„Pravažiavau, bet grįžau“
„Aš jus pravažiavau, bet nutariau grįžti,“ – pro autobusiuko langą sako jaunas vaikinas cilindrine skrybėle ir „Pink Floyd“ marškinėliais, vardu Samas. Tokią istoriją girdime nebe pirmą kartą. Pasitaiko, kad vairuotojai, pamatę iškeltą nykštį, ne iš karto sureaguoja arba tiesiog pravažiuodami įvertina, ar saugu paimti tokius pakeleivius. Pasvarstę apsisuka ir grįžta. Kiekvienam iš jų esame nuoširdžiai dėkingi už supratingumą ir netingėjimą padaryti gerą darbą.
Samas taip pat keliauja per Ameriką. Daugiausia laiko praleidžia mašinoje, grožisi vaizdais pro langą, įdomesnėse vietose sustoja, nakčiai pasistato automobilį po lempa prekybos centrų aikštelėse ir miega jame – turi įsitaisęs lovą.
Dėl visa ko vežiojasi įspūdingų ašmenų peilį ir beisbolo lazdą. Nepamenu, ar tąsyk naujasis pažįstamas turėjo konkretų kelionės planą, ar ne, tačiau iki Jeloustono ir Grand Titono parkų nutarėme važiuoti kartu.
Judame per Vajomingo valstiją. Lygumose pasitaiko viena kita kalva ir karvė, bet peizažai keičiasi lėtai. Fone lietuviškas folkloro dainas apie alų keičia amerikietiškos ir atvirkščiai.
Vakarėjant virš kalnų teka didelis oranžinis mėnulis. Nakčiai įsikuriame šalia dailaus ežero.
Grand Titono kalnai ir meškos
Po kelių dienų važiavimo pagaliau pasiekėme Vajomingo valstiją. Trumpam stabtelėjome Džeksono mieste – lyg kokioje oazėje. Naktį praleidome stovyklavietėje, iš kurios teoriškai rytą turėjo matytis kalnų viršūnės, tačiau dėl gaisro gretimoje Montanos valstijoje visos slėpėsi po balkšva dūmų uždanga.
Tik privažiavus arčiau visu didingumu pasirodė dantyti Grand Titono kalnai. Apsilankymą pradedame informacijos centru. Tai puiki vieta gauti šiek tiek teorinių žinių ir patarimų. Grand Titone – virš 230 mylių takų žygiams. Tarp jų – tiek sudėtingi maršrutai (dideli pakilimai, statumas, galimi staigūs oro pokyčiai), tiek vaizdingi pasivaikščiojimai aplink ežerus, nereikalaujantys daug patirties ar pasirengimo. Trukmės pasirinkimas taip pat labai įvairus – nuo kelių valandų iki dienų. Tačiau žygius su nakvynėmis reiktų pasiplanuoti iš anksto – tam reikalingi leidimai.
Nutarėme lipti iki beveik trijų kilometrų aukštyje tyvuliuojančio Amfiteatro ežero (Amphitheater lake), pakeliui stabtelint prie dar vieno, kiek mažesnio, ežeriuko. Didžiąją žygio dalį reikėjo kantrybės kylant serpantinais. Prie ežerų laukė visiška ramybė. Saulutėje užkandžiavo burundukai, visai prie pat, lyg mūsų čia nė nebūtų, tauriai koja už kojos pražingsniavo elniai.
Grand Titono parke taip pat tikėtina pamatyti briedžius, stumbrus, juoduosius lokius, grizlius. Dėl pastarųjų kai kuriose stovyklavietėse leidžiama nakvoti tik kemperiuose, palapinėse – ne.
Klausimas, ką darytum, pamatęs mešką, iš teorinio čia greitai gali tapti ir praktiniu. Tad mintyse vis „prasukdavau“ meškų šalies instrukcijas: meškų negąsdinti (prieš išlendant iš už kampo iš anksto pasisveikinti), leisti žmonių kalbas išgirsti prieš susitinkant, maistu nevilioti, bent 100 metrų atstumu prasilenkti.
Bet, kaip dažnai būna, realybė nustebina, kai mažiausiai to tikiesi. Vakarop pavargę po kovos su serpantinais leidomės tuo pačiu taku, kuriuo ir atėjome. Atrodė, kad viską, ką gražaus galėjome tą dieną pamatyti, jau matėme – tyrus kalnų ežerėlius, nebaikščius elnius. Galva išsivėdino, kojos pačios nešė žemyn, kad spėtume nusileisti iki tamsos. Staiga bendražygis sako „žiūrėk, kai ką parodysiu!“ ir mosteli uogienojų pusėn. O ten, serpantino vingyje, tikrai ne 100 metrų atstumu (geriausiu atveju – dešimties), lokiukas užkandžiauja.
Kol nesusitikome su jo motina, šnekučiuodamiesi, iškeltomis rankomis (kad didesni atrodytume) pradėjome lėtai tolti, vis per petį žvalgydamiesi. Matyti gyvūnus jų natūralioje aplinkoje tikrai įspūdinga. Ir jokie zoologijos sodai tam nė iš tolo neprilygsta.
