Laiku apleidome neramią žemę
Egiptą spėjam perskrosti vietiniams besiguodžiant, kad nebegeri dalykai dedasi po revoliucijos. Daug kas čia į nerimą dėl ateities it į kamuolį įsisukę. Pavojaus kvapas vos užuodžiamas, Port Saido gatvėse virė nesaldus gyvenimas – be turistų. Žvelgiant, kaip rutuliojasi šio krašto įvykiai šiandien, džiaugiamės, kad pačiu laiku vasaros viduryje mūsų kelionė sukosi pabaigon.
„Dar kelios dienos“, – vis žada mums kelto kompanija. Skųstis kvaila, kai kurie sunkvežimių vairuotojai čia jau lūkuriuoja mėnesį. Neramumai Sirijoje sustabdė buvusį įprastą nesibaigiantį karavaną iš Turkijos į Egiptą. Tad ir mes, nori to ar nenori, drauge su šimtais sunkvežimių vairuotojų ir keliais keliautojais ruošiamės skrosti Viduržemio jūros bangas didžiuliu keltu, užuot puškavę žeme.
Pirštai lengvai tipena stalu. Gurkšnojame nebe pirmą puodelį saldžios turkiškos arbatos prie stalo penkiese minioje Sirijos atostogautojų (o mes manėme, kad jie pabėgėliai) ir turkų sunkvežimių vairuotojų. Jau pradėjome nostalgiškai verkšlenti apie besibaigiančias keliones.
Britas Richardas per pusmetį apsuko savo visureigiu aplink Afriką – iš Maroko vakarine Afrika nukeliavo į pietus, ir rytine dalimi užlipo iki pat Egipto. Brito sąskaitoje ne viena kelionė. Visai paprastai jis užsimena apie dukart (štai jums šių dienų tikrieji magelanai) jachta apiplauktą pasaulį. Dukart. Vienąkart jam taip tiesiog išėjo. Neplanuotai. Nuplaukęs kiek (iki vieno žemyno), dar paplaukė, o po to – dar kiek. Skamba, lyg tereikėtų nusigauti iki Babtų. O kitą kartą apiplaukė Žemės rutulį ties Antarktida. Gal ir trumpesnis atstumas, bet tikrai ne šilta kelionė. Gal dėl audrų ir sunkumų, mums paklausus apie ilgesį jūrai, jis tik nusipurto. Dar kartą jis tikrai neplauktų.
Liza ir Oliveri, apvažiavę Australiją, persikėlė į Afriką ir nuo Keiptauno visureigiu atkeliavo iki Egipto. Net Matas Šalčius savo knygoje rašo, kaip tuomet sutiko romų šeimą, vežimu iš Keiptauno iki Egipto atkeliavusius. Tad tokios didelės kelionės, kažkada gal ir stebinusios pasaulį, dabar tampa kone įprastu maršrutu.
Richardas namo grįžta po ilgos kelionės nebe pirmą kartą, tačiau likusiai ketveriukei yra apie ką paplepėti. O kaip gi bus grįžus namo? Kaip pavyks adaptuotis civilizacijoje? Ar kas besupras? Juk net kelionės metu, atrodo, ne visi galėjo suprasti, kokio velnio trankomės po svietą.
„Juk tai mūsų kelionė“, – piktinasi Liza, ne kartą atlaikiusi nepatenkinto draugo kritikos srautą. O ar supras mus, it kito pasaulio piliečius, dar ilgai negalėsiančius, o ir nenorėsiančius sugrįžti į civilizuotą „normalų“ kelią? „Visą laiką keliauti irgi nenorėčiau“, – sako Liza, – mat kelionėje gautas žmonių gerumas turi būti atiduotas savo bendruomenėje“. Tenka sutikti, nes mes irgi jau pakaustyti žmonių gerumo, regis, bręstam namuose grąžinti pasauliui skolą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Pirmas pasiilgtos Turkijos vaizdas iš mūsų sugedusio kelto |
Richardas kaip vėjas skuodžia Britanijon namo, tad rangomės pas jį į automobilį ir per kelias dienas pasiekiame Europą. Turkijoje dar kelionės pradžioje buvome praleidę nemenką laiko dalį, tad dabar ketinome sutaupyti laiko ir patyrinėti Balkanus.
