Lietuviai dar kartą atranda Estiją
Dėl COVID-19 pavojų bei jų inspiruotų karantino apribojimų šiemet žlugo daugybė planuotų kelionių. Ypač – į tolimus kraštus ar prie šiltesnių jūrų. Daugelis tautiečių nedrįso likimo tampyti už ūsų ir rimtesnes keliones atidėjo geresniems laikams. Taigi, nederėtų stebėtis, jog mūsų pajūrio vandenys rugpjūtį ėmė panašėti silkių statines, o nuomos kainos – lygintis… su Prancūzijos Rivjera.
Lietuvių akys nenumaldomai ėmė krypti į Latviją, Lenkiją ir Estiją. Jei pas artimiausius mūsų kaimynus mūsų šalies poilsiautojų srautas užtikrintai augo jau bene dešimtmetį, tai kiek atokiau ir šiauriai esanti Estija šiemet lietuviams tapo savotišku atostogų atradimu. Juk iki šiol daugelis iš mūsų galėjo pasigirti dar sovietmetį menančiomis kelionėmis į šios šalies sostinę ar kiek naujesniais atostogų žygiais į istorinį Taliną ar nuostabios gamtos Saremos salą.
Gal tik architektūrinė bendruomenė kartkartėmis į Taliną užsukdavo pasimatuoti „kaip toli į priekį architektūroje nuėjo estai“, rašo portalas PILOTAS.LT. Gi didžioji šios gana kuklaus dydžio Baltijos šalies dalis mūsų sąmonėje taip ir bolavo baltosiomis dėmėmis. Šiemetinė sveikatos sektoriuje susiklosčiusi sudėtinga situacija, atrodo, pastebimai pakoregavo atostogų trajektorijas bei sudarė sąlygas pabandyti Estiją atrasti iš naujo. Nepasinaudoti šia atsivėrusia galimybe likusią atostogų savaitę atrodė būtų buvę nedovanotina.
Jei ankstesnėse kelionėse pas šiaurinius Baltijos kaimynus sutikti tautiečių pavykdavo retokai, tai šiemet lietuviška kalba akivaizdžiai laisvai liejosi ne tik „uneskiniame“ Talino senamiestyje bei keltuose į Helsinkį ar didžiausią Estijos salą. Lietuviškų garsų skambesys su suomiškais ar latviškais daugmaž lygiaverčiai konkuravo tiek estų vasaros sostinėje – Pernu, tiek kitose jos pajūrio kampeliuose ar prie Keilos bei Jagalos krioklių.
Kiek sunkiau tautiečių sekėsi sutikti gal tik šiuolaikinės muzikos bei architektūros traukos objektu prieš porą metų tapusiame estų minimalistinės muzikos genijaus Arvo Parto (Arvo Pärt) centre Laulasmos pusiasalyje (arch. E.Sobejano, F.Nieto; 2018 m.) bei kiek į šoną nuo pajūrio turistinių trasų mėlynuojančiame Rumu karjere (Rummu Karjäär) – unikalioje antropogeninės kilmės vietoje apie kurią vis garsiau kalbama jau ne vien Estijoje.
Pamėgo ir nardytojai, ir keliautojai
Šiaurinėje Estijos dalyje 40 km nuo Talino plytintis Rumu karjeras – žmogaus darbo rezultatas. Šis karjeras nuo pat tarpukario (1938-ųjų) buvo naudojamas kalkakmenio bei vadinamojo Vasalemma marmuro kasybai. Tai marmurą primenantis tam tikro kalkakmenis. Na, o pokaryje čia pastačius kalėjimą, didžiąją jo darbo jėgos dalį sudarė kaliniai. Ir tik Estijai atkūrus nepriklausomybę, kalėjimas buvo uždarytas – nemokamo kalinių darbo demokratiška visuomenė netoleruoja.
Išjungus vandenį pumpavusius siurblius, vanduo greitai užtvindė ne tik patį karjerą, bet ir šiaurinėje karjero dalyje, apačioje buvusius kalėjimo pastatus, elektros stulpus, didįjį kasybos ekskavatorių bei kitą įrangą, kurios tuomet niekas nė nebandė gelbėti. Apgriuvę kalėjimo pastatai, angarai, tvoros su spygliuota viela bei karjerą supančios poindustrinės dykvietės dabar suteikia apokaliptinį ar mistinį įspūdį bei taip sužadina užklydusiųjų smalsumą.
Reikia pastebėti, kad Estija turi ir daugiau panašios auros vietų – pavyzdžiui, apleistus Vivikonos (Viivikonna) miestą-vaiduoklį ir Hara povandeninių laivų sovietinę bazę. Jos taip pat nūnai masina įvairaus plauko entuziastus, apleistų vietų kolekcionierius ar šiaip keliautojus.
