Gyvenimas mažame Argentinos miestelyje labai savotiškas. Daugelis apie šią šalį žinome tiek, kad čia praūžė Dakaras. Čia viskas kitaip. Kitaip geria arbatą. Kitaip užsiima kitokiais burtais. Kas dar? Čia galima išmokti ufonautų kalbos, o verslo sėkmę gali nulemti raganiaus burtai.
– Argentina – didelė, bet ar jūsų gyvenimus „užkabino“ Dakaras?
– Taip. Netoliese eina Dakaro ralio trasa. Yra kelios nuomonės apie tai. Pirma – kaip įdomu! Antra – apie ralio atkarpas iš anksto nėra pranešama tam, kad neprisirinktų streikuotojų ir protestuotojų.
Man yra tekę užstrigti viename miestelyje porai dienų, nes keliai staiga buvo uždaryti – negali parvykti namo, negali eiti i darbą.
Kodėl protestuoja? Todėl, kad automobiliai praūžia, pridaro žalos gamtai, numuša gyvūnus, ribojama žmonių laisvė. Nemažai žmonių į ralį žiūri kaip į šalies išnaudojimą. Ralis nebevyksta Europoje, nes kėlė per daug sunkumų.
– Kaip atsidūrėte Argentinoje, kuri jau tapo jūsų namais?
– Labai norėjau pamatyti Pietų Ameriką, o ypač – Boliviją, Paragvajų. Apie Argentiną neturėjau nė minties. Bolivija traukė rankų darbo audeklais. Paragvajuje domino indėnų ir arbatos gėrimo kultūra.
Jis dar vadinamas menišku alumi. Meniškas – nes namų gamybos alus niekada neišeina toks pat.
Buvau numatęs aplankyti tris šalis per tris mėnesius. Jokio konkretaus išankstinio plano. Nepirkau net atgalinio bilieto.
Bolivijos sostinėje La Pase prieš pat Kalėdas po obelisku, papuoštu lyg Kalėdų eglė, sutikau Celestę.
Iškart vienas kitam patikome ir įsimylėjome. Vasario mėnesį jai baigėsi atostogos ir ji grįžo į Argentiną. O aš – kartu su ja. Nuo to laiko – kartu.
– Kur įsikūrėte? Kuo verčiatės?
– Gyvename mažame miestelyje Kapilja del Montė, esančiame netoli Kordobos. Atidarėme kavinę-užkandinę. Čia žmonės ateina užkąsti, atsigerti arbatos, kartais – paragauti naminio alaus.
Jis dar vadinamas amatininkų arba menišku alumi. Meniškas – nes namų gamybos alus niekada neišeina toks pat.
– Pats verdate alų? Ar tai toks pat alus, koks gaminamas ir Lietuvoje?
– Alų verdu pagal senelio Pijaus Klupšo pamokymus ir instrukcijas, tačiau negaliu sakyti, kad tiksliai pagal jo receptą. Čia negaunu lietuviško salyklo, apynių. Tačiau, verdant pagal senelio instrukciją, alus išėjo geresnis nei aplinkinių aludarių.
Aš pats negeriu, bet klientai giria. Sezono metu per savaitę parduodu apie 15 litrų alaus. Kitais mėnesiais – apie tris.
Tai nėra daug, bet alų parduodu tik savo kavinėje, kur propaguojame sveikesnį maistą ir gyvenseną.
Taigi, jei kas labai nori alaus – lai geria mano alų, kuris yra natūralus, be konservantų, nepasterizuotas ir su gyvomis mielėmis – turbūt sveikiausias alus visoje apylinkėje.
Pirmasis alus pagal senelio gamybos techniką išėjo labai stiprus ir skanus. Nuo to laiko tik taip ir gaminu, niekam nepasakoju detalių ir saugau paslaptį. 0,66 litro butelio žmogui – per akis.
Vieną dalyką atskleisiu – kai žmonos nėra, per alaus darymo procesą garsiai paleidžiu „Kūlgrindos“ Perkūno giesmes. Kitaip alus ne toks išeina. Sakau – „įkraunu“ alų.
– Gal vietiniai įpratę svaigintis kitomis priemonėmis nei lietuviai?
– Su žolės rūkytojais nemezgame verslo reikalų. Jie dar mažiau patikimi už tuos, kurie tiesiog pažada ir nepadaro. Pažįstu nemažai „žolės“ šalininkų, bet aš jiems nepritariu.
Žmona dirba mokykloje. Pasakoja, kad kai kurie vaikai atvyksta į pamokas gerokai pavėlavę. Tėvai apsirūkę, todėl jiems nerūpi nuvežti vaiką į mokslus. Kanapių rūkytojai kritikuoja rėmus, discipliną, tačiau iš to nieko gero.
