Drauge išsiruošėme į kalnus Josemičio (Yosemite) nacionaliniame parke. Jei Sekvojų parke dar galėjau apsieiti su sandalais – nors pirštus kando šaltukas paliekant pėdsakus ant baltų sniego kilimų, tai čia jau ir sportbačiai atrodė nelabai rimtai. Sniegas buvo dosniai nuklojęs kalnų šonus ir slėnius, o nuo medinio turizmo informacijos centro namuko stogo kabojo stori varvekliai – tobulas kalėdinis atvirukas.
Pasirinkome radialinį žygį iki Katedros ežerų (Cathedral Lakes), tykiai tyvuliuojančių beveik trijų kilometrų aukštyje. Pirmyn-atgal susidarė apie trylika kilometrų, sudėtingumas – vidutinis. Takas vedė per apsnigtus medžius ir akmenis, vingiuodamas, kildamas, leisdamas atsikvėpti ir čia pat vėl versdamas stipriau kvėpuoti.
Kaip visada, vos pradėjus lipti, kovoju su savimi – dūšia nori į kalnus, kūnas – nuo jų. Labiausiai nukenčia vargšas protas, tarsi su vėjo malūnais kaudamasis pats prieš savo mintis.
Pakeliui sutikome būrelius kitų žygeivių, dalis jų buvo pasiruošę nakvoti šalia ežerų. Mes tą kartą panašių planų neturėjome. Džiaugiausi girdėdama bendražygių dainas ir kalbas – jos saugo (bent jau turėtų saugoti) nuo netikėtų susitikimų su meškomis.
Ilgai važiavome ieškodami vietos nakvynei. Tačiau suradę stovyklavietę supratome, kad lipti lauk per šalta. Kuprinėse – tik vasariniai miegmaišiai, o šaltukas spaudžia kalnų stiliumi. Visi penki draugiškai ir nepatogiai miegojome mašinoje.
Vėliau savaitę leidžiame San Fransiske. Labiau už Aukso Vartų tiltą (Golden Gate bridge) įsiminė ilgi pasivaikščiojimai, stačios gatvės, benamiai ir aitrus marihuanos kvapas. Daugybė žmonių gyvena savo gyvenimą gatvėje tarsi atskirame pasaulyje. Vakarėjant pakampėse daugėja tysančių kūnų, baisu neužminti ant kieno nors rankos.
Ramų poilsį ir laiką su draugais drumstė neramūs klausimai, kas toliau. Dar turime visą mėnesį. Nuo pakrantės iki pakrantės nukeliauta, gamtos prisižiūrėta, miestų šiaip ar taip nemėgstame. Tuomet atėjo mintis išbandyti workaway.info savanorystės platformą.
Pažintis su „workaway“
Prieš ilgąją kelionę apie workaway.info papasakojo vienas bičiulis, išbandęs ją Norvegijoje ir nenusivylęs. Idėja paprasta: tie, kuriems namuose, darže, laive ar dar kur nors praverstų papildomos rankos, ir tie, kurie tokias rankas gali pasiūlyti, susikuria savo profilius ir sutaria dėl savanorystės laiko, veiklų ir kitų detalių. Mainais už kelias pagalbos valandas per dieną (dažniausiai prašoma padirbėti apie dvidešimt valandų per savaitę) savanoriams suteikiamas apgyvendinimas ir maistas.
Tinklapyje siūlomos užduotys svyruoja nuo šunų pavedžiojimo, kačių paglostymo ar vaikų prižiūrėjimo iki darbo su žirgais, pagalbos ekologiniuose ūkiuose, meno projektuose ir t. t. Pasirinkti yra iš ko. Savanorystės laikotarpis taip pat labai įvairus, priklausantis nuo sutarimo – nuo kelių dienų iki mėnesių. Viskas priklauso nuo konkrečių žmonių ir situacijų.
Taigi, atsisveikinus su draugais ir ieškant naujų patirčių, atrodė, kad atėjo laikas tinklapį išbandyti praktiškai. Įsitaisę greito maisto užkandinės kamputyje vieną po kito siuntėme laiškus sudominusiems žmonėms Kalifornijoje. Neilgai trukus, gavome ir teigiamus atsakymus. Vienas jų – šiauriau. Kalnuose įsikūrusi šeima siūlė prisijungti prie jų gyvenimo organiniame ūkyje.
Antras pasiūlymas – piečiau nuo San Fransisko. Tomas ieškojo žmonių, kurie galėtų prižiūrėti kelioninį namelį ant ratų (vadinome jį treileriu). Kadangi į kalnus ateidavo šaltos naktys, kurioms nebuvome stipriai pasiruošę, nutarėme keliauti pas Tomą.
Pernakvoję palapinėse prie Ramiojo vandenyno, kitą dieną jau kėlėme nykščius į naują kelio etapą.
Maloniai nustebino „workaway“ narių draugiškumas ir operatyvūs atsakymai. Manau, prie šios temos dar grįšiu ir papasakosiu daugiau apie savanorystę kaip apie alternatyvų keliavimo būdą, nes tai puiki proga įsilieti į vietinę aplinką, šeimą, į bendruomenę, geriau pažinti kultūrą. Be to, gera žinoti, kad ne tik kažką gauni, bet ir savo rankomis prisidedi prie kitų svajonių ir poreikių išpildymo.
