Azijoje rasite keletą šalių, kurios įsikūrusios salose: Filipinai, Indonezija, Japonija, Singapūras ir Šri Lanka (šį kartą praleisiu mažąsias šalis (Rytų Timorą, Taivaną ir Bahreiną), nes ten „Travel Planet“ dar nekeliavo). Tad trumpai apie kiekvieną iš jų.
Filipinai su šypsena
Daugeliui pasaulio keliautojų Filipinai yra puiki poilsio kryptis. Gal mažiau žinoma, nei Tailandas, bet graži ir pigi, tad ko daugiau reikia? Filipinai pasaulyje garsėja savo paplūdimiais ir povandeniniu pasauliu. Jau kurį laiką gražiausiu pasaulio paplūdimiu vis išrenkamas Borakai salos paplūdimys, tarp pačių gražiausių pasaulio salų visada paminimas El Nido salynas. Bet kaip ir kiekviena šalis, Filipinai gali pasiūlyti tikrai daugiau, nei tik tingų ar aktyvų poilsį prie smaragdinės jūros.
Filipinai išsiskiria iš kitų Pietryčių Azijos šalių: toliau nuo visų, išsibarstę po daugiau nei 7 000 salų (tiesa, tik 880 iš jų yra gyvenamos), katalikai (vienintelė Azijos šalis, kur katalikybė yra pagrindinė religija). Ispanijos kolonizacijos pradžioje Filipinai buvo paskutinė (arba pirmoji) stotelė svarbiame prekybiniame kelyje su Amerika. Tad neatsitiktinai JAV jau po kelių amžių šaliai turėjo milžinišką įtaką. Patys filipiniečiai savo istoriją apibūdina trumpai: „300 metų gyvenome Ispanijos vienuolyne, o 50 metų – Holivude.“ Vis dėlto ne dėl istorinių įvykių ar architektūros objektų verta daugiau patyrinėti Filipinus.
Didžiausia Filipinų sala Luzonas yra tik penkiolikta pagal dydį pasaulyje, bet, nepaisant to, keliavimas net ir mažesnių salų keliais dažnai itin erzina keliautojus: kamščiai, prasti keliai... ir savo atostogas leidžiate stebėdami viską pro mašinos langą. O kaip tai ištveria vietiniai? Ištveria. Ir netgi nuoširdžiai šypsosi, matydami mūsų nelaimingus veidus.
Filipinų salos, greta tingaus ir paprasto kurorto El Nido (Palavano sala), yra pripažįstamos vienomis gražiausių pasaulyje. Šią grupę sudaro 45 salos ir salelės. Čia dažniausiai atvyksta turistai, kurie nori pailsėti po įspūdžių kupinos kelionės po kitas salas, taip pat norėdami užsiimti nardymu (itin rekomenduoju Simizo salelę, kuri pavadinta Japonijos naro vardu). El Nido salynas turi daug slaptų paplūdimių ir įlankų. Į kai kurias vietas tenka įplaukti patiems, kai kur galima pasinaudoti baidarėmis, o į kai kurias vietas tenka įlįsti per siaurus plyšius.
Toks tikras atradėjų gyvenimas, jei neturėsite iliuzijos, kad būsite ten vienui vienas (na, bet atradėjai jūromis visada plaukdavo dideliais laivais, kartu su didele kompanija). Man El Nido patinka tuo, kad čia visiškai nėra masinio turizmo apraiškų – didesnių viešbučių, įkyrių pardavėjų. Čia rasite vos du prabangius viešbučius. Gyvendami paprastesnėse miestelio apgyvendinimo įstaigose, turėtumėte nenustebti likę muiluota galva, nes gali pritrūkti spaudimo duše, kai visi laiveliai sugrįžta po dienos ekskursijos (tada visi turistai puola plautis nuo savęs sūrų vandenį). Čia svarbu tinkamas nusiteikimas, kurio kelionės Filipinuose metu tikrai galima išmokti – nereikia daryti problemų, viskas kaip nors išsispręs!