– Ar lengvai pavyko sukurti verslą? Gal jis Argentinos gilumoje kuriamas visai kitaip nei Lietuvoje?
– Techniškai nebuvo sunku legaliai atidaryti kavinę. Pirmas iššūkis – pradinis kapitalas. Užtruko kiek ilgiau nei metus, kol išnuomotas patalpas pavertėme kavine. Viską padarėme savo rankomis. Visą uždarbį investavome į kavinę.
Ši įstaiga čia veikė ilgiau nei 70 metų ir buvo skirta tik vyrams. Moterys šią užeigą apeidavo lanku. Pastatas turėjo blogą aurą.
Kitas iššūkis – mūsų patalpos yra legendinės – buvusi miestelio aludė-baras. Ši įstaiga čia veikė ilgiau nei 70 metų ir buvo skirta tik vyrams. Moterys šią užeigą apeidavo lanku. Pastatas turėjo blogą aurą.
Trečias iššūkis – sudėtingas žmonių būdas – prižada ir nepadaro. Organizuojame kultūrinį renginį, daug žmonių prižada ateiti, o ateina – trys.
Rengiame mugę – viskuo turime pasirūpinti patys. Prekeiviai pažada, bet neatvyksta. Kai kurie ateina – palieka prekę ir dingsta, nesirūpina pardavimu, reklama.
– Ar tai reiškia, kad fiziškai sutvarkyti aplinką nepakako? Kokių dar veiksmų ėmėtės?
– Kaimynai pasakojo, rodydami į aplinkinius namus – čia gyveno ragana, čia irgi, o čia – vis dar gyvena ir praktikuoja juodąją magiją. Ta aura nėra kažkas apčiuopiamo, bet pastebėjome, kad sunku judėti pirmyn. Kaip tik per šventes susergame ir negalime atidaryti kavinės.
Kapilja del Montė yra turistinis miestelis – per šventes padvigubėja gyventojų ir būtent tada verslas neša pelną. Teko tą aurą kaip nors „valyti“. Reikėjo egzorcisto pagalbos. Nenuostabu – kur alkoholis, ten ir visokios bėdos.
Reikėjo egzorcisto pagalbos. Nenuostabu – kur alkoholis, ten ir visokios bėdos.
Buvęs baro savininkas sakė, kad patalpose niekas nemirė, tačiau pro šalį einantys girtuokliai minėjo – lauke, priešais duris, vykdavo kovos peiliais.
Vieną dieną kiemelyje radome paaukotą rupūžę – jai prie kojos buvo pririšta gėlė. Tiki ar netiki, suvoki, jog kažkas tau linki blogo ir ta linkme dirba.
Paklausiau draugų, kaip elgtis. Gavau atsakymą, jog negalima ignoruoti. Pasiūlė įvairių metodų, o vėliau gyrė mūsų atliktus veiksmus. Pats nelabai jaučiu tokias subtilybes, tačiau dabar kavinėje yra gera. To negalėjau pasakyti pasirašydamas nuomos sutartį.
– Ezoterika – argentiniečių kasdienybėje?
– Miestelyje, kuriame gyvena apie 18 tūkstančių žmonių, yra „Tai chi“ ir „Chi kung“ mokytojai, daugybė „reiki“ paslaugų teikėjų, „Zen“, „Shiva Shakti“ šventyklos, daugybė įvairių jogos mokytojų, astrologų, „Tarot“ skaitytojų, Majų kalendoriaus aiškintojų, daugybė padedančių susisiekti tai su Švenčiausiąja Mergele, tai su dar kažkuo. Netoliese yra „vipasana“ taškas.
Buvo dar moteris, atlikusi arklio terapiją – arklys jai pasako, kaip gydyti pacientą. Pasitelkiama „temascal“ indėniška dūminė pirtis, vyksta muzikos terapija.
Tai dar ne viskas. Čia daug kalbama apie NSO – nežemiškas civilizacijas, ateivius. Yra vietų, kuriose turistams pasakojama apie ERKS miestą. Tai paslaptingas miestas, kurį po žeme pastatė ateiviai. Miestelyje yra tokių, kurie moko ERKS kalbos, nors aš tuo nelabai tikiu.
– Ar turite planų, susijusių su Lietuva?
– Su draugais rengiame projektą. Dabar kaupiame žinias, tačiau greitu metu planuojame pristatyti arbatos gėrimo kultūrą. Tai aprėpia viską – žolelių savybes, gėrimo tradicijas, gydomąsias medžiagas, kalbą, simboliką. Kol kas turime ryšių su Vilniumi ir Anykščiais, tačiau laukiame atsakymų iš Latvijos, Estijos. Jei turite arbatinę ir jus sudomino – kreipkitės.
