be galo graži, tačiau turistų kasmet vis daugyn ir daugyn. Todėl nusprendėme po rytinių treniruočių dienas paskirti paieškai to, ko kiti turistai čia neranda.
Gamta labai graži tik kitoje salos puseje, kur žmonės rečiau užklysta. Šiandien radome salą, į kurią galėjome perbristi pėsčiomis. Vietiniai šią salą pavadinę „Snake Island“. Dėmesio nekreipėme ir vaikščiojome po senas uolienas, kol tarpe tarp uolų radome gyvačių išnaras. Tada supratome, kad kaimo žmonės perspėjo mus ne tuščiai...
Sekti projekto „Aplink pasaulį per 5 metus“ dalyvių kelionę galima socialiniame tinkle „Facebook“.