Indonezija su filosofija
Indonezijos vyriausybė tvirtina, kad šaliai priklauso 17 504 salos, tačiau geografai sako, kad tik 13 466, nes likusios atsiranda tik atoslūgio metu. Kad ir kaip ten būtų, tik apie 6 000 salų yra gyvenamos, tačiau kiekviena iš jų susikūrė savo kultūrą.
Indonezijoje yra daugiau kaip 300 etninių grupių ir daugiau kaip 700 vietinių kalbų. Atstumas nuo Aceh provincijos, esančios Sumatros vakaruose, iki rytuose esančios Papua yra toks, kaip nuo Vilniaus iki Indijos (apie 6 000 km). Žmonės čia valgo skirtingus valgius, groja skirtingą muziką ir meldžiasi skirtingiems dievams. Tik Rusija ar Kinija turi tokį geografinį ir kultūrinį skirtingumą savo šalies ribose, nors Indonezija pagal plotą yra tik 15 šalis pasaulyje.
Myliu Balį, bet Balis nėra Indonezija.
Visada man gaila turistų, aplankiusių Indonezijoje tik vieną salą, ypač tokią, kuri buvo ne tik maža, bet dar ir visiškai kitokia nei kitos. Myliu Balį, bet Balis nėra Indonezija. Man Balis yra lyg vakarietiškų svajų utopija, kartais palūžtanti dėl per didelių lūkesčių, tačiau vis tiek turinti didžiulę trauką. Ta trauka garantuoja, kad pasaulyje susižavėjusiųjų sala yra daugiau nei nusivylusiųjų. O nusivylusiesiems galima tik patarti tai, ką išgirdau iš vietos gido dar pačios pirmos kelionės į Balį metu: „Jei kažkas negerai – medituok.“
Jei jūsų kelionės tikslas yra pažinimas ir net laimės ingredientų paieška – būtinai apsilankykite Sulavesio saloje, paslaptingame Tana Toradža regione, garsėjančiame savo keistomis laidojimo tradicijomis. Kad ir kaip keistai skambėtų, laimingi torajiečiai yra apsėsti mirties. Bet ji čia ne tragiška gyvenimo pabaiga, o perėjimas į kitą, galbūt geresnį, pasaulį. Kad perėjimas būtų sėkmingas, svarbu paaukoti kuo daugiau transporto priemonių – buivolų.
Taip, mums tikrai labai sunku suvokti tokių laidotuvių prasmę – kam investuoti į bulius, kuriuos paskersi ir geriausiu atveju suvalgysi, o blogiausiu – tiesiog išdalysi? Juk geriau už tuos pinigus įsteigti verslą, išleisti vaikus į mokslus arba bent jau nusipirkti kokių nors daiktų. Bet jei pažiūrėtumėte į tuos bulius kaip į kultūrinį kapitalą, jie yra visos tavo plačios šeimos turtas. Putri, kurio motinos laidotuvėse teko apsilankyti, sakė taip: „Tu prisidedi prie šio neapčiuopiamo kapitalo kūrimo, o jis užtikrina tavo vietą pasaulyje.“ Gyvenimas glaudžioje bendruomenėje čia yra laimė.
Japonija su akimirkos džiaugsmu
Japonija tikrai nesiasocijuoja su laime. Laimės indekso 2017 metų ataskaitoje ji užima garbingą 51 vietą ir yra tik viena vieta aukščiau už Lietuvą. O ir subjektyviai tiek buvę, tiek nebuvę šioje šalyje žmonės apie Japoniją gali pasakyti – darboholizmas, uždarumas, technologijos vietoje artimo bendravimo. Vis dėlto, nors Japonijos salos užima gana nemažą teritoriją (didesnę nei Vokietija), tik dalis jos tinkama gyventi ir tik 13 procentų tinka maistui auginti. Tai privertė japonus gyventi arti vienas kito ir laikytis atstumo nuo likusio pasaulio.