Vis gi Turkijoje mes galų gale oficialiai apsukam ratą aplink pasaulį! Tąkart toje vietoje mes palapinėje dantis kalenom prie minus aštuoniolikos, šiandien automobilyje visu pajėgumu įjungtas šalto oro kondicionierius.
Graikija – liūdni civilizacijos pionieriai
Pliaupia lietus. Paskutinis Turkijos miestelis. Graužiam duoną su jogurtu prie uždarytos parduotuvėlės. Senoliai turkai mums puola atnešti kėdutes, juk nevalia, kad svečias ant žemės sėdėtų. Graudu. Ar Europoje besurasime tas geras akis?
Pasienio pareigūnai kaip patrakę tikrina kažkieno kietą automobilį. Lenda po langais, išardo sėdynes. Ir mes jiems ant sprando kaip šuniui penkta koja. „O jūs kur?“. „Į Europą“. „Ką dirbat?“. „Dabar nieko nedirbam. Grįžtam iš kelionės namo. Kelionės aplink pasaulį“. Pareigūnas gardžiai nusižvengia, lyg išgirdęs visai linksmą rytinį anekdotą, nes, matyt, jam tai atrodė tiek pat tikėtina, kiek girtis vakariniu skrydžiu į Mėnulį. Nužvelgęs mus keliskart nuo galvos iki kojų, jis mirkteli: eikit. Ką gi, senutė Europa namo mus įsileido be nurengimo.
Pakelėje siūbuoja kviečių varpos. Gandras mus jau nuskraidina į gimtinę. Sustojam šalikelėj ir mintyse jau niūniuojam Aistės Smilgevičiūtės ir brolių pagoniškas godas. Vis tik, tai iliuzija.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Graikija |
Šalti balti namai, rūgščios žmonių veidų minos rodo graikišką krizę. O mums liūdna. Liūdesys taip giliai įsišaknija, kad, regis, tuoj apsiašarosim drauge su prunkščiančiu lietumi. Kaip tyčia, mus paėmęs sunkvežimio vairuotojas turkas, kelionei besibaigiant, savo sunkvežimį pastato neleistinoje vietoje, kad tik mums patogiau būtų, lekia link bagažinės ištraukti kelis pomidorus ir duonos, ir tėviškai iš „dūšios“ apkabina. O mes einam keliu pasisriūbaudami „na kodėl žmonės yra tokie geri?“.
Vos prieš kelias akimirkas pasaulis virė, teliūškavo sunkiai nupasakojamu turkišku šurmuliu, o čia vienintelė likusi emocija – tai varganas graikiškasis ego „juk jūs europiečiai, vargšeliai, esat mums dar skolingi už civilizaciją“. Kaip susitarę vairuotojai bamba ant „mafijozų“ albanų, prastos kultūros bulgarų, amžinų priešų turkų, jų regiono vardą nudžiovusių ir skambiai apsišaukusių makedonų. Kultūros kartelę pasiektų nebent vokiečiai ar švedai, mat čia graikai nutiesia savo giminiškus ryšius, ir gal dėl to dažnas moka ne anglų, o vokiečių ar net švedų kalbas. Juk jų tėvai ten darbavosi, ir ne vienas jų net ir mokyklas lankė svečiuose kraštuose.
Vis tik keliautojai ar „autostopininkai“ dažnai baidosi Graikijos, mat šis civilizacijos lopšys, puošnus savo paplūdimiais ir turistų nutūptomis salomis, nosimi piešia debesis, ir jiems paprastas mirtingasis neįdomus. Trumpai drūtai, po Turkijos ar Albanijos dažną gali apimti liūdesys dėl graikų šaltumo ar arogancijos.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Viešnagė nenurimstančioje graikų šeimoje |
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kai alyvuogių aliejaus daugiau nei salotų |
Bet net ir šalčiausiuose kraštuose yra vilties sutikti kultūros autsaiderius, maištautojus, nesuprastuosius, pasielgsiančius priešingai. Tad netrukus Apostolus jau plaka mums šaltąją baltą kavą, atsitiktinai gimusią Graikijoje, ir pasakoja savo šeimos dramą, liūdną dabartį, praeities klaidas ir kitų, o labiausiai paties nesugebėjimą sau atleisti. Rodo savo laukus, meilingai žvelgia į kraunančius vaisių pomidorus. Jam tai vienintelė paguoda. Na, gal dar kuklus šunytis, teikiantis draugiją ir guodžiantis po mamos mirties. Paliekam Apostolą, išspaudusį ne vieną ašarą. Užsibūtum čia ir daugiau, ragaujant medaus ir sūrio pusryčių, besiklausant jo skausmo bylų, bet kelias šaukia.
