Atsimenu savo močiutės pasakojimus apie tai, kaip ji važiuodavo į Jerevaną ar Baku pirkti drabužių ir batų sau bei visai šeimynai. Šiandien greičiausiai rastumėte šimtą jaunų žmonių, kurie daug žino apie Europos valstybes, yra daug jų aplankę, tačiau paklausus, kokia yra Armėnijos sostinė, lengvai susimautų.
Armėnija?
Kaukazas – spalvingas regionas tarp Juodosios bei Kaspijos jūrų. Jame sutūpusios keturios nepriklausomos valstybės: Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas ir dalis Rusijos. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. O ir statusas jo toks dvilypis – geografiškai priklauso Azijai, tačiau kultūriškai bei istoriškai jis dažniau priskiriamas Europai.
 |
| E.Samoškaitės nuotr./Sovietų Sajungos palikimas ant ratų |
Lietuvaičiai ir lietuvaitės žymiai aukštesni už armėnus. Vietinių merginų veido bruožai tamsūs kaip ir plaukai, nedidelė kuprelė ties nosies viduriu. Rudos, juodos akys spindi kiekvieno sutikto praeivio veide. Vis dėlto pasakojama, jog pirmieji armėnai buvo daug panašesni į rytų europiečius: šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis, tačiau po ilgų metų asimiliacijos su turkais, armėnai „patamsėjo”.
Pati Armėnija – tik nedidelė valstybė, bemaž plotu dvigubai mažesnė už Lietuvą, tačiau turinti apie aštuonis milijonus gyventojų, iš kurių penki milijonai gyvena už šalies ribų. Sostinė Jerevanas nugulęs Ararato kalno papėdėje ant Radzano upės kranto, o jame įsikūrę beveik trečdalis visos šalies gyventojų.
Sostinės gatvėse angliškai vargiai susikalbėsi. Dominuoja rusų kalba.
Nacionalinė armėnų kalba paremta armėnų raštu, kuris yra visiškai nepanašus į lotynų abėcėlę. Tai raštas, paremtas graikų bizantiškais rašmenimis ir aramėjų rašto atmaina.
Su savo kaimynėmis Gruzija, Iranu, Azerbaidžanu ir Turkija ši maža Kaukazo valstybė nepalaiko ypač gerų santykių dėl istorinių konfliktų.
Kaip armėnų vyrai „kabina” merginas
Kelionėn išsiruošėm penkios merginos iš įvairių Lietuvos vietų. Visos šiek tiek jaudinomės dėl artėjančio nuotykio. O dar tie gandai apie įkyrius kaukaziečių vyrus...
Bendrakeleivė jau buvusi Kaukaze pasipasakojo apie merginų kabinimo sistemą, kuri veikia Armėnijoje: „Ten egzistuoja septynių sakinių taisyklė“. Armėnas, pamatęs mergaitę, pirmiausia prie jos prieina ir užkalbina maždaug taip: „Ot kuda, ty dievachka?“ („Iš kur tu, mergaite?”), antras klausimas dažniausiai seka nebūtinai spėjama tvarka, tačiau trečiasis dažniausiai būna „A u tibia est muzhcina?“(„Ar tu turi vyrą?”), ketvirtas, lygiai taip pat kaip ir antras, gali būti bet koks. Penktasis – „U minia est choroshaja mashyna“(„Aš turiu gerą mašiną”). Na, šeštasis kaip ir antrasis ar ketvirtasis – nenuspėjamo turinio, o septintasis neabejotinai yra „A ty chocis s nami papit kofei?“ („Ar tu norėtum su manimi išgerti kavos?”).
Jerevanas brėkštant rytui
Armėnijoje paryčiais oro uoste mus sutiko vaikinas, vardu Vahagnas. Pasigavome porą taksi ir sukrovę visus lagaminus pasileidome link Vahagno namų. Turėjome pravažiuoti visą Jerevaną. Tai didžiulis Armėnijos metropolis, kuriame gyvena per milijoną žmonių. Dieną – guvus ir energingas miestas, naktį jis pilnas pramogų bei karaokės barų, kuriuose armėnai demonstruoja savo vokalo sugebėjimus. Mano pastebėjimu, daugelis žmonių ten turi neeilinius balsus, kuriais tikrai galėtų pasigirti ne tik karaokės bare.
Jerevanas vis dar dvelkia didžiuliais penkmečio plano pastatais, nors nuo nepriklausomybės jau praėjo daugiau mažiau dvidešimt metų.
 |
| E.Samoškaitės nuotr./Jerevano priemiesčio stogai |
Atvykome į Vahagno namus. Paprastas miegamasis Jerevano rajonas. Šiaip ne taip su bagažu užsikabaroję į penktą aukštą buvome paprašytos tyliai įeiti į butą, nes pasirodo Vahagnas gyvena su tėvais, kurie ketvirtą valandą ryto, kaip ir visi normalūs žmonės, miegojo.
Įsivaizduokite lietuvišką situaciją: trisdešimtmetis vyras vis dar gyvenantis su tėvais greičiausiai užsitarnautų nebrendylos ir mamyčiuko etiketę. Kaukaze viskas kitaip. Žmonės čia nenoromis išsikelia iš tėvų namų ir, tiesą pasakius, tame nemato nieko blogo.
