Du čiaupai – įprastas vaizdas britų namuose. „Arba degi, arba šąli – atrodo, nėra kito pasirinkimo“, – sakė 28-erių Claudio Marongiu. Jau šešerius metus Češyre gyvenanti Batool Fatima sakė iki šiol prie to nepripratusi – tai vis dar yra pokalbių tema jos šeimoje.
Vandentiekio specialistas Kevinas Wellmanas iš „ Chartered Institute of Plumbing and Heating Engineering“ paaiškino, kodėl taip yra.
„Ši tradicija siekia laikus, kai karštas ir šaltas vanduo buvo laikomi atskirai tam, kad būtų išvengta užkrato“, – aiškino jis.
Šaltas vanduo atitekėdavo iš pagrindinių talpyklų ir būdavo tinkamas gerti. Karštas būdavo tiekiamas iš talpyklos, esančios name, paprastai viršutiniame aukšte.
„Dėl to atsirasdavo skirtingas spaudimas, o tai reiškia, kad, jeigu būdavo netinkamai įrengiami čiaupai arba vožtuvai, vieno vandens srovė būtų galėjusi patekti į kitą“, – aiškino ekspertas.
Dėl šios priežasties buvo uždrausta maišyti šaltą ir karštą vandenį, nes talpykloje namuose esantis vanduo nebuvo saugus gerti.
1965 m. išleistame Praktikos kodekse rašoma, kad, jeigu įmanoma, karšto vandens čiaupas turėtų būti kairėje. Visų pirma dėl to, kad regėjimo sutrikimų turintys asmenys kaskart žinotų, kuris čiaupas yra kuris.
Kai atsirado vandens maišytuvai, Jungtinėje Karalystėje vis dar galiojo nurodymas užtikrinti, kad vanduo nesimaišytų iki pat ištekėjimo iš čiaupo.
„Jeigu pažiūrėtumėte labai atidžiai, pamatytumėte, kad karštas vanduo čiaupe bėga iš kairės, o šaltas – iš dešinės pusės“, – sakė K.Wellmanas.
Dabar naujuose namuose dažnai įrengiamas boileris, kuris pašildo vandenį esant poreikiui, tad ir dviejų čiaupų nebereikia, nes nebėra karšto vandens talpyklos.
