Pirmasis – kad sutiksime įdomių žmonių, visur nusigausime laimingai, nors ir reikės kantrybės, parkuose išeisime į ilgesnius žygius, vadinasi, daugiau pamatysime ir patirsime, gal bus sunku, bet vėliau tai prisiminsime kaip nuotykį. Antrasis vaizdinys nebuvo toks optimistiškas: pavargę, dulkėti ir susipykę stovime kur nors viduryje niekur, gomurius svilina troškulys, o gertuvės tuščios.
Penkios valandos „McDonald's“
Tokie pamąstymai visus tris atginė į „McDonald's“ pasidomėti internete, kiek kainuotų mašinos nuoma. Kadangi į kelią išsiruošėme su ribotu biudžetu, apie tokią galimybę prieš kelionę net nesvarsčiau. Ir taip buvo aišku, kad judėsime kuo paprasčiau, nes papildomos išlaidos sutrumpins keliavimą, kuriam buvau numačiusi apie metus.
Susėdome dėlioti pliusų ir minusų. Jaučiausi ne ką mažiau įstrigusi negu vakare: nuomos kaina įkandama, tačiau per parkus teks skubėti. O į Ameriką mane atviliojo kaip tik gamta.
Bedėliojant galimą maršrutą praėjo valanda kita (iš tiesų, kokios penkios). Ant staliuko – tik tušti puodeliai, iš šalies matyti, kad ne valgyti čia atėjome. Ką pamanytumėte apie tokioje situacijoje artėjančią darbuotoją? Aš – mažų mažiausiai, kad būsime mandagiai išprašyti lauk arba nelabai mandagiai išvadinti dykaduoniais ir išspirti.
Tačiau ji tik pasiteiravo, ar viskas gerai, ir išgirdusi, ką veikiame, palinkėjo sėkmės. Netrukus virš kelių atlaso pakibo padėklas su maistu. „Pamaniau, kad per tiek laiko išalkote“, – tarė ta pati padavėja, dovanodama padėklo turinį.
Jeigu kelias rūpinasi dabar, kodėl vėliau turėtų ko nors pritrūkti? Sunkiai, bet priimame sprendimą dešimčiai dienų išsinuomoti automobilį.
Vieną akimirką neturi nieko, kitą – turi viską. Bet žinai, kad nei prie pirmo, nei prie antro nevalia prisirišti, nes viskas praeina.
Juta: arkos ir kanjonai
Solt Leik Sitį paliekame susivėlinę, lėkdami autostrada tik nujaučiame, kokie peizažai aplinkui. Akys mato ne daugiau nei apšviečia mašinos žibintai. Nuomos punkte už tą pačią kainą gavome didesnį automobilį nei buvome užsakę – tai palaikėme geru ženklu, patvirtinančiu sprendimo teisingumą. Nakčiai apsistojame minimalioje stovyklavietėje dykumoje. Esame vienui vieni, už kalnelio leidžiasi Grįžulo samtis, kyla Orionas.
Pietinėje Jutos valstijos dalyje plyti penki didieji parkai – Zajono (Zion), Braiso kanjono (Bryce Canyon), Kapitolijaus Rifo (Capitol Reef), Kanjonų žemės (Canyonlands) ir Arkų (Arches). Planavome aplankyti beveik visus.
Bevaikštinėjant po Arkų parką užklupo audra. Blyksėjo žaibai, stipriai griaudė, per uolas pasipylė lietaus kriokliai, po kojomis atsirado upeliai. Vėjo šuorai nešė smėlį į veidą. Kaip žvirbliai glaudėmės po didžiąja arka, tačiau slėptuvė nebuvo patikima, tad galiausiai teko skuosti iki mašinos. Vėliau toliau lenktyniavome su stichija – išeini apsidairyti, žiūrėk, jau tamsus debesis vejasi.
Kanjonų žemės parkas taip pat lepino pasakiškais vaizdais, atsiveriančiais iš panoraminių apžvalgos vietų. Tokios didybės apsuptam nesunku pasijausti aguonos taškeliu ir prarasti laiko nuovoką.
Trečiąją parkų turo dieną atsidūrėme Braiso kanjone. Išsiilgę civilizacijos užsibuvome informacijos centre. Kol laiškus šeimai parašai, kol vandens prisipili, kol žemėlapį ir ekspoziciją peržiūri – taip valanda kita ir prabėga (juolab, kad vis labiau atprantame skubėti). Jau pirmajame apžvalgos punkte aikčiojau iš nuostabos. Kanjonas, nors palyginus nedidelis, tačiau dailus. Plastiškos uolos primena pasakiškas smėlio pilis. Vaikštant parko takeliais jautiesi tartum dairytumeisi karališkuose rūmuose su sodais. Čia įžiūri ir sargybos bokštelius, gynybines sienas, langelius, ir balkonėlius. Žodžiu, visiška liepsnojanti gotika.
Tikra tiesa, kad ir grožiui reikia saiko. Kasdien lankydami vis po naują nacionalinį parką greitai pradėjome jausti, kad darosi sunkiau priimti naujus įspūdžius, leistis nustebinamiems. Štai Zajono parke didesnį įspūdį paliko ne milžiniškos gamtos sienos, o voverės vagilės. Vienam ramiai papietauti kokiam kamputy – praktiškai neįmanoma. Vos užuodusios maistą prisistato pūstauodegės ir taikosi iš rankų kąsnį nugriebti, nors imk pagalį apsiginti. Jei maistas ne rankose, o kuprinėje – irgi ne problema. Jei tik pradaryta, voverės įkiš nosį (ar bent pabandys) ir į vidų.