Bet, kaip dalijasi savo įspūdžiais Aurelijus Zykas: „Didelis skirtumas tarp šalies prieš devyniolika metų ir dabar – padidėjęs atvirumas pasauliui ir turistams. Dabar jau visur yra užrašų anglų kalba, be to, nors šalyje nėra daug žmonių, kalbančių angliškai, ji labiau pasiruošusi priimti užsieniečius. Turistų skaičius Japonijoje labai išaugo. Šalis visada buvo ekonomiškai stipri, turizmas nebuvo jos prioritetas, tačiau dabar strategija pasikeitė. Japonai tikrai uždari, bet jie gali jus, einantį gatve, sustabdyti ir padovanoti dovanėlę. Tiesiog šiaip. Nes jam patikote. Tokiose situacijose jie yra gana atviri. Turistams patariu taip pat pasiimti mažų dovanėlių. Po ekskursijų gidas dažnai dovanoja mažų smulkmenų, todėl pagal etiketą gražu atsilyginti. Nieko brangaus nereikia, nes ir iš japono jūs gausite, pavyzdžiui, lankstinį iš popieriaus, kuris nieko nekainuoja, bet parodo žmogaus geranoriškumą ir dėmesį.“
Mane žavi japonų mokėjimas mėgautis gražiu gyvenimo momentu, išaukštinti gamtą, būti čia ir dabar, sustabdyti rutiną ir pasidžiaugti.
Mane žavi japonų mokėjimas mėgautis gražiu gyvenimo momentu, išaukštinti gamtą, būti čia ir dabar, sustabdyti rutiną ir pasidžiaugti. Gyvendami didmiesčiuose, jie vis tiek lieka tikri gamtos vaikai, o, matyt, garsiausias pasaulyje to įrodymas – grožėjimosi sakurų žiedais šventė, vadinamoji hanami. Šimtus metų gyvuoja tradicija žydint sakuroms rinktis į parkus ir tiesiog grožėtis trapiais žiedais pasidabinusiais medžiais. Manoma, kad šios šventės tradicijos atsirado XI–XII a. Hanami švenčiama ne tik dieną, bet ir naktį. Tačiau dabar, senoms tradicijoms pamažu nykstant, dažnai susirenkama ne pasigrožėti žiedais, o tiesiog pavalgyti ir išgerti. Tokie švenčių dalyviai pačių japonų ironiškai vadinami hana yori dango (pirma kotletai, o žiedai niekur nedings).
Sakurų žydėjimas japonams simbolizuoja trumpą žmogaus gyvenimą ir naują pradžią, o sakuros žiedas yra vienas iš svarbiausių Japonijos simbolių. Gal dėl to šioje šalyje sakurų žydėjimui skiriamas didžiulis dėmesys, o nauji fiskaliniai ir mokslo metai prasideda balandžio 1 dieną, kuomet daug kur pražysta sakuros. Vis dėlto nenusiminkite, jei negalite ten keliauti balandžio pradžioje. Beveik kiekvienu metų laiku japonai turi kuo džiaugtis ir mėgautis. Štai rugsėjis skirtas mėnuliui stebėti (tsukimi), lapkritį grožimasi paraudusiais klevais (koyo). Sado, arba arbatos ceremonija, ikebana, arba gėlių puokštė, kodo, arba kvapų „degustacija“, – tai tik keli japoniškos laimės pavyzdžiai. Apie paskutiniąją tikriausiai nesate girdėję? Kodo ceremonijos metu kvapaus medžio gabalėlis pakaitinamas ant anglių ir dedamas ant lėkštelės, kad nedegdamas leistų išgirsti tą kvapą. Ne atsitiktinai japonai naudoja žodį „išgirsti“ kvapą, o šiuolaikiniai aromoterapijos mokslo atstovai patvirtina, kad būtent kvapas gali sužadinti giliausius žmogaus atminties klodus.
Singapūras su sėkme
Singapūras yra tobulas pasirinkimas tiems, kurie lyg ir nori keliauti į Aziją, tačiau nenori per atostogas (arba apskritai gyvenime) matyti skurdo ir įvairių negerovių. Jei čia lankysitės kelias dienas ir nenuklysite nuo pagrindinių gatvių ir gražiausių lankomų objektų, pamatysite kone tobulą miestą, santvarką ir visuotinę gerovę. Singapūro gyventojai jaučiasi vieni laimingiausių pasaulyje, bet, kaip įvardija laimės indekso tyrimas, ta laimė visų pirma yra finansinė.