Vėliau per „workaway“ susipažinome su puikiais žmonėmis Australijoje, Zelandijoje, Indonezijoje, buvome apsistoję Malaizijoje. Dažniausiai formaliai skambantys žodžiai „darbas“, „apgyvendinimas“ tapdavo tiesiog gyvenimu kartu. O kai kartu gyveni (kad ir savo šeimoje), daliniesi ir darbais, ir stogu, ir patirtimis.
Per gangsterių miestus
Po dienos kelionės autostopu vėl atsiduriame prie vandenyno. Mažame paplūdimyje kuriamės nakčiai. Rytą – vėl į kelią. Netrukus užstringame Santa Kruz mieste. Ilgai ir nesėkmingai laukiame pakeleivingų mašinų. Galiausiai savęs guosti einame į parduotuvę – šokoladas visada pakelia nuotaiką.
Bandome laimę kitoje vietoje, tačiau ji ne ką geresnė. Pasiduodame ir sėdame į vietinį autobusą iki kito miestelio. Nykiomis gatvėmis einame kelio link. Šalia sustoja vyriškis ir sako: „Atsargiai, čia gangsterių miestas“. Ir nuvažiuoja. Niekur nedingsi, reikia judėti toliau. Juokaujame, kaip po tokio įspėjimo turėtume eiti, kad būtų „atsargiau“.
Panašios kalbos lydi ir vėliau. Kitas vairuotojas vaišina meksikietiškomis buritomis ir taip pat pasakoja, kaip pavojinga šiame regione. Nakčiai įstringame viename iš tokių „gangsterių miestų“, neradę jokio kempingo ar kokios atokesnės vietos, esame priversti palapinę statyti patamsiuose pievoje už nedidelio šlaito. Miegas buvo budrus, tačiau jokie netikėtumai neištiko. Per visą dieną nuvažiavome vos 80 km, 30 iš jų – autobusu. Ką padarysi, būna ir taip.
Tokie tie Kalifornijos atspalviai: šalta (spalis), trečią dieną bandome nuvažiuoti 200 km, vakare norėdami paklausti, ar galime pasistatyti palapinę kemperių „stovyklavietėje“, sulaukiame atšiauraus siūlymo eiti pas benamius („nes jei čia pamatysiu, iškviesiu „farus“, – vieno iš kemperių gyventojas), rytą prie degalinės sutinkame ne ką geresnių pasiūlymų turėjusį dar vieną vyriškį.
Miestelis tikrai kažkoks keistas, žmonės į mus spokso, per dešimt minučių pravažiuoja dvi mašinos. Nutariame nesikankinti ir eiti į autobusų stotį. Tačiau pakeliui sustoja labai smagus vaikinas iš Meksikos.
Galų gale susitinkame su Tomu ir važiuojame į naujuosius namus – namelį ant ratų.
Gyvenimas namelyje ant ratų
Tomas dirba mediku ir turi drąsių svajonių. Prieš porą metų nusipirkęs žemės sumanė įkurti permakultūros principais paremtą ūkį ir tuščiuose laukuose užauginti medžius. Pusmetį jam padėjo vaikinas iš Pietų Amerikos, kuris ir paliko čia namelį ant ratų. Mūsų pagrindinė užduotis – gyventi ir patikrinti, ar namelyje patogu. Aplinkui vien kalvos ir geltoni laukai. Kaimynai gyvena kiek atokiau, kartais pravažiuodami stabteli pasisveikinti. Prasideda trys savaitės meditacijos.
Iš pradžių susipažįstame su juodąja (tualeto) ir pilkąja (virtuvės ir dušo) kanalizacija. Pirmos klaidos kvapas dar ilgai tvyro ore. Elektros energiją gamina saulės baterijos ir maža vėjo jėgainė. Pats ūkis tik pradėtas kurti, tad daržas kuklus – penkios paprikos ir kelios saulėgrąžos. Neskubėdami karučiu vežiojame skiedras ir storu sluoksniu barstome po medžiais, kad sulaikytų drėgmę.
Ilgainiui dienos tampa panašios viena į kitą. Dangus visada mėlynas, retkarčiais pasirodantys debesys – didelis įvykis. Vakarais nuo savo kalvos gera palydėti saulę ir su puodeliu arbatos stebėti tekančią oranžinę pilnatį bei tolumoje įsižiebiančias miestelių šviesas. Laikas čia lėtas. Viena po kitos sukasi tos pačios dainos, kartais pakyla vėjas ir siūbuoja mūsų namelį.
Prieš saulėlydį einame „medžioti“ tarantulų – kas daugiau suras. Tokiu metu jie išlenda iš savo urvelių ir storomis plaukuotomis kojomis rėplioja per kelią ir pievas. Vėliau pradeda ūkauti apuokai, vis tykinu arčiau jų eukalipto pasigrožėti katiniškais siluetais.
Vieną vakarą pasiekia žinia, kad Kalifornija dega. Įsijungiu interaktyvų žemėlapį – vienas iš gaisrų pažymėtas už keliasdešimt kilometrų nuo mūsų. Nors pagrindiniai židiniai šiaurėje, jie sparčiai plinta. Dėl visa ko (beveik visi) susikrauname kuprines. Vakare dairausi pro langus, o naktį vis pabundu nuo vėjo šuorų ir vėl dairausi, ar nėra danguje pašvaisčių. Ryte Tomas nuramina, kad mūsų apylinkėse viskas gerai. Gyvenimas namelyje toliau teka savo vaga, daiktai iš kuprinės pamažu grįžta į spintą.
Po truputį mokomės ispanų kalbos, spinteles ištapetuojame rašteliais. Kita stotelė – Meksika.