Toks jų akiplėšiškumas – vienas iš atsakymų, kodėl nereikia šerti gyvūnų. Žmonių maistas jiems skanus, tačiau nesveikas ir iššaukia nenatūralius elgesio pasikeitimus. Apie meškas yra sakoma, kad šeriama meška yra negyva meška – norėdamas gauti žmonių maisto gyvūnas tampa agresyvus ir saugumo sumetimais tenka jį likviduoti.
Didysis kanjonas – ir tai jau viskas?
Iš Jutos pajudėjome į Arizonos valstiją. Naktį miegojome mašinoje dviejų kilometrų aukštyje. Atlenkus galines sėdynes ir visus daiktus perkėlus į priekį, įsipatoginti įmanoma. Rytą pajudėjome Didžiojo kanjono link. Ir vėl, panašiai kaip su Zajono parku, didybės nepajutau. Gal kad prieš tai per daug nuotraukų tobulais rakursais ir apšvietimu matyta, gal kad nesileidome į apačią savomis kojomis tyrinėti, o drauge su miniomis žvelgėme žemyn iš civilizuotų apžvalgos aikštelių. Žinoma, kanjonas dėl to nekaltas. Buvo ir bus Didysis, o mes galbūt kitąsyk tą didumą stipriau išgyvensime. Jei čia dar grįžčiau, būtinai leisčiausi žemyn.
Tiesa, žygis į apačią apipintas rimtais įspėjimais. Kiekvienais metais iš kanjono tenka gelbėti virš dviejų šimtų žmonių. „Skirtumas tarp puikaus nuotykio kanjone ir kelionės į ligoninę priklauso nuo jūsų,“ – rašoma oficialiame puslapyje. Takelis labai vilioja leistis žemyn – iš pradžių tai nėra sudėtinga, tačiau grįžti atgal reikia kur kas didesnių pastangų. Dėl didelių aukščio skirtumų patariama nesvajoti pirmyn atgal suvaikščioti per vieną dieną.
Mirties slėnio alsavimas
Trečią nakties pravažiuojame nemiegantį Las Vegasą. Išvargę pasiekiame Nevados dykumą, kur stojame nusnausti.
Dar vienas tikslas – XIX a. pabaigoje aukso ieškotojų atrastas Mirties Slėnis (Death Valley) Kalifornijoje. Jis dažnai apibūdinamas trimis žodžiais „Karšta, sausa, žemai“. Oficialiai šiam slėniui priklauso aukščiausios temperatūros planetoje rekordas (+57 laipsniai Celsijaus), užfiksuotas 1913 m., kai ekstremalus karštis laikėsi penkias dienas iš eilės.
Taip pat tai sausiausia Amerikos vieta, kuriai per metus vidutiniškai tenka 50 mm lietaus. Sakoma, kad vasarą net sėdėdamas šešėlyje per dieną gali netekti 7 litrų skysčių.
Žemiausia Mirties Slėnio, o kartu ir Šiaurės Amerikos vieta – sūrus Blogojo vandens baseinas (Badwater Basin), esantis 85,95 m žemiau jūros lygio.
Mirties slėnį lankėme rugsėjį, tad išlipusius iš mašinos apgaubė „vos“ + 40 C temperatūra. Tokio šilto vėjo alsavimas man buvo iki tol nepatirtas. Apskritai keliaujant per Ameriką, Australiją ir tropines šalis buvo įdomu savo oda pajausti drėgmės įtaką temperatūros pojūčiui.
Vaizdai šiame parke – nuo pilkšvai gelsvų kalnų iki smėlio dykumos – tikra meditacija akims. Naktis čia ne mažiau įspūdinga už dieną. Virš Mirties slėnio – tamsutėlis miestų šviesa neužterštas dangus. Tikras rojus naktinio dangaus fotografams, astronomijos mėgėjams ir romantikams.
Vakare su sandalais vaikščiojau po dykumą, o ryte – po šviežią sniegą. Prieš važiuodami į San Fransiską susitikti su išsiilgtais draugais, nacionalinių parkų turą baigėme aplankydami didžiąsias sekvojas Siera Nevados kalnuose. Be įspūdingų medžių, čia pamatėme ir savo mešką nr. 2. Pastaroji kuitėsi aplink rąstą per keliasdešimt metrų nuo turistų takelio, nelabai domėdamasi, kas vyksta aplinkui. Tad gavome dar vieną progą pasidžiaugti laukiniu pasauliu ne per TV ekraną.
Taip baigėsi 47-oji kelionės diena. Negalėdama užmigti, vėl svėriau mašinos nuomos pliusus ir minusus. Judėjome saugiai ir patogiai. Per savaitę aplankėme septynis parkus, keletą kartų automobilyje slėpėmės nuo lietaus ir nakties vėsos, įveikėme didelius atstumus, vežėmės daug maisto ir vandens atsargų. Pasirinkome patį saugiausią variantą. Kita vertus, viršijome planuotą biudžetą, dideli atstumai sutrumpindavo parkams skiriamą laiką, ėjome ten, kur visi, turistiškiausiais takais, nė karto nestebėjome, kaip kyla ar leidžiasi saulė, patyrėme mažiau istorijų ir pilnai neišnaudojome iš anksto parkams numatyto laiko.
Iki kito skrydžio liko mėnesis.
