Praleisti kelias dienas saloje, kurioje internetas yra prabanga, pakrantėse iškabintos evakuacinės nuorodos cunamio atveju, o sutemus vietiniai nežinia ką veikia prie susikurtų laužų, buvo keista ir nejauku.
Rarotonga – turbūt daugumai negirdėtas pavadinimas. Man ši sala taip pat buvo naujiena, nors domiuosi geografija ir dažnai keliauju. Rarotonga yra didžiausia iš Kuko salų – čia gyvena didžioji dauguma salyno gyventojų. Tiesa, ko baimintis nėra – jau nebe XVIII amžius, misionieriai, kad ir kaip rizikuodami būti suvalgytais, pasiekė savo – šiandien visos salos gyventojai yra atsidavę krikščionys, sekmadieniais lankantys bažnyčią.
Su kapinėmis čia kitaip nei pas mus – saloje jų itin daug. Kiekviena šeima turi savo kapines, o kai kurios iš jų didžiulės, išpuoštos ir gražios. Vietiniai nebevaikšto pusnuogiai, o yra europietiškai apsirengę ir dirba kasdienius įprastus darbus. Tačiau atvykęs čia pasijauti tarsi pakliuvęs į praeitį – laikus, kai dar nebuvo interneto, žmonės viską užsiaugindavo sau ir džiaugdavosi kiekviena diena.
Sutikti keliautojai iš JAV buvo sužavėti šia vieta, nes viskas jiems priminė Havajus prieš 50 metų, kai salos dar nebuvo apstatytos dangoraižiais. Rarotongai tai negresia – čia draudžiama statyti pastatus, aukštesnius už palmes. Vietiniai myli ir puoselėja gamtą, savo salą ir jūrą. Jie labai išradingai sureagavo į prancūzų atominius bandymus netoliese esančiose Prancūzų Polinezijos salose. Apsirengę senoviškais karo rūbais savo autentiškomis valtimis nuplaukė gan nemažą atstumą ir išsilaipino tose salose. Prancūzijai nieko neliko, kaip tik nutraukti branduolinius bandymus.
Kokį įspūdį šį sala paliko mums?
Vos nusileidus lėktuvui oro uoste, pastebėjome, kokie čia atsipalaidavę žmonės. Muitininkės šypsosi, niekas nestresuoja. Visas oro uostas telpa vienoje nedidukėje salėje, o kampe gitara groja baltaodis senukas, jo balsas jau užkimęs, nebeskamba, rėžia ausį, tačiau niekam netrukdo. Tai užuomina: mėgaukis gyvenimu.
Pirmą dieną manęs neapleido klausimas, ką veiksiu 9 dienas šioje mažytėje saloje, bet greitai buvau užliūliuotas ore tvyrojusios ramybės ir jūros bangų. Pakliuvome į savotišką kaimą su daugybe vištų, kačių, ypač šunų.
Sunku suvokti, kaip jie visi sugyvena – juk turėtų būti likę vien šunys, tačiau pastebėjome, kad jie labiau mėgsta žuvį nei mėsą. Jiems ypač patinka žvejybos procesas – buvo neįprasta matyti iš vandens kyšančias šuniukų galvas, laukiančias lemtingo šuolio. Dar nepavargę nuo turistų vietiniai maloniai šypsosi ir visada padeda.
Kaip bebūtų, vienas dalykas neramino ir baugino – kainos. Svarstantiems apie kelionę į šią salą siūlau atkreipti į jas dėmesį. Žinoma, čia taip pat galima atostogauti pigiai, tačiau tokiu atveju teks gyventi visiškai apleistame namuke, toli nuo jūros, valgyti aliejuje keptą gatvės maistą, naudotis vietiniu transportu – autobusu, kuris apsuka ratą aplink salą per 1 valandą.
Ar dėl to verta keliauti taip toli – spręskite patys. Maoriškai įrengti svajonių namukai prie jūros su šiaudiniais stogais kainuoja nuo 400 eurų, pavalgyti geresnėje kavinėje, kurių čia ne tiek ir daug, kainuoja apie 60 eurų dviems, o likusios dienos pramogos kainuoja apie 200–300 eurų.
Žinoma, kai ką galima gauti ir už dyką: nemokamos saulės vonios, tikriausiai nemokamai gausite dviratį, kanoją, SUB lentą, įrangą paviršiniam nardymui. Be to, salos viduryje stūkso 600 metrų aukščio kalniukai, puiki proga pabėgti nuo pliažo. Saloje gausu mokamų pramogų: paviršinis ir giluminis nardymas, dienos kelionės vietiniais laiveliais, maorių vakariniai koncertai ir šokiai, išvykos į kalnus su gidais, dviračiai su gidais ir t. t. Jų kainos siekia 100 eurų.
