Daugiau apie keliones Lietuvoje ir pasaulyje rasite kiterswife.lt, taip pat Feisbuke ir Instagrame.
Muziejus ant bėgių
Įdomiausia pramoga, kurią rekomenduoju būtinai išbandyti viešint Lisabonoje, yra pasivažinėjimas tramvajaus maršrutu Nr. 28. Visi šios linijos tramvajai yra gaminti dar tarpukariu, todėl važiavimas juose atstoja bet kokį apsilankymą muziejuje. Kėdžių traškėjimas ir atsidarančių durų girgždėjimas nukelia į ankstesnius laikus. Maršrutas veda per lankomiausias miesto vietas, o tai gali būti puiki alternatyva gidui.
Senamiesčio gatvelės yra tokios siauros, kad iškišus ranką pro atvirą langą, galima paliesti namų sienas. Kiek pavojinga, bet labai smagu. Mums taip patiko ši pramoga, kad važinėjomės kelis kartus – dieną ir sutemus vakare. Kiekvieną kartą buvo labai įdomu matyti vis kitokį miestą pro langą. Taip pat stebėjomės, kai tarp turistų, kurie buvo pagrindiniai keleiviai, įsimaišydavo į darbą važiuojantys vietiniai. Mums tramvajus – egzotika, o kažkam – kasdienė transporto priemonė.
Funikulierius – taupantiems kojas
Jei važinėtis istoriniu tramvajumi tau maža, siūlau išmėginti Gloria funikulierių (Ascensor da Gloria). Funkulierius sujungia Baixa rajoną su centriniu Bairro Alto rajonu, po kurį taip pat verta paklaidžioti. Nors Lisabona vadinama miestu ant septynių kalvų (kaip ir Roma), kalnų kalnelių galima suskaičiuoti daug daugiau, todėl norint taupyti savo kojas, galima pasinaudoti funikulieriumi, kuris važinėja nuo maždaug 7:15 val. kas penkiolika minučių.
Gloria funikulierius buvo atidarytas 1885 m. Be pastarojo veikia dar keli funikulieriai.
Stabtelėjimas Lisabonos širdyje – Rossio centrinėje aikštėje
Pasinaudojus funikulieriumi ir iš Bairro Alto rajono persikėlus į Baixa rajoną, nepraeik pro Rosso aikštę, kitaip dar vadinamą Praça Dom Pedro IV. Vietiniai didžiuojasi šia aikšte dėl išpuošto grindinio (tiesą sakant, jis ir mane labai sužavėjo), didžiųjų fontanų ir Dom Pedro IV statulos. Ji man nepasirodė kažkuo ypatinga… tokia kaip visos.
Visas portugalų gyvenimas verda Rossio aikštėje: čia vyksta studentų koncertai, darbuotojų protestai, o viską stebi turistai, gerdami brangią kavą kavinėse.
Rossio aikštė yra svarbus transporto mazgas. Po aikšte yra pagrindinė Rossio metro stotis. Netoli yra Rossio traukinių stotis, jungianti Lisaboną su populiariu turistiniu miestu Sintra. Daugelis autobusų vyksta per Rossio aikštę, įskaitant ir oro uosto autobusą. Tik išlipus iš autobuso ar metro, galima lėkti kultūrintis – šalia yra nacionalinis teatras. Arba apsipirkti vienoje turistiškiausių pėsčiųjų gatvių – Rua Augusta.
Turistų traukos objekas – pėsčiųjų gatvė Rua Augusta
Rua Augusta gatvėje apstu ne tik prabangių parduotuvių, bet ir jaukių kavinukių. Ši turistų mėgstama gatvė tęsiasi iki portugališkos triumfo arkos.
O už pastarosios yra Praca do Comercio aikštė, kuria taip pat galima pasivaikščioti, jei buvo maža Rossio aikštės.
Iš aukštai
Lisabonos pagrindines aikštes galima apžiūrėti iš aukštai.
Pasikėlus Santa Justa liftu, pamatysi, kaip aikščių grindinys išryškėja iš paukščio skrydžio.
Kai visa Lisabona tau yra kaip ant delno, gali nuspręsti kokioje vietoje dar pašmirinėti.
Užteko vieno istorinio objekto
Besigrožint miestu nuo Santa Justa apžvalgos aikštelės, nusprendėme, kad reikia užsukti į istorines vietas.
Prieš atvykstant į sostinę, Portugalijoje aplankėme daug istorinių objektų, todėl Lisabonoje nutarėme jiems skirti mažiau dėmesio. Išsirinkome Jeronimo vienuolyną, esantį Belemo rajone.
Manuelinio stiliaus vienuolynas buvo pastatytas XVI a. pradžioje.
Pirmasis vienuolyne dirbantis architektas buvo Diogo de Boitaca, pagrindinio architekto, atsakingo už didįjį Batalhos vienuolyną, sūnus.
Vienuolyno statyba buvo finansuojama iš mokesčių, surinktų iš prekybos prieskoniais.