Rumu karjerą bene pirmieji „atrado“ vandens pramogų ekstremalai – šuoliai nuo pastatų laikomi laukine bei ganėtinai pavojinga pramoga. Pats karjero ežeras dėl savo itin skaidraus ir lengvai įšylančio vandens estų dažnai net vadinamas Mėlynąja lagūna, todėl jį neruko pamėgti ir nardymo entuziastai. Pastariesiems šis vandens telkinys – savotiškas povandeninis muziejus. Greičiausia, net pats egzotiškiausias visame Baltijos regione. Pasakojama, kad jame ne tik patogu apžiūrėti pastatus iš išorės, bet ir galima pranerti kalėjimo koridoriumi. Ko gero, tai vienintelė vieta Europoje, kur galima nardyti po buvusį kalėjimą. Dar daugiau mistikos jai suteikia karjere paskendęs miškas su nūnai kriauklelėmis apaugusiomis medžių liekanomis.
Čia įsikūrusio pramogų centro (dabar vadinama teritorija yra prižiūrima, o patekimas – mokamas) šeimininkai taip pat siūlo įvairių kitų vandens pramogų – maudytis, nardyti paviršiuje (vadinamasis „snorkelingas“), plaukioti laiveliais ar irklentėmis ir t.t. Dirbama gana kūrybingai – šią vasarą čia net buvo surengta povandeninė paroda „Po vandeniu. Mėnulyje“.
Taigi, šiltesniais savaitgaliais čia tiesiog knibžda poilsiautojų tiek iš pačios Estijos, tiek kaimyninių šalių. Visgi viduryje savaitės ar esant kiek vėsesniam orui – lankytojų yra kiek mažiau. Pasak estų, iki šiol vasaromis greta vietinių čia buvo galima pamatyti automobilius daugiausia su latviškais ar suomiškais numeriais, tačiau šią vasarą itin dažnais svečiais tapo ir lietuviai.
Galimybes „apšaudė“ estų architektūros studentai
Rumu karjero teritorija taip pat išnaudojama muzikos koncertams, kitiems scenos renginiams. Joje prieš trejus metus nuskambėjo tarptautinis techno muzikos festivalis „Into the Valley“. Na, o žiemą karjerui užšalus, visus norinčius ant ledo sukviečia milžiniška čiuožykla po atviru dangumi.
Iš toliau atvykusiems Rumu karjero lankytojams ne mažiau įdomi dar viena karjero patirtis – užlipti ant kalkakmenio kasybos metu susidariusių atliekų kalnų, kurių lietaus išvagoti šlaitai sukuria kanjonams būdingą kraštovaizdį. Kopimo trasos sudėtingumą čia galima pasirinkti pagal savo fizines galimybes ar oro sąlygas. Nuo šių dirbtinių kalvų viršaus atsiveria itin platūs Estijos Vasalemos (Vasalemma) apylinkių toliai. Nors esi vos keliasdešimt metrų aukštyje, susidaro įspūdis tit būtum ant aukščiausio Estijos kalno. Šioje vietoje Estija išsiduoda esanti ganėtinai žema ir plokščia…
Kiek teko sužinoti, tiek karjeras, tiek sausumoje išlikęs kalėjimas vasaros mėnesiais yra atviri ir lankomi. Kitais metų laikais juos aplankyti galima prieš tai rezervavus laiką. Lankytojams po kalėjimo teritoriją siūlomos ir įdomios ekskursijos su gidais. Teritorijoje taip pat veikia kavinukė, kurioje visada pasiūlys gaiviųjų gėrimų ar tiesiog minkščiau prisėsti aptariant ką tik įvykusią patirtį.
Vis dėlto tokia programa atvykėliams estai pasitenkinti neketina. Jau kelerius metus jie aktyviai svarsto galimybę čia įrengti šiuolaikišką industrinį parką, kuris dar labiau išaugintų vietos populiarumą. Estijos menų akademijos (EKA) architektūros studentai šia regionui aktualia tema jau yra parengę šūsnį projektinių idėjų bei „apšaudę“ keletą skirtingų vietos išnaudojimo scenarijų. Atrodo, pradėti galvojama nuo nardymo centro. Visgi prie realių projektinių užsakymų kol kas dar neprieita.
Paprastai vėjais idėjų nešvaisto
Dėka savitos istorijos bei originalios antropogeninės prigimties ši Estijos vieta akivaizdžiai turi potencialo tarpti dar svarbesniu tarptautiniu traukos objektu. Tuo labiau, kad jau dabar ji laikoma viena įdomiausių visoje Estijoje. Ypač – tarp jaunimo. Ji tinka ne vien praleisti laiką aktyviai, bet ir pasidaryti originalias asmenukes. Svarbus traukos garantas čia visgi yra pats poapokaliptinis „laukinis“ kraštovaizdis, kurį estai žada ir toliau keisti kuo mažiau. Jei atvykstančius turistus jiems pavyktų užlaikyti bent kiek ilgiau nei vienai dienai, neabejotinai susidarytų sąlygos atgyti pačiam Rumu miesteliui, kuris pastaraisiais metais vis labiau merdi ir beviltiškai tuštėja.
Svarstomi ir kiti vietos gaivinimo scenarijai, tačiau su industrinio parko kūrimu susijusio regiono gaivinimo šanso paleisti vėjais pažangieji estai, atrodo, tikrai neketina. Na, o nuoseklumas ir užtikrintumas siekiant sau išsikelto tikslo neabejotinai yra viena pačių ryškiausių mūsų šiaurinių brolių tautinio charakterio savybių.