Jeloustouno platybės
Jeloustouno ir Grand Titono nacionalinius parkus skiria vos keliolika kilometrų. Važiuojant į vieną, būtų gaila neužsukti į kitą. Juolab, kad Amerikos nacionalinių parkų sistema gamtos mėgėjams itin draugiška. Įsigyji metinį lankytojo bilietą (Annual Pass) ir stulbinančia gamta grožiesi su visa automobilio kompanija. Vietų sąrašas, kur jis galioja, ilgas – per 2000 punktų. Ten, kur taikomas mokestis už kiekvieną asmenį, metinis leidimas padengia keturių žmonių bilietų išlaidas.
Jeloustouno – pirmojo JAV, o kartu ir pasaulio nacionalinio parko – teritorija didelė ir patenka net į trijų valstijų ribas (96 proc. parko plyti Vajominge, 3 proc. – Montanoje, 1 proc. – Idaho valstijoje). Kartu su Islandija ir Naująja Zelandija Jeloustounas pelnytai didžiuojasi geizeriais, kurių čia per tris šimtus. Taip pat gausu krioklių, karštųjų versmių, archeologinių vietų, gyvūnijos stebėjimo punktų (buvo pavydu tiems, kas turėjo žiūronus! ), veikti tikrai yra ką ir vienos dienos tam, žinoma, nepakanka.
Po Grand Titono kalnų mūsų kompanijai norėjosi pailsinti kojas, tad jokių ilgesnių žygių Jeloustoune nebeėjome. Kadangi visur patogiai važinėjome automobiliu, didesnių nuotykių nepatyrėme. Tačiau akims reginių, o nosims kvapų pakako apsčiai. Šiaurinėje parko dalyje žvilgsnis klajojo peizažo platybėmis po kalvas, pievas, vis sutikdamas stumbrų bandas, o pietinė dalis šaudė, virė, kunkuliavo geizeriais ir versmėmis.
Šešėlis ir narkomanai
Savaitės kelionė su kelio draugu Samu ėjo į pabaigą. „Esame skyriai vienas kito kelionės knygose,“ – sakė jis ir buvo teisus. Samas paveža iki autostopui patogesnės vietos, atsisveikiname. Nauja judėjimo kryptis – Arkų (Arches) nacionalinis parkas Jutos valstijoje.
Pirmasis sustoja karininkas, su peiliu ir kompasu galintis išgyventi miške. Vėliau dvi valandas stovime prie kelio, ir suprantu, koks turtas yra šešėlis – saulė tvieskia taip, kad ne tik skysčiai, bet ir motyvacija ima garuoti. Po tuščio stovėjimo alinančiame karštyje įsitaisome medžio atokaitoje pievoje tarp kelių. Vėl gera gyventi.
Ilsimės ilgai, jau gerokai po pietų grįžtame į savo punktą. Pamatome kemperį, nors jie sustoja gana retai, vis tiek džiaugsmingai mojuojame. Sunku patikėti, bet pavyksta! Vairuotojas paspaudžia stabdžius, ir netrukus sveikinamės su naujais žmonėmis. Šįkart kompanija labai keista: jauna mergina ir brandaus amžiaus vyras. Pats kemperis gerokai apkuistas, neprižiūrėtas. Nors pora bendrauja mandagiai, akivaizdu, kad kažkas čia ne taip, o ir patys po kurio laiko prisipažįsta esantys priklausomi nuo narkotikų.
Galiausiai vidury kelio, jau temstant, baigiasi degalai. Prasideda istorijos apie netoliese gyvenančią mamą, kuri jų gauna pigiau, apie neaiškius būdus kaip iki jos nusitempti mašiną. Atomazgos nebelaukiame. Šiaip ne taip atsisveikinę, kelkraščiu nužygiuojame iki artimiausios stovyklavietės.
Įstrigę Solt Leik Sityje (Salt Lake City)
Tą akimirką, kai galvojau, kaip gera miegoti, suskambėjo žadintuvas. Dar kaip reikiant neprašvitus pakuojamės mantą. Susiradę gražią vietą prie Didžiojo Druskos ežero, kuriame malkelių primusą, verdame pusryčius ir neskubėdami grožimės vaizdais. Gera jausti, kaip po nakties vėl šyla oras.
Tačiau po gražaus ryto – sunki diena. Vos ne vos pajudame tolyn, o galiausiai ir visai įstringame Solt Leik Sityje. Mieste, artėjant nakčiai, visuomet sunkiau negu vidury niekur – palapinės ant šaligatvio nestatysi. Nusižiūrime žalesnį plotelį už keliolikos kilometrų ir bandome sėkmę labai prastoje vietoje – stotelėje pačiame mieste. Sustoja labai žemo ūgio vyriškis su negalia. Ant veidrodėlio sūpuojasi kryželis, tad spėju, tikintis. Netrukus pats tai patvirtina: „Mano Dievas liepia daryti gerus darbus. Bijojau sustoti, bet tikiuosi, manęs nenužudysite“. Koks didelis buvo šio mažo žmogaus darbas tą vakarą!
Nakvojame ant kalno po kojomis šviečiant tūkstančiams miesto žiburių. Virš galvų – žvaigždės ir lėktuvai, o tolumoje – žaibai.
Taip ir likome įstrigę Solt Leik Sityje, svarstydami, kaip toliau keliauti per dykumas.
