„Aplink pasaulį per 5 metus“ (IV): meditacija Mount Iglit – Baco parke ir atokvėpis Zambales

Nemenkai susimažinęs savo kelionės biudžetą, aš vėl kelyje. Dundame pro Filipinų kaimus, kažkur šiaurės link.

Manau per ilgai buvau komforto zonoje, kurioje mane laikė kreditinė kortelė. Pirkome naują vaizdo kamerą, fotoaparatą (senuosius palikome degalinėje, vos atvykę į Filipinus). 

Iš Manilos autobusų stoties keliaujame į vietą, kuri nuo sostinės nutolusi už 150 km. Eismas toks tragiškas, jog praėjus visai dienai mes dar kelyje. 

Šešios su puse valandos senoviškame autobuse su verkianciais vaikais ir iki paties maksimumo atsuktais kondicionieriais. Šurmulys ir chaosas visur – gatvėje, autobuse, galvoje...

Keliaujant galima pasigrožėti tolumoje stūksančiais kalnais. Tačiau tuomet vėl privažiuojame kaimą ir ilgam sustojame. 

Kamščiai greičiausiai susiję su tuo, kad šiuo metu Filipinuose yra popiežius Pranciškus. Tai svarbus įvykis, per visus TV kanalus transliuojama jo kalba, detaliai pasakojama apie vizitą.

Dėl sustiprinto saugumo aplink Manilą ir pačioje sostinėje yra išjungtas bet koks ryšys – wifi ir mobilus.

Galų gale po visos dienos kelionės atvykę į vietą, pavadintą Zambales, įsikūrėme pas vietinius. Šiame krašte daug žmonių domisi koviniu sportu. Tik Tailande – muaythay, o Filipinuose – boksu. 

Kovos sportą praktikuojantis Matas iš karto pradedamas „garbinti“ ir be vargo susidraugauja su vietiniais. Vakarą ir leidžiame jų kompanijoje, žiūrėdami per „Youtube“ Mato kovas ir treniruotes. Mūsų nauji draugai sužavėti. 

Keista, bet Zambalėje nesutikome nė vieno turisto iš Europos. Visi labai stebėjosi, kaip mes radome šią vietą, klausinėjo, ką čia veiksime. 

O mes Zambales radome paprastai: kažkur internete paskaitėme, kad „puikios bangos glosto Zambalės paplūdimio smėlį“.

Aš bangų pasiilgęs, Tailande jų nebuvo nė kvapo. Norėjau apsikabinti, pasibučiuoti su vandeniu. Tad tik prabudę ryte nuėjome į pliažą.

„Aplink pasaulį per 5 metus“ nuotr./Zambales mėgsta banglentininkai

Smėlis nebuvo baltas, dangus apsiniaukęs, bet bangos išties gražios –  lūžta, kaip rodo filmuose apie banglentininkus.  

Susiradęs „lentą“ iškart ėjau tikrinti bangų mikštumo. Sportavau beveik iki vakaro. Grįžę susirinkome daiktus, atsisveikinome su savo naujais draugais ir vėl į kelią. Dabar link pietų, į Batangas, iš kur  keltu kelsimės į Puerto Galerą.

Šalis – kultūrų katilas

Filipinuose labai jaučiasi kultūrų miksas. Gyvenime susimaišiusi ispanų, japonų ir amerikiečių įtaka. Tačiau ji pasireiškia skirtingai. 

Pavyzdžiui, filipiniečių kalba panaši į ispanų, todėl jie be vargo supranta Ispanijos ir Pietų Amerikos šalių, kuriose kalbama ispaniškai, turistus. 

Tuo metu aprangoje vyrauja NBA marškinėliai – dažniausiai 23 numeriu pažymėti „Jordan“.

Visose viešojo transporto priemonėse be proto naudojami oro kondicionieriai. Mano gerklė neatlaikė – kosčiu. Tačiau kosti ir visi kiti – keleiviai, vairuotojai. 

Bet niekas nesiskundžia. Matyt, oro kondicionierius čia yra kažkoks pasididžiavimo vertas dalykas.

Pasiekę Batangas, iš kurių keltu turėjome tęsti kelionę, pamatėme liūtį. Prisiminėme iš ryto skaitytą straipsnį apie tai, kad popiežiaus vizitas sutrumpintas dėl artėjančio taifūno grėsmės. 

Pasiekę uostą pamatėme, jog Batangos mieste teks nakvoti – uostas uždarytas, keltai neplauks, kol aprims audra. 

Ryte keltai taip pat neplaukė, tačiau vietinis pasiūlė alternatyvą – plaukti jo laiveliu. Daug negalvoję sutikome. Juk nuotykių ieškome, tad, jei lemta, tegul bus. 

Išplaukę laiveliu į atvirą jūrą iš pradžių juokavome, bet vėliau pasidarė neramu, nes tolumoje matėme dangų, skęstantį juodulyje. 

Tik tuomet aš pamačiau, kad laivelyje nėra jokios ryšio priemonės, tad nelaimės atveju tektų gelbėtis patiems – laive buvo keletas gelbėjimo liemenių. 

Tačiau tuomet mano organizmas nusprendė pailsėti – miego trūkumas smogė taip, kad pramiegojau visą kelionę.  Atsibudau tik tuomet, kai laivas pasiekė krantą. 

