Iš pradžių Misisipė nepasirodė labai draugiška. Iš po paskutiniųjų dienų saulėto Ilinojaus, bangos čia jau pirmąją dieną priminė veikiau vandenyną nei upę. Nepadėjo ir savaitgaliui apžiūrėti Misisipės krantų plaukiančios jachtos. Pora tokių prašmatnių laivų, ir bangos sukeliamos taip, kad tenka kanojos nosį sukt prieš bangas. Antraip skersai teškiamas vanduo išmuš valtį iš pusiausvyros, ir jau „salsa“ judesiai – valčiai judant palei bangas, klubai nori nenori pradeda judintis šokio ritmu – nebepadės. Vanduo liejas per kraštus. O jei dar susidurs bangos iš kelių pusių, tai jau išvis nebežinai į kurią pusę vairuoti.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Šnypščiantis žvėriūkštis |
Prie Altono, Ilinojaus pusėje, artėjant prie tilto, tokia bangų kuliminacija vos mūsų netrenkia į prišvartuotą kazino laivą, kurie upėse šiaip jau gana populiarūs. Tarp kitko, Misisipėje pradedame matyti ne vieną tokį didžiulį laivą, kuriame žmonės žaidžia azartinius žaidimus. Jie populiarūs nuo tų laikų, kai valstijos drausdavo savo žemėje turėti kazino, tad vienintelė galimybė turėti jį niekam nepriklausomame vandenyje.
Taigi, vos nesitrenkus į vieną tokį prišvartuotą ryškiom spalvom išmargintą laivą, mes nutariam, kad tai nebe žaidimas, ir plaukiame į kitą Misūrio pusę laipintis lauk. JAV valstijos daugiausiai padalintos pagal upes. Taigi vienoje Misisipės pusėje turime Ilinojų, kitoje Misūrį. Praplaukus Ohajo upę, įtekančią ties Kairu, Ilinojaus valstija pasikeičia į Kentukį.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kartais esant nemenkoms bangom, tenka švartuotis prie kranto. |
Beveik priplaukus krantą, pastebime žveją, į kažką mėtantį akmenis. Iš pradžių atrodo, kad jis nuobodžiaudmas žaidžia kažkokį keistą žaidimą – turi taikinį, į kurį žūtbūt nori pataikyti. Vėliau pasidaro aišku, kad tas taikinys gyvas. Tąkart net nežinojome, kaip pavadinti, iš vandens ką tik išlindusį žvėriuką, kuris užsispyrusiai tupėjo ant kranto, ir bandant prie jo prieiti, piktai šnypštė. Juodaodis žvejys negalėjo toliau meškerioti. Mūsų irklas buvo kur kas švelnesnė priemonė žvėriūkščiui nubaidyti. Tiesa, pabėgo jis netoli, perplaukė šalia mūsų valties, ir toliau sau kaip įbestas tupėjo.
Žvejys pasirodė labai paslaugus. Netrukus jis pasisiūlo pavežėti iki Aldi, kad galėtumėme papildyti jau visai išsekusias maisto atsargas. Kol vienas sutempia daiktus į šalia esantį parkelį, kitas išrūksta į parduotuvę, kurią be mašinos būtume vargiai pasiekę. Pakeliui pasidalinamos kelios istorijos. Žvejys prisipažino, kad į Altoną atvyko tik dėl to, kad čia diskriminacija kur kas mažesnė nei kitose jo gyventose vietose. Tą patį buvome girdėję ir Havajuose, kai vienas mus pavėžėjęs žmogus, prisipažino, kad kitose valstijose gyventi jam buvo sunku, o saloje dėl odos spalvos jaučiasi savas.
Temo. Iš mūsų geradario žinojome, kad šis parkas uždaromas sutemus. Bandysim laimę, ir pasiliksim čia. Žinoma, netrukus prisistato policininkas, ketinęs priminti, kad parkas jau užsidaro. Pamatęs mūsų kanoją, jis iškart susidomėjo, ir mes jam išporinom mūsų istoriją. „Jūs tai darote senoviniu būdu“, – susižavėjęs klausėsi jis. Pabaigoje pokalbio atnešė mums savo naktipiečiams skirtus obuolius ir bananą. Kažkaip bent jau kol kas su policininkais, išskyrus Kirgiztane, kur šie akivaizdžiai paprašė pinigų arbatai, dėl to, kad sėdėjome parke ant pievelės, mums gerai sekasi. Kinijoje jie įsodino nemokamai į autobusą, o Turkijoje priglaudė savo nuovadoje.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mūsų istorijų besiklausęs policininkas Styvas |
Audra artėjo. Nors jau antra rudens pusė, o griausmai čia it vidurvasarį. Tai jau mums bus „viena iš tų audrų“. Visa laimė, kad spėjome pasistatyti palapinę, nes lietus pradėjo taip pilti, o vėjas blaškyti sienas, kad besienė pašiūrė nebūtų mūsų apsaugojus. O kur dar išsitraukę kuoliukai vidury nakties, kai reikia lyst laukan ir akimirksniu šlampant, vėl iš naujo statyti mūsų tvirtovę.
