Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Visi, kurie vasarą nepamiršę palapinės ir piniginės skuba į kasmetinį festivalį „Bliuzo naktys“, Gintarų taką suras nesunkiai. Jis kaip tik prasideda didžiausioje Lūksto ežero poilsiavietėje, kur festivalio metu susirenka gausybė bliuzo mėgėjų. Pakrantėje įrengto paplūdimio ir stovyklavietės pakraštyje matosi informacinis stendas, už jo – lentelė su tako pavadinimu, reiškianti Gintarų tako pradžią.
Toliau eiti teks išsirikiavus vorele. Per daug nuo ežero nenutolstantis takelis per siauras eiti dviese šalia vienas kito, todėl prasilenkiant su grįžtančiais atgal tenka pasitraukti į šoną. Kol nesuvešėjo žaluma, tai problemų nesukelia, bet mintys apie erkes greitai grąžina atgal į takelį. Gintarų takas skirtas nebijantiems gamtos.
Nors takas vadinamas pažintiniu, vieninteliai informaciniai stendai stovi tako pradžioje ir pabaigoje. Ir tik kelios saulės, vėjo ir lietaus nugairintos rodyklės padeda nepasiklysti ir neprarasti kantrybės nueiti iki Gintarų įlankos. Takas neilgas, jo ilgis siekia vos kilometrą į vieną pusę, tačiau jauniesiems žygeiviams nuolat kyla klausimas, ar mes tikrai einam ten, kur reikia, ir kur nueisim? Turbūt per paežerės pievą vos pramintas takelis jiems labiau panašus ne į pažintinį maršrutą, o į vietos gyventojų link savo valčių vedančius takus.
Jau ir pačiam pradėjo kilti abejonės dėl Gintarų įlankos, todėl prieš akis pasirodęs siauras pakrantės smėlio ruožas iš karto pakėlė nuotaiką. Būtų dar smagiau, jei būtume radę ir gintaro, tačiau stovyklaujanti šeima prasitarė, jog čia gintaro niekada nematė, ir patarė eiti toliau, kur yra dar keletas smėlėtos pakrantės vietų.
Pasak regioninio parko darbuotojų, gintarų geriausia ieškoti po audros arba anksti pavasarį knisantis ežero bangų ant kranto suneštose sąnašose. Taip ir nesupratau, ar čia rimtas patarimas, ar legendos tęsinys, nes pagal ją Lūksto ežeras yra išknistas kiaulės. Besvarstydami apie gintaro paieškas priėjom dar vieną Gintarų įlankos smėlėtą pakrantę, kurioje į vandenį įbridęs žmogus kažką sijojo. Scena buvo tokia panaši į filmus apie aukso ieškotojus, kai pastarieji rėčiais skalaudavo uolienas ieškodami grynuolių, kad priėjęs arčiau paklausiau, ar randa gintaro?
Sako, tie akmenukai skirti takeliui prie namų, ir žmogus vėl kiaurasamčiu pasėmęs smėlį išsijojo stambesnius akmenukus bei supylė juos į maišą. Visai kaip tame anekdote, kur nulipdamas nuo kaktuso ežiukas tarė: koks apgaulingas pasaulis.
Tądien gintarų neradom. Paskaitėm legendą ir mokslinę versiją apie jų atsiradimą bei supratom, kad ir Lietuvoje galima pajausti kalbos barjerą. Čia nei anglų, nei vokiečių, nei rusų kalbų žinios nepadeda, čia – Žemaitija.
Grįžom iš Varnių regioninio parko šiek tiek nusiminę. Ne tik todėl, kad neradom gintarų. Susidomėjimą sukeliantis pavadinimas ir puiki tako idėja sukelia lūkesčių, kurių dabartinis takas nėra pajėgus išpildyti. Reikia naujų, šiuolaikiškų idėjų, kad jis atgimtų, nes tokie takai kaip šis, turi išlikti.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