Purškė lietus, bet buvo šilta. Kelias dienas praleidome Puerto Galera miestelyje, kur susitikome lietuvį. Jis su kūdikio besilaukiančia žmona čia gyvena jau metus. Turi verslą, džiaugiasi gyvenimu.

Po kelių dienų, palikome miestelį ir patraukėme į Sablajangą ieškoti nacionalinio Mount Iglit – Baco parko. 

„Aplink pasaulį per 5 metus“: Mounts Iglit – Baco nacionalinis parkas ir Zambales

+4

Išbandymas kojoms ir atgaiva sielai

4.30 val. ryte atsikėlėme ne šiaip sau – norėdami įkopti į vieną aukščiausių Filipinų viršukalnių, esančią Mount Iglit – Baco nacionaliniame parke.

Nelabai suvokėme, kur mes važiuojame, pasirūpinome minimaliu kiekiu vandens, truputėliu maisto atsargu ir į kelią.

Su mumis keliavo dar keli užsieniečiai, kurie išsiruošė vaikščioti po kalnus vaikščioti jau ne pirmą. 

Tik pradėję eiti sustojome prie džiunglių pakraštyje tekančio šaltinio. Tuo metu pamatėme iš miško ateinančius vietinius – laukinių genčių gyventojus, kurie nešėsi didžiulius vandens bidonus.

Jie buvo apsirengę nubrizgusius marškinėlius, be apatinių, o burnoje turėjo kažką panašaus į pypkes. Vaizdelis kaip iš filmų. Vietinis žmogus, kuris mus lydėjo žygyje, suskubo pranešti, jog fotografuoti juos griežtai draudžiama.

Šie žmonės iki šiol gyvena be elektros ir kitų patogumų. Jų gentis tiki: jeigu nufotografuoja svetimšalis – pavagia sielą. Jei svetimšalis atklysta į kaimą, atneša ligą (tai iš dalies tiesa, nes gentis uždara, todėl kontaktas su atvykėliais jiems sukelia grėsmę užsikrėsti nepažintais virusais ar bakterijomis – red. past.).

„Aplink pasaulį per 5 metus“ nuotr./Mounts Iglit – Baco kalnuose

Man pačiam nuo žygio pradžios galvoje virė visokiausios mintys. Svarsčiau, gal nevertėtų klaidžioti po jų miškus? Bet ėjome pirmyn.

Po kelių valandų greito ėjimo kalnuose, pradėjome nerimauti, ar spėsime grįžti į pradinį tašką iki vakaro? Žinojome, jog kalnuose gyvena nacionalinį parką prižiūrintys „reindžeriai“, tad, esant reikalui, mus priims pernakvoti, ir miegant užtikrins mūsų saugumą.

Saulei pradėjus leistis, o prieš akis matydami tik dar didesnius kalnus pradėjome dvejoti, kad galbūt iki sutemstant nepasieksime to namelio ir teks miegoti lauke.

Nakvynės vietą pasiekėme prieš pat sutemstant. Kojos buvo tokios sunkios, nerangios, kad prisėdus drebėjo. Neįsivaizdavau, kaip kitąryt reikės eiti atgal.

Tačiau vaizdai iš namelio glostė širdį. Sunku suvokti tokią kalnų ramybę, gamtos įvairovę.

Einant į čia stebino viskas – papūgos, beždžionės, laukiniai buivolai. Akys buvo nemačiusios tokios spalvų gausos.

Vakarienę ruošėme lauko virtuvėje, ant malkomis kūrenamo laužo. Kadangi lėkščių nebuvo, maistą valgėme iš palmės lapo. 

Keliaudami žemyn visi tylėjome – kiekvienas paskendęs savo mintyse. Keista buvo lyginti mūsų ir vietinių gyvenimus. Jų aplinkoje viskas tikra – pradedant gėlėmis ir tyriausiu oru. 

Miegojome ant iš lentų sukaltų lovų. Tačiau užmigti negalėjome ne tik dėl to: „stačios akys“ buvo dėl tūkstančių garsų. Atrodė, kad aplink namelį vaikštinėja beždžionės, šunys, skraido paukščiai. 

Galiausiai, matyt, užmigau. Ryte pažadino draugai. Nakvynę suteikęs vyras pasiūlė dar pakilti kelis šimtus metrų į paskutinį kalną, nuo kurio viršūnės atsiveria nuostabūs visos apylinkės vaizdai.

Kopti buvo verta: ramybė, panorama... Švintant iš krūmynų ir miško į laukus pradėjo eiti buivolai. Aišku, jie vos matėsi, nes buvome labai aukštai, tačiau per žiūronus galėjome matyti, kaip jie ganėsi kalnuose.

Keliaudami žemyn visi tylėjome – kiekvienas paskendęs savo mintyse. Keista buvo lyginti mūsų ir vietinių gyvenimus. Jų aplinkoje viskas tikra – pradedant gėlėmis ir tyriausiu oru. 

Kelionę po nacionalinį Mount Iglit – Baco parką pavadinčiau meditacija plačiai atmerktomis akimis. Labai rekomenduoju ten užsukti, jei būsite Filipinuose.