Singapūriečių sėkmę apibrėžia aiškūs kriterijai – gera mokykla, tinkamas darbas, taisyklių laikymasis. Ir ne taip svarbu, kad tokiam saugiam gyvenimui užtikrinti reikia atsisakyti kai kurių laisvių. Kad ir kramtyti gumą ar rūkyti gatvėje.
Singapūras įrodo, kad geras planavimas ir nuoseklus tikslo siekimas taip pat yra kelias į laimę.
Kaip ir visi žymiausi pasaulio didmiesčiai, Singapūras yra brangus ir gyventojams (kad ir kokie turtingi jie būtų, vis tiek paburba dėl kylančių kainų), ir turistams. Vis dėlto maloniai čia nustebina gana nedidelės transporto ir gatvės ar paprastų restoranų maisto kainos. Tad jei jau viršijote savo įprastinį kelionės biudžetą viešbučiui ar kokteiliams ant įspūdingojo „Marina Bay Sands“ stogo, Mažojoje Indijoje, kinų kvartale ar net šalia prabangiausių pastatų greta uosto rajono vakare išdygstančiame naktiniame maisto turguje galėsite skaniai pavalgyti ir už mažiau nei 10 eurų. Pabandykite tradicines salotas Rojak, kurių gausybė ingredientų simbolizuoja skirtingų Singapūre gyvenančių tautų tradicijas, o visa sujungiantis žemės riešutų padažas vienija lyg valstybė.
Singapūras įrodo, kad geras planavimas ir nuoseklus tikslo siekimas taip pat yra kelias į laimę.
Šri Lanka su dvasine patirtimi
Kai reikia parekomenduoti žmonėms, dar nė karto nebuvusiems Azijoje, šalį, kuri jų per daug neišgąsdintų, visada siūlau pirmiausia keliauti į Šri Lanką. Aš ją vadinu saugia egzotika. Šalies plotas beveik lygus Lietuvos plotui, tiesa, gyventojų ten lygiai dešimt kartų daugiau, nei pas mus, o norint nuvažiuoti kad ir nedidelį 100 kilometrų atstumą, teks užtrukti mažiausiai tris valandas. Vis dėlto Šri Lankoje, kitaip nei kaimyninėje Indijoje, mažiau matyti skurdo ir šiukšlių, kitaip nei Kinijoje, žmonės yra malonesni ir geriau kalbantys angliškai, kitaip nei Tailande, čia vis dar nėra per daug turistų.
Šalies istorija turtinga, taip pat ji įdomi gyvomis budizmo tradicijomis, o keliautojus išmoko džiaugtis mažais kelionių mozaikos gabalėliais: atiduoti pagarbą religijai basomis vaikštant aplink įspūdingas stupas (šventyklų atitikmuo budizme), pakalbėti su vienuoliu po banjanu, išaugusiu iš sėklos to medžio, po kuriuo nušvito Buda, pakelėje išgerti kokoso vandens, sutikti laisvą laukinį dramblį ir pasimėgauti ajurvediniu masažu. Galbūt Šri Lanka ir nepriblokš visko mačiusio keliautojo keistomis tradicijomis, bet man ji yra puikus pavyzdys, kaip religija atneša paprastos laimės į kasdienį gyvenimą.
Kiekvieną mėnesį per pilnatį Šri Lankoje yra nedarbo diena, budistai (jie sudaro 70 procentų šalies gyventojų) mini svarbias datas, susijusias su Budos gyvenimu ir budizmu šalyje. Viena svarbiausių, vadinama Vesak, mini net tris Budos gyvenimo datas – gimimą, nušvitimą ir Nirvaną. Turistams šios dienos svarbios ne tik dėl to, kad nesutvarkysite būtinų formalumų, nenusipirksite alkoholio ar mėsos, bet ir dėl galimybės pajusti gyvą tradiciją. Pudžos diena (poya) yra skirta maldai, o į šventas vietas, prie stupų, susirinkę maldininkai dega žvakeles. Suplanuoti kelionę per pilnatį gana lengva ir galėsite pabūti šios šventės dalis, pajusti stiprią bendrystės energiją.