Ryte saulė, tačiau vėjas vėl kaip patrakęs pučia, ir kai tik bandom plaukt, kanoją supa bangos, ir nenuplaukus nei trijų kilometrų, likus vos keliasdešimčiai metrų iki užtvankos ir šliuzų, tenka sukti į krantą, ir išlaukti kito ryto.
Po milijardo dolerių kainuojančio Melvino Praiso užtvankos ir šliuzų, upė draugiškai susiaurėjo, ir mes vėl įnikom į savo smagią rutiną. Netoli paskutiniosios Misisipės užtvankos, prie mūsų priplaukia amerikietis savo kuklia jachtike, ir pasisiūlo patempti iki šliuzų. Tokiu atveju, šliuzas sutaupys energijos nuleisdami ir įpildami vandenį. Amerikietis keliauja vienas nuo Didžiųjų ežerų iki Naujojo Orleano, o tada į vandenyną. Kai nenaudoja burių, jis kurui išleidžia apie dešimtį dolerių per dieną – toks pigus jis čia Amerikoje.
Priplaukus didžiausią Misūrio miestą San Luisą, darosi smagu. Ne tiek mus nudžiugina praslenkanti didžioji arka ir dangoraižių komplektas, kiek mus pagavus srovė, kurios dėka mes galų gale pajuntame, ką reiškia plaukti greitai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Didžioji arka. San Luisas. |
Taigi tai, ką mes įveikėme Ilinojuje per dvi savaites, Aukštojoje Misisipėje padarome per savaitę, mat greitis nejuokais padvigubėja. Kai kur pagauti srovės, ilsimės ne ant kranto, bet leidžiam kanojai tiesiog plūduriuoti, o ji jau pagauta po truputį neša tolyn.
Baiginėjasi vandens atsargos, ir reikia kažką daryti. Žemėlapis rodo, kad apgyvendinta vieta jau nebe toli. Česteris. Miestelyje atrodo nė gyvos dvasios. Tylą sudrumsčia tik pravažiuojantys Union Pacific išmarginti krovininiai vagonai. Kaip vėliau sužinome, matyt šią slogią atmosferą kuria čia esantis JAV pirmojo laipsnio (sunkiausių nusikaltimų) kalėjimas. Žaismingumo suteikia tik siena išpašyta Papajaus (animacinio filmo herojaus) motyvais. Pasirodo, šis miestelis ir yra špinatus valgančio stipruolio gimimo vieta. „Ne kiekvienas amerikietis žino ar yra pabuvojęs tokioj vietoj, nors šį personažą žino visi“, – stebisi vietiniai – taip netikėtai mes galime užklysti į įdomesnes, nedaugelio patyrinėtas vietas.
Vandens prisipilame pas vieną žmogų, kuris iš pradžių pamatęs tik skėsčioja rankomis ir purto galvą. Sužinojęs, kad norime tik vandens, jis jau tada drąsiai kviečia vidun, ir kiek papasakoja apie slogios dvasios miestelį.
Likus iki Kairo vos penkiasdešimčiai mylių, mes praplaukiame vieną jaukų miestelį Keip Džirardo. Tik akimirkai pagavus save, kad neblogai būtų jį aplankyti, vis tik iriamės tolyn, nė nenutuokdami, kad už dienos netikėtai mes jame apsilankysime.
Už kokio puskilometrio mus pasiveja motorinė valtis su joje sėdinčiais personažais, pasirodo medžiotojais. „Jei labai neskubate, apsilankykite“ – parodė, kur švartuosis. Pakeliui mes turime nuspręsti, suskaičiuoti pliusus ar minusus, ar mes pasitikime jais, ir ar mums tokios pažinties reikia. Vandenyje esame jau trys savaitės, ir pažinčių iš aplinkinio pasaulio teturime vos kelias savo kišenėje. Taigi, pažintis su medžiotojais būtų gal ir įdomus nuotykis, tačiau kažkodėl mes įžvelgiame čia ir išgertuves, o patys mieliau šnekamės su blaiviais, nei įgirtusiais žmonėmis, tad apsistojame tik valandai. Galbūt vilioja galimybė pasikrauti savo elektroninius įtaisus ir nusiprausti duše, tačiau vis tik atsisakome. Įdomiausia, kad netruks nė valanda, kai prie mūsų priplauks kitas laivukas, ir pasiūlys pas save į kempingą nemokamai.