Nakvynei pinigų negailėjome, tačiau pramogavome nemokamai. Pigiausiai po salą galima keliauti motoroleriais, tačiau neturintiems motociklo teisių, jas teks išsilaikyti policijoje. Taip, teisės per vieną valandą. Mums sakė, kad teks laikyti ir teoriją, ir praktiką, bet nuvykome darbo dienai baigiantis, tad policininkai nebesivargino – paėmė 14 eurų mokestį ir išdavė teises mėnesiui. Buvo puiki proga atšvęsti.
Į bet kurią salos vietą galima lengvai ir greitai nusigauti motoroleriu. Aplink salą vingiuoja pagrindinė gatvė, kurioje vyksta visas turistinis gyvenimas. Paėjus pusę kilometro giliau į salą, yra gatvelė, kuri taip pat juosia visą salą, tačiau joje verda vietinis gyvenimas, buvo įdomu po ją pasižvalgyti.
Nuvylė tai, kad nėra jokių keltų į kitas Kuko salas, tad turistams vienintelis transportas tarp salų yra lėktuvas. Kainos taip pat gąsdina – už 45 minučių skrydį į vieną pusę teko mokėti 140 eurų. Kaip ten bebūtų, patariu aplankyti bent vieną kitą Kuko salą, ypač Aitutakio salą, turinčią vieną gražiausių lagūnų pasaulyje.
Kalbėjomės su vienu ką tik iš šios salos grįžusiu vokiečiu. Jis nuliūdino – pasak jo, žuvų aplink salos koralus nebėra, nes koralai žuvo dėl globalinio atšilimo. Dėl jo nukentėjusi ir Rarotonga: kriokliai išdžiūvę, žuveles galima pamatyti tik kai kuriose vietose ir saloje yra nepaprastai karšta. Vietiniai vis kartodavo, kad paskutiniu metu dienos yra beprotiškai tvankios. Vidurdieniais nuo saulės slėpdavomės po palme.
Kas labiausiai patiko šioje saloje?
Visų pirma – draugiški ir nuoširdūs žmonės, kurie gamina puikų maistą. Švarūs paplūdimiai, deja, dėl koralų ne visur prieinami. Spalvingi ir puikūs saulėlydžiai palydėdavo karštas dienas ir tapo mūsų mėgstamiausiomis dienos akimirkomis. Povandeninis pasaulis – man užteko paviršinio nardymo akims paganyti ir nugarai padeginti. Aktyvaus poilsio įvairovė, o labiausiai – galimybė eiti po kalnus, grožėtis neįprasta augmenija, vabzdžių ir paukščių pasauliu.
Patiko tai, kad čia niekada nesijauti vienišas – tik atėjus į pliažą, prie tavęs prisistato bent vienas šuniukas. Jis nėra įkyrus, jis tiesiog būna šalia tavęs, vaikšto iš paskos, tačiau laikosi atstumo.
Oras ten visada geras, šilta ištisus metus, nesijaučia skirtumų tarp sezonų. Sala neapstatyta dangoraižiais, išlikęs salos autentiškumas.
Pagrindiniai trūkumai yra ilga kelionė iki salos ir aukštos kainos. Pridėčiau varganą apartamentų pasirinkimą ir tuščias maisto parduotuves. Mano minėti šuniukai kartais gali kelti ir problemų. Kai jie nusprendžia tave apginti nuo kitų šunų, prasideda peštynės. O jei jų daug vienoje vietoje, gali pasidaryti visai nelinksma. Be to, jei norite jais atsikratyti, bus sunku, teks eiti į viešbučio teritoriją. Ten jie neina, matyt, griežtai išauklėti.
Kartą paplūdimyje iškėliau droną, tai subėgo penki šunys ir ėmė mane saugoti nuo neatpažinto skraidančio objekto. Gaudydamas droną, buvau gerokai subraižytas, tad teko jį nukreipti į viešbučio kiemelį.
Daug kas skundžiasi vietiniais gaidžiais, kurių čia visur ir kurie neturi laiko pojūčio – gieda kada tik panorėję.
Jeigu manęs kas paklaustų, ar dar kartą keliaučiau į šią salą, pagalvočiau. Tikriausiai rinkčiausi kitas, dar neaplankytas salas. O štai dauguma sutiktų poilsiautojų minėjo, kad čia dar ne kartą sugrįš.