Nors sutiktieji graikai burnoja ant savo pačių kaimynų už nenutylančias paskalas ir jų šaltą charakterį prie šilto egėjiško vandens, tačiau dar vienas graikas Teo kviečia namolio. Netrukus mes jau ilsimės jo sodo namelyje, atsisukusiame į snaudžiančias kalvas, paslėpusias graikų ortodoksų bažnyčią ir kapinaites, kuriose tąvakar Teo uždega smilkalą. Degam ir mes smulkutes žvakeles ant ištaigaus jo tėčio kapo-pilaitės. Lyginant su kartkartėmis čia išsibarsčiusiais vos matomais turkų paminklėliais, graikų kapinė, ar iš jų kalbos verčiant – mieganti vieta – tai karališka palyda Anapilin. Vakarienei – tradiciškos graikiškos salotos, patvinusios alyvuogių aliejumi. Ne veltui moterytės čia, tiek pastačius, tiek paritus, o vyrukai didžiuliais „autoritetais“, neprimenančiais krizės.
Lietūs, nukeliavę į vidurio Europą, jau ir taip išvargintą baisių potvynių, palieka mus ramybėje ir nuotaikos pradeda taisytis. Laikas tolyn į Balkanus.
Albanija – „nemafijoziškas“ draugiškumas
„Uuuu, atsargiai Albanijoje. Jie bus malonūs jums prieš akis, tačiau apsisuksit ir bes peilį į nugarą“, – perspėja graikas. Sykiais reikia nekreipti dėmesio į baimingus žmonių atodūsius ir atsiduoti asmeninei patirčiai. Albanija kažkada buvo labiau žinoma kaip uždaras, sovietų saugomas, tačiau labai nustekentas kraštas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Albanijos žydros upės ir nustabūs kalnai |
Albanijos pietūs išsyk stebina dangų raižančiais kalnais, o miestukai – spalvingais nameliais ar šviežiai perdažytais daugiaaukščiais. Atrodo, kad kažkas čia smaginosi nuspalvindamas miesto nuotaikas. Negali nesišypsoti ar bent jau mažų mažiausiai būti surūgęs tarp ryškiai geltonų, oranžinių ar skaisčiai žalių namų. Ir žmonės kaip tyčia paslaugūs ir vaišingi, tad ką gi tie graikai čia tauškė? Gal mafija ir siaučia, tačiau negali gi taip viso krašto imti ir nurašyti.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Rytas po nakties prie Albanijos kavinės |
Juodkalnija – rusų nugulėti paplūdimiai
Maža idiliška šalis. Siaurutis ruožas tarp kalnų ir jūros, rojus išsiilgusiems romantikos. O, kad manytum taip tik tu vienas. Taip mano daug, daug žmonių, nesibaidančių buvusios Jugoslavijos istorijos verpetų.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Rusų prikimšti paplūdimiai |
Vasara įsibėgėjusi, tad ir paplūdimiai nusėsti daugiausiai rusiškai čiauškančių piliečių, kurių standartinis užsiėmimas, nepaisant profesijos, kūno gabaritų ar amžiaus, yra gausiai apsiskrudinti, kad, matyt, grįžus į darbą kolegos iš nuostabos aikčiotų: ir kurgi čia taip įdegta, bene pačioj Juodkalnijoj pabuvota. Rasti savo kampą čia nelengva, geriau jau šiaušti į alyvuogių giraites, kuo toliau į kalvas, nuo kurių atsiveria apdainavimo verti vaizdai.
