Nuostabūs vaizdai
Kelionė į Vilainių seniūnijoje esantį Apytalaukį neprailgsta. Visą laiką važiuojame geru asfaltuotu keliu. Jau Vilainių gyvenvietės pabaigoje nuo kelio Vilainiai–Tiskūnai atsiveria nuostabūs gamtos vaizdai. Didingas Nevėžio upės šlaitas, sniego užkloti ir spindintys laukai, šalčio ir speigo sukaustytos medžių šakos. Toks nuostabus vaizdas atsiveria keliaujant į priemiestinį kaimą.
Jaučiasi pavasaris
Nors lauke ir spaudžia dešimties laipsnių šaltukas, bet mintyse jau pavasaris. Saulės spinduliai glosto skruostus, o ilgėjančios ir šviesėjančios dienos primena – gamta greit išsivaduos iš sniego pančių, greitai prabus ir suvešės visa augmenija. Ak, pavasaris visai ne už kalnų! Gražiai svajojant nejučia privažiuojame didingą Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Šis unikalus baroko statinys statytas dar 1635 metais. Šalia bažnyčios įrengtos parapijos kapinės.
Nejauki tyla
Nei aplink bažnyčią, nei kapinaitėse, nei aplink jas nesutinkam nė gyvos dvasios. Atrodo, kad čia tik aš, fotografas, ir tyla. Nejauki tyla labai spengia ausyse. Kol aš dairausi, fotografas įamžina didžiulį bažnyčios pastatą, kapines, pastatytus milžiniškus kryžius. Atkreipiame dėmesį į tai, kad kapinės yra veikiančios, mat sparčiai plečiasi. Matosi, kad čia laidojami žmonės. Ilgai neužsibuvę prie bažnyčios keliaujame toliau.
Pora kilometrų
Nuo bažnyčios iki Apytalaukio gyvenvietės tenka važiuoti nei daug, nei mažai – apie porą kilometrų. Visą laiką važiuojame laukais, kiek vėliau mus pasitinka nedidelis miškelis, o už jo atsiveria didingas vaizdas – buvę Zabielų dvaro rūmai. Priešais rūmus įrengtas dekoratyvinis baseinas, o į pietryčius nuo rūmų – tvenkiniai. Kiek tolėliau – milžiniškas angliško stiliaus parkas.
Anksčiau šiame pastate veikė psichoneurologinis internatas. Apytalaukio dvaro rūmuose buvo įsikūręs Kėdainių pensionatas. Dabar pastatas apleistas. Bet apie tai netrukus išgirsime iš pačių ten dirbusių moterų lūpų.
Užkaltomis langinėmis
Ant dvaro pastato pakabinta informacinė lentelė, žyminti, kad dvaras yra Lietuvos architektūros paminklas. Rašoma, kad paminklas saugomas valstybės. Dar prikabinta bent keletas lentelių, kuriose parašyta, kad vaizdas stebimas kamerų. Kad vaikščioti draudžiama. Tačiau matosi, kad šio įspėjimo nelabai kas paiso, mat dvaro langai išdaužyti ir užkalti lentomis, durys taip pat užkaltos nuo prašalaičių. Vietos gyventojai vėliau mums pasakos, kad į dvarą dažnai užsuka įvairaus plauko asmenys, nuotykių ieškotojai. Yra tokių, kurie tiki, kad čia net vaidenasi.
Ilgai neužsibūname
Ilgai prie dvaro neužsibūname, o vidun tikrai nesiveržiame, kažkaip nėra nei noro, nei galimybių. Juk turime laikytis nustatytų taisyklių. Keliaujame toliau. Apytalaukyje yra tik viena gatvė – Alkupio. Gatvės pavadinimas toks pat, kaip pro kaimą tekančio upelio. Teigiama, kad ir Apytalaukio pavadinimas kilo nuo šio upelio. Apytalaukis reiškia kaimą aplink upelį. Nors Apytalaukyje nemažai statinių – visi jie statyti kaip buvusio dvaro pagalbiniai pastatai. Kiti trys statiniai yra daugiabučiai namai. Individualių gyvenamųjų namų čia nėra, visus kaimo žmones sutiksime daugiabučiuose.
Nė gyvos dvasios
Pervažiuojame kelis kartus po kaimą, tačiau jame nė gyvos dvasios. Nesutinkame nė vieno žmogaus. Tiesa, mums užkliūva, kad visgi į kaimą yra investuojama, mat visai neseniai čia įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Kaimo centre įrengtos sūpynės, karstyklės, suoliukai. Viskas jaunajai kartais. Kaip sužinosime vėliau, Apytalaukyje išties yra nemažai vaikų, čia įsikūrę nemažai jaunų šeimų, mat butą čia įsigyti žymiai pigiau nei mieste. Vietiniai mus pasakos, kad dviejų kambarių butas kaime kainuoja 5 000 eurų.
Ieškome žmonių
Apžiūrėję ir įamžinę fotoaparatu kaimo grožį keliaujame ieškoti ir kaimo gyventojų. Nieko nebus, teks eiti ir belstis į butus, juk norime išgirsti žmonių nuomonę apie gyvenimą šiame kaime, apie jų atsiminimus, išgyvenimus. Einame į pirmąjį daugiabutį ir beldžiamės. Deja, durų niekas neatidaro. Beldžiamės į antras, į trečias duris, bet nieko – tuščia. Matyt, žmonės dirba. Vilties neprarandame ir einame toliau. Beldžiamės į dar vieno buto duris ir šias atveria besišypsanti moteris. Tai Dalia, šiame kaime gyvenanti jau nuo 1956 metų.