„Galėsite nemokamai pasinaudoti dušu“. Taigi, šį vakarą dušą ne upėje turėsime.
Turėjome ne tik dušą, bet ir istorijų. Ronas su savo šunimi Moli, kelionę upėmis pradėjo bent prieš 48 dienas dar Viskonsino valstijoje, ir Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis atplaukė iki Tebų. Jau kuris laikas išsiskyręs su žmona, vaikai dideli, jis nutarė tiesiog pasiimti savo keturkoję kalę Moli, ir ryžtis kelionei žemyn upe. Ketino plaukti iki Naujojo Orleano, tačiau žiemoti pasiliks pas Nylą, Tebų kempingo šeimininką, kuris už nakvynę ir maistą leis pasidarbuoti savo kempinge. Tad jau pusantros savaitės Ronas miega ne palapinėje, o lovoje, ir valgo ne riešutų sviestą ir greitai pagaminamus makaronus, o pilnavertį maistą. Kartą Ronui baiginėjosi vanduo, ir jau pusantros dienos niekur negalėjo jo rasti, mat niekaip nepriplaukdavo miestelio. „Ketinau jau gerti iš upės, o ką darysi“, – bet laimei laiku rado.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Beveik tokią pat odisėją iš Viskonsino keliauja ir Ronas su savo kale Moli. |
Apskritai, jis nustebęs, kiek gerų žmonių jam padėjo: maistu ar kai reikdavo persinešti kanoją. Mes puikiai galėjome apsikeisti gerumo istorijomis ne tik Amerikoje, bet ir po pusės apkeliauto pasaulio. „Sunkiausia, kai nėra su kuo pasikalbėti“, – guodėsi Ronas. Šiaip Moli, labai išmintingas šuo, net ir didelėms bangoms esant, sėdi romiai ir paklusniai, naktį nesudeda bluosto, nes saugo šeimininko miegą.
Viešnagė Tebų kempinge būtų praėjusi kone idealiai. Šeimininkas iš ryto pagamino kavos, nusivežė į miestelį interneto, ir savo namuose išskalbė mūsų jau kelias savaites šilto vandens nemačiusius drabužius. Tas jaukusis miestelis iš tiesų ir atrodė, kaip iš kokios prancūziškos pasakos. Visa miestelio siena, kuri šiaip jau tarnauja kaip bortas aukštai pakylančiam Misisipės vandeniui, iš vidinės pusės išmarginta piešiniais apžvelgiančiais pagrindinius istorinius momentus. Net gi norėjosi, kad ir Lietuvoje kokiame miestelyje kas išpaišytų tokią trumpą, bet likimą lėmusią istoriją.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Svarbiausiais istoriniais momentais išpaišyta Keip Džirardo (Cape Girardeu) siena, sauganti miestelį nuo potvynių |
Čia ir civilinis karas, ir Napoleono atsisakymas Luizianos (štai kodėl Naujasis Orleanas vėliau mums taip primins Pranzūziją), ir misionierių apsilankymas, ir indėnų išvarymas. Kita siena išpaišyta Misūrio garsenybėmis – tarp kurių ir rašytojas bei mokslininkas Markas Tvenas.
Rytas praėjo taip sklandžiai ir maloniai, kad nė nesitikėjo, jog vos už valandos turėsime jaudintis ir nervintis. Vos grįžus namo, mes netikėtai per pievą (privati kempingo teritorija) matome einančius du jaunus juodukus, nešančius mėlynus krepšius, tiesiog it dvynius mūsiškiams, kuriuose paprastai laikome savo drabužius. Paaugliai vis atsisuka atgal, žvalgosi. „Ar mūsų kuprinės vietoje?“, – šūktelime vienas kitam.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mūsų sugadinti daiktai. |
Ne, mūsų namai, tarnavę devynis mėnesius, dingę. O jie nešasi tik tai, kas likę. Skuodžiame prie jų, ir prašome parodyti, kas viduje. Žinoma, kad mūsų daiktai. Tik jau ne drabužiai (dauguma jų mes gi išsivežėme skalbtis), bet tai, ką galėjo rasti brangiausio (savo kompiuterį ir foto aparatą turėjome su savimi) – išorinius diskus, su visomis mūsų kelionės nuotraukomis, sustojusį laikrodį, porą batų, žiemines striukes, mažytę video kamerą, diktofoną, kuris it tyčia patiems nežinant įsijungė, ir mes tik vėliau atradome šių pokštininkų garso įrašą.