Bosnija ir Hercegovina – paini istorija nenuvarginto grožio šalyje
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Jugoslavijos karo aplikimas |
Kol ėdrusis turizmas visiškai nenugludino iki koktaus saldumo šio krašto, pats metas ir mums čia pakeliauti. Jei nebūtų kai kur vis dar likę kulkų žymių gyvenamųjų namų fasaduose, manytum, kad kraštas atsigauna kur kas sparčiau nei, sakykim, liūdni kaimyninės Kroatijos namai vaiduokliai. Nors šioji jau ir Europos Sąjungoje. Sako, kad bosniai pabėgėliai, uoliai dirbantys svečiose šalyse, atkuria savo namus, vėl spalvingai pūpsančius ir, matyt, kur kas prašmatniau pasidabinusius nei praeityje.
Po Afrikos miestų chaoso kvaitulio jau norėjosi kavos puodelio kokiam senamiesčio skersgatvyje. Senovinis Trebinje, alsuojantis ramia vasara, smagiai knibždantis miestelėnais ir miesto svečiais, buvo vaistažolių balzamas mūsų dykumoje padžiuvusiai dūšiai. Jaukios kavinukės fone groja turkiško atspalvio balkanų melodijas. Siurbčiojam kavą, kol apie mūsų nudrengtus batus raivosi katinai. Nors paskutinis kelionės pirštas per Europą brėžia vos kelias savaites belikusio laiko, vargiai beįstengiame suvokti, kokią milžinišką liniją palikom už savęs.
Tik pakeliui kieno nors namuose pasipainiojantys pasaulio žemėlapiai nevalingai įtraukdavo į savo, regis, tokią paprastą, spalvotą, nė kiek nepavojingą pasaulio kilimo tekstūrą. Tik viskas visai ne taip. Viskas daug sudėtingiau. Ir jei ne mus lydėjusi kalnų ir miškų fauna, angelo žvilgsnis ar likimo deivė, mūsų kelionė būtų galėjusi nutrūkti taip, kad nė didžiausi užsispyrimo pirštai nebūtų sumezgę gijų. O mes jau Europoje, jau be penkių minučių namuose. Išvargę ir kiek palysę, vis dar siurbiam paskutines kelionės akimirkas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Bosnijoje ir Hercegovinoje |
„O, jūs iš Lietuvos, – vairuotojas trykšta džiaugsmu it būtų laimėjęs kelis dolerius loterijoje. – Kaip tik prieš metus čia tranzavo estų pora, ir aš jiems sustojau“. „Ir nuvežiau juos į greta esantį vienuolyną apžiūrėti. Ir jus ten nuvešiu“, – pavėžėjęs vos kelis kilometrus, jis įsuko į seną Tvrdošo vienuolyną. Atrodo, tiek kelyje jau prikalbėta apie (ne)tikėjimą, religijos posūkius, atradimus ir klystkelius, tačiau kai kurie pašnekovai verti iš naujo atverti dvasios šachtas ir jose gerai paknibinėti neatrastus aukso ar anglių lobius.
Širdyje vis dar fizikas, dabar ortodoksų šventovės senyvo amžiaus savanoris, pasakojęs apie vienuolyno griūtis ir prisikėlimus, nukrypsta į pašnekesius apie mokslo ir tikėjimo draugystę. Tik vėliau susizgrimba, kad paprastai sau to neleidžiąs su prašalaičiais. Gausiai apipiešti skliautai nė iš tolo neprimena griuvėsių istorijos, o mes vaikštinėjam ne tik po ikonų alėjas, bet ir po dvasingumo paieškos užkaborius. Šiais keliais tiek daug amžių vaikščiojo galvoti žmonės, o vieno atsakymo nėra iki šiol.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Pries seno Ortodoksų vienuolyno Bosnijoje |
Serbas su sūnumi sustojo jau besileidžiant saulei. Kai kurie mūsų pakeleiviai nesuprato, kokio galo mes keliaujame tolyn. Kiti, švelnaus pavydo virpinami, sakė, kad įgyvendiname jų svajonę. Mūsų vairuotojas jau seniai godžiai paslapčia seka vienos serbės kelionę dviračiu aplink pasaulį, stebėdamasis ir žavėdamasis, kaip žmonės, pamynę komforto išmislus, leidžiasi į visišką nežinią. Jei ne vaikas, namas, automobilis ir darbas, pats leistųsi – čia ir dabar, neatsigręždamas atgalios. Netrukus ir jis pamažu įninka dalintis prisiminimais, kaip karo metu miegodavo palapinėje kažkur pavojų apsuptyje ir koks jausmas, kai šaudai į priešą. Visa laimė, kad iš arti nereikėjo šauti, nes, matyt, nebūtų atlaikęs baimės pritvinkusių akių ir būtų paslydęs gindamas kažką, gal tėvynę.