Jeronimo vienuolynas yra daugelio svarbių Portugalijos istorijos veikėjų poilsio vieta, įskaitant poetus Luis de Camões ir Fernando Pessoa bei tyrinėtoją Vasco da Gama.
Beje, beklaidžiojant po Lisaboną, netyčia užsukome į bažnyčią Igrea Sao Roque. Iš išorės – paprasta, o viduje – išpuošta tviskančiu auksu – mus labai nustebino ir sužavėjo.
Neapsigauk ir tu – kas iš išorės atrodo neverta dėmesio, gali slėpti didžiausius lobius viduje, tad drąsiai kišk nosį, kur tik tave įleis, nes gali pamatyti netikėtų grožių.
Pasivaikščiojimas Težo upės pakrante
Igrea Sao Rogeu bažnyčią atradome netikėtai, o į Jeronimo vienuolyną ėjome planuotai. Prie pat Jeronimo vienuolyno, šalia Težo upės žiočių stūkso 30 metrų aukščio Belemo bokštas, kuriame kadaise buvo kalinami aukštesnės klasės nusikaltėliai (pasirodo, yra tokia klasifikacija) ir politiniai disidentai.
Taip pat šis bokštas simbolizuoja vietą, iš kurios išplaukė didysis keliautojas Vasco da Gama. Belemo bokštas ir Jeronimo vienuolynas yra vieninteliai statiniai išlikę po stipraus žemės drebėjimo Lisabonoje 1755 m. Rekomenduoju šiuos objektus pasiekti pasivaikštant Težo upės pakrante.
Vaikštinėjant paupiu praeisi ne tik Belemo bokštą, bet ir kitą istorinį objektą – monumentą, skirtą pagerbti atradėjus. Jis pastatytas pakankamai neseniai – 1940 m.
Būtina pravažiuoti Balandžio 25-osios tiltu
Horizonte už monumento matosi Balandžio 25-osios tiltas. Ši data mena „Gvazdikų revoliuciją“, kurios metu buvo nuversta Estado Novos diktatūra. Man šis statinys primena garsųjį Aukso Vartų tiltą Kalifornijoje, todėl mes nepraleidome progos jį pervažiuoti keliaudami link Algarvės, kad pajustume tą didybę.
Skaniausia vieta – maisto turgus Mercado da Ribeira
Lankytinais objektais sotus nebūsi, kaip sakoma, todėl kur beviešėtume, visada išmėginame vietinę virtuvę. Lisabonoje maistas manęs nesužavėjo – vis nepataikydavome ir negaudavome skanių valgių. Žuvis būdavo permirkusi aliejuje, o garnyras – kaip pas babą kaime – kelios virtos bulvės ir morkos. Nei estetikos, nei skonio… Bet maisto turgus Mercado da Ribeira pakeitė susidariusią neigiamą nuomonę.
Šiame turguje dirba geriausi Lisabonos virtuvės šefai, tad ir skonis, ir pateikimas buvo nuostabūs.
O pasiūla – didžiulė: eini ir nežinai, iš kurio restoranėlio užsisakyti pietus.
Kasdienis desertas pastel de nata
Po pietų, žinoma, reikia desertų. Nors portugališka virtuvė manęs nesužavėjo (išskyrus maisto turguje), bet saldėsiai vedė iš proto. Ką jau ką, bet skanėstus čia galima valgyti ir pirštus apsilaižyti. Pastel de nata – tai tradicinis sluoksniuotos tešlos pyragaitis, su kiaušininiu kremu. Tikrai nerealus!!!
Aš atostogų metu neišgyvendavau nė dienos be jo.
Rytinė kava balkone
Pastel de nata nusipirkdavome kepyklėlėse ir jais pasaldindavo savo rytus. O pusryčiaudavome savo balkone, iš kurio buvo labai įdomu stebėti, kaip prabunda miestas. Siūlau ir tau dieną pradėti geriant kavą balkone. Ir nereikia nuomotis prabangaus viešbučio kambario. Portugalijoje yra labai išvystytas hostelių verslas, tad galima gauti puikų kambarį netoli miesto centro hostelyje (ką mes ir padarėme). Turėjome savo atskirą kambarį, o dalintis su kitais reikėjo tik virtuve ir vonia.
Šių mano aprašytų įspūdžių užteko, norint bent šiek tiek pažinti Lisaboną. Jai galima skirti nuo kelių dienų iki kelių savaičių – kiek beturėtum laiko, vis tiek rasi ką įdomaus nuveikti ir pamatyti. Ar ji man patiko? Galbūt per daug iš jos tikėjausi, nes pažįstami labai ją liaupsino, todėl šiek tiek nusivyliau. Visgi norėčiau praleisti daugiau laiko joje, kad labiau pamilčiau.
Daugiau apie keliones Lietuvoje ir pasaulyje rasite kiterswife.lt, taip pat Feisbuke ir Instagrame.
