Iš Norvegijos į Jungtines Amerikos Valstijas
Akivaizdu, kad prieš skrydį per Atlantą būtina išsidžiovinti sušlapusį inventorių. Ieškome, kas priimtų po stogu Bergene. Į svečius pakviečia Justinas ir Sonata, jau kurį laiką gyvenantys šiame mieste (ačiū darsyk!). Po džiugios žinios motyvacija kaip reikiant pakilo, ir tos pačios dienos vakare jaukiai vakarojome šiltuose namuose.
Kitądien turėjome pakankamai laiko apžiūrėti patį Bergeną. Užlipome į kalną pasigrožėti panoramomis ir pasisveikinti su troliais, paklaidžiojome senamiesčio gatvėmis, prabėgome žuvies turgų.
Rugpjūčio 14-ąją atsisveikinome su draugais ir skubėjome į Bergeno oro uostą, kuriame laukė skrydis į Niujorko prieigas. Sunku nuslėpti nekantrumą. Be to, būta ir nerimo, ar viską padarėme teisingai, ar būsime įleisti į Valstijas be jokių keblumų. Lyg tyčia Bergene mane atsitiktinai atrenka papildomai atrankai. Kartu su kitais atrinktaisiais pasipuošiu sutrikusia šypsena ir laukiu, kas bus toliau. Baisiausia sulaukti klausimų apie tai, ką veiksime JAV. Aišku tik tiek, kad keliausime, tačiau detalaus plano neturime. Galiausiai atskirame kambaryje darbuotojas patikrina kuprinės turinį. "Žygiavote Norvegijoje?" – retoriškai teiraujasi ir dar šiek tiek taikiai pakalbinęs palinki gero kelio.
Atskridus į JAV klausimų jau daugiau. Ir apie tai, ką veiksim, kiek laiko būsim, ir kur bilietai iš šalies.
Oro uoste susitikome su Brianu – žmogumi, su kuriuo praleisime porą dienų Konektikute. Briano teigimu, jo seneliai buvo iš Lietuvos, tad norėjo sutikti ką nors iš šios šalies. Jo namuose bandome adaptuotis prie laiko zonos pasikeitimų, pusdienį skiriame žygiui Apalačų keliu (Appalachian trail).
Vakarais čia maloniai šilta, o pernakt už langų būgnija varlės.
Vejamės Saulę: autostopu kaip nuo Fabijoniškių iki Romos
Pagrindinė priežastis, atviliojusi mus, trijų bendražygių kompaniją, į Ameriką buvo visiškas Saulės užtemimas ir nacionaliniai parkai. Pastarieji galėjo palaukti, tačiau iki užtemimo reikėjo paskubėti. Buvome numatę iš Niujorko autostopu nukeliauti apie du tūkstančius kilometrų iki per Valstijas nusidriekusios juostos, kurioje būtų matomas užtemimo maksimumas.
Iš pradžių susipažinome su vaikinu, grojančiu gitara, kiek vėliau – su policininkais. Pasirodo, stovėjome neleistinoje vietoje. „Ant rampos čia stovėti negalima. Artimiausia vieta, kurioje galite tęsti kelionę – už dvidešimties kilometrų“, – gavome paaiškinimą. Dvidešimt kilometrų mums reiškia visos dienos žygį. Tačiau netrukus, kaip istorijoje, kuri, rodos, nutinka kažkam kitam, o ne mums, sėdame į policijos automobilį už grotų, ir pareigūnai paveža iki tos vietos, kur niekam nebekeltume problemų.
Labai greitai savu kailiu patiriame, kad sunkiausia bus ne kantriai laukti iškėlus nykštį, o pasirinkti tinkamą kelią. Dauguma jų – didelės autostrados, kurių tenka vengti. Tiesa, kantrybės taip pat reikėjo ne kartą, kartais pakelėje stypsodavome po keletą valandų.