Politinė situacija buvusiose Jugoslavijos šalyse mažų mažiausiai komplikuota, nors juodžiausi debesys praeityje. Deja, Bosnijos praeities miglos dar neišsisklaidžiusios. Bosniai (etninio pagrindo neturintys musulmonai), ortodoksai serbai ir katalikai kroatai dar ir dabar politiškai nesugyvena. Praeities sūrymas dar vis aitrina žaizdas, nors kasdienybėje žmogus žmogui nebe vilkas.
Slovėnija – tarp Balkanų ir Vakarų
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./ Slovėnijos sostinėje Liublianoje atgaivino lietus |
Regis, į kelionės pabaigą jėgos seko it žinodamos, kad netoliese, už tų kelių tūkstančių kilometrų laukia namai ir seniai nematyti veidai. Bet Slovėnijoje, išvydus švarias kalvas ir Alpių kalnų prieigas, iš kažkur radosi dar jėgų. Išmaudyti lietuje jaukiose Liublianos gatvėse, mes gūžinam į tas kalvas, kur saulė glostė idiliškas pievas ir mūsų akims nutukusias karves (juk vos prieš mėnesį gatvėmis etiopai ginė karves – kaulų vyniotinius) žvangančiais skambalais.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Komanda Alpių kalnuose |
Sako, pavasaris čia atėjo vėlai ir mes galų gale džiaugiamės šiluma, tinkančia mūsų išvargusiems kūnams. Gaivi vėsa ir Alpių oras pripildė mūsų plaučius iki pat paskutinės pūslelės, galva svaigo nuo tyro oro. Ir net kai tekini bėgom per lietų nuo kalnų namo, kai šlapi ir skaudančiomis kojomis įsigrūdom į mažutėlaitę, ką tik sustabdytą slovėnų mašinytę, mes džiūgavom. Tokie nuotykiai jau vieni paskutiniųjų mūsų besibaigiančios kelionės sąskaitoje. Mėgavomės pilnomis širdimis ir galvomis.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Keltas tingesniems |
Slovėnija – tai pusiausvyra tarp šaltų tvarkingų Vakarų ir netvarkingų šiltos dvasios Balkanų. Jei krizė nebūtų pasibeldusi ir čia, daug kam ši šalis būtų artima sielai gyventi.
Lenkija – pagiriamieji žodžiai kaimynams
Pro Austriją, Slovakiją ir Čekiją galiausiai mūsų kelias artėja į pabaigą. Lenkijoje žmonės šypsodavosi, mojuodavo, stodavo greitai, paveždavo daugiau nei reikėjo, apnakvindino. Ar begalėtumėme skųstis dėl tokių paslaugių kaimynų?
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mus pavežėjęusi ir į namus Varšuvoje pasikvietusi nuostabi lenkų šeima |
Še tau, nesutarimai tarp lietuvių ir lenkų, o mums ši tauta kelionės pradžioje ir pabaigoje buvo įkvėpėja, skatintoja. Galiausiai iš kišenės išsitraukėme visą pasaulį apkeliavusius tuos 40 zlotų, kuriuos mums įdavė vienas sunkvežimio vairuotojas dar kelionės pradžioje. Jo pageidavimą nusipirkti sau maisto įgyvendinome, na, gal kiek vėlokai, bet užtat šlamštėm su pasimėgavimu. Ir cepelinų skonį pirmiausia prisiminėme ne Lietuvoje, o Lenkijoje.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Suvalkai |
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Galų gale Lietuva |
Paskutinė smagi pora ne tik mus Suvalkuose pavaišino cepelinais (Varšuvoje, sako, jie nemadingi, bet čia gali rasti ne vieną vietelę). Pavelas dar ir pilotas, tad netrukus – o galima juk tokį nuotykį patirti ne tik Aliaskoje, bet ir pas kaimynus – mes jau sklandome ore. Spėjam ne tik pamatyti Lietuvą iš oro, bet ir prisispausti skruostais prie stiklų. Po tokių akrobatinių triukų gera liesti tvirtą žemę. Širdis jau spurda. Iki Lietuvos vos septyni kilometrai, bet juos mes pasiliksime rytui.