Dirbo pensionate
„Visa šeima atvažiavome iš Vilniaus. Tėvukas buvo buhalteris, o mama medikė. Anksčiau juk žmones siuntė į vieną, į kitą kraštą pagal reikalus. Taip mus čia atsiuntė ir apsigyvenome. Mokiausi Tiskūnų mokykloje, paskui Kėdainiuose, po to teko važiuoti į Šiaulius, kur baigiau medicinos mokslus. Įsidarbinau buvusiuose dvaro rūmuose, mat tuo metu čia veikė pensionatas. Buvo čia senelių namai, po to glaudėsi psichikos ligoniai, po to čia įrengė globos namus. Tuo metu kone visas kaimas čia dirbo, darbas buvo už kelių žingsnių nuo namų“, – pasakojo mums ponia Dalia.
Buvo laikai
„Gyventi iš tiesų buvo gera ir smagu. Mūsų kaime yra apie trisdešimt butų, visi jie buvo užimti, visuose butuose buvo įsikūrusios šeimos su vaikais. Žmonės dirbo pensionate, bet vieną dieną sužinojome, jog jis perkeliamas į Šlapaberžę. Vieni išvyko ten, na, o kiti liko čia. Tiems kitiems teko ieškotis kitų darbų, tai kas rado mieste, kas dar kur“, – pasakojo moteris.
Tikisi geriausio
Šiuo metu ponia Dalia yra senjorė. Ji pasakoja, kad kaime gyventi nėra blogai, tik būtų smagu, jei kas atgaivintų Zabielų rūmus, tada kaime vėl virtų gyvenimas.
„Žinote, vis tiek būtų kitaip. Būtų ir tas judėjimas, ir žmonių daugiau. Dabar šitokie dideli pastatai stovi nenaudojami. Gaila labai, nes pastatai tai griūva. Būtų gerai, kad juose kas nors įsikurtų. Šiaip tai žada, žada. O mes laukiam ir laukiam, tikimės, jog kažkada dvaras prisikels iš pelenų ir čia virs gyvenimas. Ir mums bus smagiau“, – viliasi ponia Dalia ir su šypsena išleidžia mus ieškoti kitų kaimo gyventojų.
Turi daržus
Netrukus prie vieno Alkupio gatvės daugiabučių sutinkame vyriškį. Šis prisistato labai įdomiu, netradiciniu vardu. Tai kaimo gyventojas Ritvinas. Vyriškis pasakoja, kad Apytalaukyje gyventi jam patinka, mat kaimas yra netoli miesto. Tik netrukus pripažįsta, kad be automobilio čia būtų kaip be rankų.
„Reikia ir apsipirkti, ir į miestą nuvažiuoti. Autobusas važiuoja už poros kilometrų kelio nuo kaimo, prie Tiskūnų kelio. Toli. Keliauja vyresni vaikai ten iki autobuso, keliauja ir suaugusieji. Tie, kas turi mašinas, į miestą važiuoja mašinomis, na, o kas neturi, tai tiems prasčiau. Augina žmonės ir daržiukus, juk turi kiekvienas prie namo po gabalėlį žemės. Taip ir gyvename, taip ir bėga dienos“, – pasakoja vyriškis.
Šildosi patys
Privalumas ar trūkumas, bet žmonės savo būstus šildosi autonominėmis krosnimis. Anksčiau čia veikė centrinis šildymas.
„Anksčiau buvo ir šiltas vanduo, ir šildymas centrinis. Dabar turime visi pasistatę savo krosnis, malkomis, briketais kūrename. Vieni sako, kad taip geriau, kiti – kad blogiau. Dar vienas dalykas negeras, kad autobusas nevažiuoja iki kaimo, sako, kad kelias per siauras, kad aikštelės apsisukti nėra. Važiuoja tik mažasis mokyklinis. Iš tiesų susisiekimas yra gana problemiškas ir sudėtingas“, – atskleidžia vyriškis.
Dvi draugės
Atsisveikinę su Ritvinu keliaujame toliau. Netrukus sutinkame po kaimą už rankų susikibusias keliaujančias dvi drauges. Tai ponios Eugenija ir Galina. Moterys labai geros, pakilios nuotaikos.
„Mums viskas gerai. Valstybė pensiją moka, gyventi galime, maisto turime, darbo mums jau nereikia, jau atidirbome savo. Esame senjorės. Dabar gyvename tik sau. Va, vaikštinėjame sau po parką ir vargo nematome, ko daugiau žmogui reikia? Ogi nieko. Gyvenimas geras, net labai geras“, – šypsosi moteriškės.
Kaimo patriotės
Šios moterys tikros kaimo patriotės. Jos sako, kad nieku gyvu kitur nesikeltų, kad čia buvo ir bus jų namai.
„Daugybę metų mes dirbome pensionate ir mums buvo gerai. Iš tiesų buvo darbo, buvo veiklos. Žmonės buvo užimti. O dabar dirba kas kur. Bet dauguma į miestą keliauja. Trūksta mums ir parduotuvės, nors tiesa, kartą per savaitę čia atvažiuoja parduotuvė ant ratų. Žinote, ten tikrai brangiau, bet ką padarysi, perkame, juk valgyti tai reikia. O šiaip viskas tikrai gerai, nematome jokių blogų dalykų, džiaugiamės gyvenimu“, – šypsosi moteriškės.
Keliaujame namo
Po linksmo pokalbio su kaimo patriotėmis patraukiame namų link. Šiandien aplankėme dar vieną Kėdainių rajono kaimą, pažinome jo žmones ir istoriją. Buvo išties labai įdomu. Kitąkart jau susitiksime visai kitame Kėdainių krašte, kur skaičiuosime augančius beržus. Bet apie tai jau kitą kartą.