Nuvažiavome pusšimtį kilometrų ir rimtai įstrigome. Lyg stovėtumei kur nors Fabijoniškėse ir bandytum paaiškinti, kad keliauji į Romą. Nors į Romą keliauti būtų patogiau – turėtume miesto pavadinimą, o dabar turime tik kryptį – Vakarai, kuo toliau į Vakarus, o konkreti vieta dar nėra svarbi.
Pliekia saulė, pila prakaitas, o mes jau porą valandų niekur nepajudėjome. Eisi tolyn – atsidursi autostradoje, o mums, kaip kokiems raupsuotiesiems, ten nevalia. Tad ir sėdime miesto pakraštyje.
Pamažėle pėdos įdega pagal sandalų dirželius. Nežinia, kur pabaigsime dieną, ar bus vietos palapinei pasistatyti ir vandens vakarienei kaisti. Pasislėpę persirengiame draugų dovanotus marškinėlius, pasidaro gera namus prisiminus. Sustoja vilkikas , jau džiaugsmingai šoksime link jo, tačiau vairuotojas nueina savais reikalais. Vėl kiurksome.
Ir tuomet įvyksta vienas gražiausių šios kelionės susitikimų. Tada, kai nieko nesitikime, sustoja „ofisiškai“ apsirengęs vyras, nieko nelaukęs sako „ateikit“, atidaro bagažinę daiktams.
„Sveiki, jei neprieštaraujate, iš pradžių nuvažiuosime pas mane į darbą, supažindinsiu su žmona ir bendradarbiais, atsigersite vandens, suvalgysite ledų, atsigausite, o tada ką nors sugalvosime,“ – iš šių Bruce'o žodžių suprantame, kad atsidūrėme gerose rankose. Naujasis mūsų pažįstamas negali patikėti, kad kažkas vardan Saulės užtemimo trenkiasi per Atlantą ir keliauja tokiu „primirštu“ būdu. Rodos, dėl mūsų kelionės jis nusiteikęs entuziastingiau negu mes patys.
Naujasis mūsų pažįstamas negali patikėti, kad kažkas vardan Saulės užtemimo trenkiasi per Atlantą ir keliauja tokiu „primirštu“ būdu.
Kaip ir žadėta, atsiduriame Bruce'o darbe – elektronikos sandėlyje. Susipažįstame su keliais darbuotojais ir Margaret, jo žmona. Netrukus ji ateina su pasiūlymu: „Norime jus pakviesti pas save vakarienės ir nakvynės. Galite nufotografuoti mūsų pasus ir nusiųsti artimiesiems, kad jaustumėtės saugiau. Taip pat norėtume jus pavežti toliau negu patys važiuojame. Ar sutiktumėte važiuoti autobusu iki Čikagos, pakeliui aplankytumėte Niujorko centrą? Tokiu būdu turėtumėte daugiau šansų pasiekti užtemimą laiku.“
Sunku patikėti tuo, ką girdime. Dar prieš pusvalandį neturėjome nieko, tik nežinomybę. Dabar turime tokį didelį rūpinimąsi, prie kurio nesame pripratę. Sumišę žiūrime vienas į kitą ir viduje turbūt kiekvienas savęs klausėme, ar galime priimti tokias dovanas. Vis dar nežinodami, ką galvoti, sutinkame – nutariame priimti tai, ką kelias duoda, kad augintume ir savo norą su kitais dalintis tuo, ką turime ar turėsime ateityje.
Vakaras tęsiasi Bruce'o ir Margaret namuose ant kalno. Tolumoje tyvuliuoja ežeras. Terasoje stebime įvairiaspalvius paukštelius ir voveres, klausomės istorijų, kaip čia, į antrą aukštą, buvo įsikeberiojusi meška. „Kam kur nors važiuoti, kai ir namie gera?“, – sako Margaret, pasiilgusi kavos gurkšnojimo namuose. Vėliau vartome Amerikos kelių atlasą, Bruce'as pasakoja apie savo keliones, žymi gražiausius nacionalinius parkus ir ant kartono piešia mums užtemimo ženklą, turėsiantį atnešti sėkmę kelyje.