„Kur mūsų kuprinės?“, – susinerviname. „Mes nieko nedarėme, mes tik radome šituos maišus ir pasiėmėme“ būrė nemirksėdami maždaug trylikos šešiolikos metų jaunuoliai. Bet vietą su mūsų kuprinėmis parodė. Griovyje gulėjo mūsų išdrabstyti, sumindžioti, kremu (dovanotu Džeraldinės iš Kanados, sumažinti kai kada atsirandančius nugaros skausmus) aptaškyti, kai kur užkasti. Puolėme žiūrėti, ar svarbiausieji jų čia – mūsų miegmaišiai yra, kilimėlis, sudurstytas ir šlapias, bet yra. Sučiuptieji vis kartojo savo nerealią istoriją, o mes bandome jiems aiškinti, kad ką tik iš mūsų bandė atimti mūsų namus – esminius dalykus, su kuriais mes dar turime keliauti dar tiek laiko, kiek ir prakeliavome. Jaunesnysis apsiverkia, vyresnėlis bando dar vis kartotis, bet šerifas jau pakeliui, ir jie greitai išvežami į areštinę. Tiesa, mus dar aplanko brolių mama, mums įdavusi penkiolika dolerių, mat maždaug tiek buvo dingę mažytėje piniginytėje, kurią paprastai nešiojamės su savimi, kad jei kas reikalaus pinigų, tai būtų mūsų duoklė.
Skalbiam, siuvam, klijuojame savo sugadintus daiktus. Visa laimė, kad beveik viską susigrąžinome. O galėjo būti ir kitaip. Dar bent kelios minutės, ir savo bene svarbiausius daiktus būtumėme matę kaip savo ausis.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Baigiantis kelionei, darosi liūdna atsisveikinti su upe |
Žaizdas išsilaižėme, ir ketiname keliauti tolyn. Kaip tyčia paskutinioji mūsų savaitė Misisipėje yra ne kas kitas, kaip nuolatinė kova su vėjo malūnais. Jei praplaukia dvi baržos – o jų Misisipėje tikrai netrūksta – reiškia vanduo susijudins tiek, kad bangos, pagavusios vėją, vers vėl kanoją iš koto. Vėl tenka stoti, imtis knygų, ir ilsėtis ant kranto, kai to visai neplanavai. Matom, per suplanuotą laiką – mat mūsų atvažiuos pasiimti draugas Keithas – iki Memfio nuplaukti tikrai nespėsime. Už Kairo upė pagauna tokias kilpas, kad jei išliptumėme ir per laukus persineštume kanoją, ko gero sutaupytume nemažai kilometrų.
Mums patirtis svarbiausia, guodžiamės. Juk iš pradžių ir net neketinome jo pasiekti. Tik kiti mus skatino, „iki Memfio tikrai nuplauksit“. Reikia nuoskaudą nuryti. Ir iš tikrųjų, prisiminimai mūsų bus ne iš to, kad mes pasiekėme vieną ar kitą vietą, bet iš laiko, praleisto ant vandens. Kelionei baigiantis, atrodė, kad visiškai susigyvenome su vandeniu, kad niekada nebuvo kitaip, kad dabar tai mūsų gyvenimas. Mes pripratome prie savo mielos rutinos, prie kojotų stūgavimo naktimis, prie baržų gausmo, prie bangų, vėjo, saulės, net audrų. Visa tai, nors tarpais buvo ir labai sunku – kaip pavyzdžiui sulūžusi per audrą palapinė, kurią nepaisant draskančio vėjo tenka taisyti vidurnaktį, kai šalta. Bet jau išlipus Niu Madride, ir pradedant atsisveikinimo ritualą nuplaunat valtį paskutinį kartą, darėsi liūdna. Mums tai buvo tarsi atostogos, kupinos ramybės, savęs ir kito pažinimo, ir labai arti gamtos.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kanoja pasirengus važiuoti namo |
Kaip baigiasi mūsų kelionė po JAV, skaitykite kitame straipsnyje. O vaizdo ir garso įrašų rasite www.itervitae.me