Lietuva – namai namučiai
Paskutinius kilometrus einame ryte, suplukę, vasariško karščio maudomi. Tyrinėjame, koks gi tas jausmas grįžtant po pusantrų metų bastymosi po pasaulį. Matyt, kelionė per Europą, nuolatinis žvalgymasis, ar užmatysime lietuviškus numerius, lietuviško sūrio krimtimas kažkur Slovakijos laukuose, gandrų ir rugių medžioklė išvėdino susikaupusį jaudulį grįžtant namo. Ir, kai galiausiai pasiekėme Lietuvos respublikos ženklą, kai nuvargusiais veidais, bet nuoširdžiomis šypsenomis apkabinom stulpelius ir suėmėme trispalvės kampus, buvo gera. Ramu. Tos ramybės kaip vandens troškom dykumoje ir džiunglėse.
Regis, dabar galėjom nebijodami skorpionų ar gyvačių, hienų ar meškų kristi į žolę, negalvoti apie krokodilus ar bularzijos bakterijas ir krykštauti vandenyje, ir savų piktadarių nebesibaiminom kaip pagrobėjų Venesueloje.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Miškų laumė Evelina |
Viskas atrodė sava, pažįstama, vasaros saulės spalvinama. Kad tik Lietuvos žmonės nebūtų pikti, kad tik nereiktų nusivilti savu kraštu, kai svetimi buvo tokie dosnūs. Ir kai pirmasis mums sustojo ne lietuviškas, o lenkiškas sunkvežimis, nuoširdžiai besistebintis mūsų pasauliniu nuotykiu, ir kai pirmoji sustabdyta moteriškė paprašė pinigų, jau, regis, buvom ties nusivylimo slenksčiu.
Užkandus lietuviškos duonos ir silkės, išgėrus giros ir einant geltonai žydinčiais rapsų laukais, mums galiausiai sustojo ir lietuvis. Nuoširdžiai pasidalinęs savo gyvenimo istorijomis, šmaikštaudamas mus pavėžėjo iki Dusios ežero. Nesinorėjo dar lėkti į sostinę ir paskubomis pabaigti kelionės.
Jei jau plaukėm Misisipe ar Amazone, landžiojom atogrąžų miškais ar kuprinėjom dykumomis, ar negalėtumėm padovanoti tos pagarbos ir savam kraštui? Skaidrus ežero vanduo, ramybė, mes it miškiniai ir laumės verdame sriubą ir taškomėsi po nendres. Viskas baigta, mes namuose…
Ašaros, matyt, išlijo drauge su ištryškusiu vasaros lietumi, širdis bangavo drauge su beatsiritančios audros raibuliais, debesis it užuolaidas praskleidę užuodėm seniai atrastą tiesą. Namai visur mums namai. Tik čia, Lietuvoje, jie labiau pažįstami, apčiuopiami, suprantami iki nago juodymo ar akies baltymo. Gal ta ramybė ir buvo iliuzija, tačiau joje mes maudėmės.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Namie su draugais ir šeima |
Grįžom į Lietuvą liepos šeštąją. Dar pernai su Australijos lietuviais drauge giedojom himną, o štai dabar sostinėje šeimos, draugų, ir mus kelionėje palaikusių žmonių apkabinimai išspaudė ašaras. Klestelėjom ant žolės, kad galėtumėme šviežiai paporinti kelias istorijas nuo kelio. Ir viskas. Viskas. Mūsų nuotykis aplink pasaulį baigtas. Nesibaigiantys klausimai „o kas toliau?“ dar nerūpi.
