1. „Casu marzu“, arba sūris su lervomis
Pirmoje vietoje − Sardinijos gyventojų valgomas sūris su lervomis „casu marzu“, gaminamas iš pekorino sūrio. Avies pieno sūris yra pūdomas pridedant sūrio muselės lervų. Tai pagreitina ir sustiprina fermentacijos procesą, o sūris tampa minkštas, kreminės tekstūros.
Viena muselė gali padėti iki 500 kiaušinėlių, tad sūryje bus tūkstančiai lervų, kurių „skrandžio“ sultys skaidys riebalus ir sūrį pavers minkšta mase. Išsiskyręs skystimas vadinamas „lagrima“ (liet. ašara).
Sujudintos lervos gali pašokti iki 15 cm aukščio, tad valgant gali tekti sumuštinį pridengti delnu, kad lerva nešoktų į akis.
Tiesa, dalis Sardinijos gyventojų šį sūrį valgo su lervomis, kiti – be jų. Norint, kad lervos žūtų, paprastai sūris dedamas į popierinį maišelį, taip jas uždusinant. Tačiau kai kurie šio specifinio patiekalo gurmanai sako, kad jei lervos negyvos, sūrį jau yra nebesaugu valgyti.
Europos Sąjunga buvo uždraudusi gaminti šį sūrį dėl maisto saugos reikalavimų, tačiau jam suteiktas kulinarinio paveldo statusas leido atnaujinti gamybą.
2. Rūkyti kefalės arba tuno ikrai
Nebijokite! Ne visas mums neįprastas maistas Sardinijoje skamba lyg būtų nevalgomas. Jūs turbūt visai norėsite paragauti rūkytų ikrų. „Bottarga“ (sardinietiškai „butàriga“) gaminama iš sūdytų ir rūkytų kefalės (o kartais ir tuno) ikrų.
Sardiniečiai šių ikrų valgo tikrai nemažai. „Bottarga“ gali būti tepama ant duonos arba jos papjaustoma į salotas, o taip pat patarkuojama ant pastos patiekalų.
Emigracijoje gyvenantys sardiniečiai dažnai šio maisto parsiveža iš gimtinės, nes jį patogu transportuoti, jis ne taip greitai genda. Tad jei iš Sardinijos norėsite parvežti neįprastų lauktuvių, apsvarstykite galimybę padovanoti rūkytų ikrų.
3. Arkliena
Taip, jie ją valgo. Arklienos patiekalų galima rasti restoranuose, nusipirkti mėsinėje ar dideliuose prekybos centruose.
Vietos gyventojai sako, kad mėsa tirpsta burnoje. Tiesa, tam reikia ją tinkamai paruošti. O tinkamas paruošimas dažnai suprantamas taip, kad mėsa yra iškepta vidutiniškai arba silpnai. Gerai iškepta arkliena reiškia, kad mėsa bus sunkiai kramtoma.
Mėsos kepsniai pašlakstomi ypač tyru alyvuogių aliejumi, apibarstomi petražolėmis ir česnaku. Taip pat kai kuriose vietose galite rasti ir arklienos mėsainių.
4. Grilyje kepti ėriuko arba ožiuko vidaus organai
Taigi, metas iš tiesų keistam Sardinijos patiekalui – keptiems ėriuko arba ožiuko vidaus organams „treccia“ arba „cordula“. „Treccia“ reiškia kasą – tai, kaip atrodo ši vidaus organų pynė, apvyniota žarnomis.
Kepenys, širdis, kasa ir panašūs subproduktai yra apsukami žarnomis. Sunkiausias ir ilgiausiai laiko užimantis dalykas – žarnų išvalymas. Patiekalui gaminti naudojama žinduklio gyvūno, mitusio tik motinos pienu, mėsa.
Tačiau lietuvių, valgančių vėdarus, patiekalai iš žarnų gal labai ir nenustebins. Sardinijos gyventojai sako, kad patiekalas tikrai skanus. O ar tikėti ir bandyti, nuspręsite jūs patys.
5. Sūris ožiuko skrandyje
„Caglio“ (arba „callu“/„caggiu“) sūris yra gaminamas į jauno ožiuko skrandį pripilant ožkos pieno ir paliekant jį džiūti nuo dviejų iki keturių mėnesių. Tuomet jis bus kreminis, gana intensyvaus skonio. Tradiciškai valgomas su „pistoccu“ arba „carasau“ duona, užgeriant raudonu vynu.
Taigi toks yra neįprastų Sardinijos patiekalų penketukas. Atostogaujant ten nebūtina visų jų paragauti. Gal užteks tik pamatyti ar žinoti apie juos. O drąsesnieji gal išdrįs ir pabandyti.