Aplink kaip išprotėjusios čirškia cikados.
Tomo Sojerio vertas ežeras
Pusdienį pasivaikščioję Niujorko dangoraižių džiunglėse sėdame į naktinį autobusą. Pusiaukelėje jis sugenda, vairuotojas paaiškina situaciją, salone pasigirsta nepikti komentarai, ir netrukus visi operatyviai persodinami į kitą autobusą. Dar vieno persėdimo laukiame Klyvlendo stotyje ir galiausiai pasiekiame Čikagą.
Viešuoju transportu pasiekiame užmiestį ir tęsiame Saulės medžioklės odisėją. Kelyje susipažįstame su Jamesu, pavežusiu kur kas toliau negu pačiam reikėjo. Naktį stebime įspūdingus žaibus ir nakvojame prie Apgailėtino vardu pavadinto ežero (kiek vėliau, jau kitoje vietoje, radome ir Nusivylimo krioklį).
Kitą dieną Misūrio valstijoje jaučiamės aplenkę laiką – juostą, kuria slinks Saulė ir Mėnulis, pasiekėme anksčiau negu tikėjomės. Atokioje vietoje surandame miškų apsuptą ežerėlį, vertą paties Tomo Sojerio.
Iki užtemimo – diena ir pusė rytojaus. Atrodo, kad žaidžiame vaikystėje skaitytas knygas. Maudomės, kol susiraukšlėja pirštai, nagrinėjame pakrantėje gyvūnų pėdsakus, džiaugiamės saule, apžiūrinėjame vorus ir po lapais tūnančias gyvačiukes.
Vakarop prisigąsdiname, kad tik neištiktų potvynis – jeigu kur nors toliau gerai palis, vanduo upe pasieks ir mūsų ežerą, ir palapines. Dabar atrodo nesąmonė, o tuomet viena ausimi pernakt klausiau, ar tik jau neatūžia.
Dangaus drama
Į mūsų rojų, prie molėto ežero, atėjo „eklipsės“ diena. Vos pasislėpėme šešėlyje po gluosniu, atslinko debesis. Teko krautis daiktus ir eiti ieškoti geresnės vietos stebėti užtemimą.
Aplink ežeriuką pradėjo rinktis dėdės ir tetos su išlankstomomis kėdėmis, specialiais akiniais ir super kameromis. Neatrodė, kad debesys juos gąsdino. Visi tikėjosi, kad reginys ir čia bus įspūdingas. Bet mūsų bičiulis nerimo, vylėsi spėti pasiekti vietą, kur debesys negrūmotų. Deja, mus, merginas, kaip niekad slėgė karštis ir kuprinės (o gal ir per mažai tikėjome, kad atsiras būdas iš po debesies pabėgti), tad vilkomės ne ką greičiau už sraiges – tikrai ne kokia kompanija. Įtampai augant artinosi vidurdienis.
Užtemimas užtiko mus einančius kelio link. Danguje virė debesys. Matėme, kaip Mėnulis pasiekia Saulę, vis drąsiau ją uždengia, o šitą viliojimą bando pridengti bjaurusis debesis. Tada, kai Saulės turėjo jau nebelikti, jis be gėdos jausmo plaukė dangumi, grėsdamas sugadinti visą spektaklį. Tačiau paskutinę sekundę pasitaikė properša, pasigirdo dangaus dramą stebinčių žmonių plojimai ir šūkčiojimai. Mažame plyšelyje sušmėžavo Saulės ir Mėnulio duetas.
Viduryje dienos trumpam sutemo, nukrito temperatūra, prabudo cikados, o man pašiurpo oda. Reginys buvo pilnas įtampos ir dramatiškumo.
Saulės užtemimu baigėsi dar vienas kelionės etapas ir prasidėjo naujas. Žinojome tik tiek, kad būtų nuostabu aplankyti bent kelis nacionalinius parkus. O kaip visa tai nutiko, vėl pasirūpino pats kelias.
Bus daugiau