Pasižvalgykime po paprasto Jerevano žmogaus butą. Kojines ir rūbus jerevaniečiai kabina lauke ant ištiesto lyno per viso buto ilgį. Matyt ne veltui, nes šeimynos būna didelės, vadinasi, rūbų daug, o balkonai tokio dydžio, kad tilptų tik du diedukai parūkyti. Bute aukštos lubos ir dideli kambariai. Ant sienų kabo kilimai su šimtaragiais briedžiais ir laputėmis. Kai kuriuose Jerevano rajonuose vandeniu galima naudotis tik keletą valandų per dieną – ryte nuo aštuonių iki dešimt ir tokiu pat metu vakare. Paradoksalu, kad Armėnija yra įsikūrusi tokioje pasaulio vietoje, kur gėlą vandenį – nors kibirais semk. Deja, čia kalta prasta kanalizacijos ir vandens tiekimo sistema.
Pasivaikščiojimas Armėnijos sostinėje
 |
| E.Samoškaitės nuotr./Jerevanas nuo kaskadų |
Jei esi jaunesnis nei dvidešimt penkeri metai, išėjęs į gatvę, gali pamatyti tiek ladų ir žiguliukų, kiek turbūt nesi matęs per visą savo gyvenimą kartu sudėjus. Vakarietiškos mašinos čia labai brangios, o rusiška produkcija pigiau grybo. Gatvėje neegzistuoja dauguma mums įprastų taisyklių: praleisti pėstįjį prie perėjos, rodyti posūkį, rikiavimosi taisyklės. Paklausiau vieno armėno, kokio amžiaus jis buvo, kuomet gavo savo pirmąsias vairavimo teises. Jis net nesutrikęs atsakė „Kai savo pirmą mašiną nusipirkau, tada ir gavau!”. Aišku, teorija sako ką kitą, tačiau praktiškai sistema veikia būtent taip.
Žmogus, įpratęs gyventi pagal taisykles, vargiai pereitų gatvę tokioje beprotybėje. Tačiau kur dėsies, vargšas turiste, jei vis tiek gatvę pereit reikia! Todėl greit „susitvarkę” su savo kultūriniais šokais, pasileidom į žygį po Jerevaną.
Po dvidešimt minučių beprotiško pasivažinėjimo vietiniu mikroautobusu išlipome netoli centro ir patraukėme link „Ararato“ viskio gamyklos. Tądien buvo beprotiškai karšta, todėl norėjom kuo greičiau įveikti šimtą (prakeiktų) laiptų ir patekti į vėsius brendžio rūsius. Kadangi fabrikas stūkso ant kalno, nuo jo atsiveria nuostabi Jerevano panorama. Pasigėrėję ja, pagaliau patekom į viskio panteoną.
 |
| E.Samoškaitės nuotr./Konjako gamyklos rūsiai Jerevane |
Klaidžiodami rūsiais aptikome statinę, skirtą Valdui Adamkui. Kiekvienam įtakingam svečiui „Ararato“ šeimininkai dovanoja po statinę tauraus gėrimo, kurią jie bet kada gali atvažiuoti ir pasiimti.
„Ararato“ fabriko muziejuje didelis dėmesys skirtas ir Vinstonui Čerčiliui. Sakoma, Čerčilio ilgo gyvenimo paslaptis buvo Kubos cigarai ir armėniškas viskis. Kalbama, kad kasdien žymusis britas jo išgerdavo lygiai po vieną butelį.
Armėniški pietūs
Po ekskursijos „Ararato“ fabrike užsukom pavalgyti. Užsisakėme chačiapuri – tradicinį armėnų maistą – miltinį paplotėlį su sūrio įdaru. Kitas mums, lietuviams, gerai žinomas armėniškas patiekalas – šašlykas. Armėnai jį kepa ant atviros ugnies ir gamina iš avienos. Jokių ryžių ar pomidorų padažo Armėnijoje prie šašlykų negausite. Skaniai kepta mėsa patiekiama tik su žaliomis salotomis ir lavašu.
Armėnija – vyno kraštas. Geriausiai žinomas armėniškas vynas gaminamas iš granatų. Rubino spalvos ir ypatingai švelnaus skonio gėrimas itin skiriasi nuo visų kitų, kuriuos man teko ragauti. Alus čia nelabai mėgstamas, o ir jo stiprumas kartais siekia net 14 laipsnių. Kaip ten sakoma apie naminį alų? Vieno gali pasirodyti per mažai, o dviejų – per daug.
Didysis Jerevano turgus
 |
| E.Samoškaitės nuotr./Jerevanas |
Po pietų sekė tolesnis Jerevano apžiūrėjimas: Raudonoji aikštė, Operos rūmai, Kaskados, Close market. Tačiau pagrindinis vakaro akcentas – Laimos Vaikulės su Leontjevu apdainuotas Vernisažas, kur mano močiutė batų važiuodavo pirkti. Nežinantiems galiu prasitarti, kad tai turgus, kažkada buvęs vienas iš didžiausių Sovietų Sąjungoje. Daugybė niekučių, primenančių močiutės namus: raštuotos lėkštės, metaliniai puodeliai, kurį kadaise ir aš pati turėjau, kilimai, džiovinti granatai, senoviški fotoaparatai ir netgi Lenino plakatai.
Perkant visuomet būsi užkalbintas ir paklaustas iš kur atkeliavai. Lietuva Armėnijoje tarsi slaptažodis. Jei ne nuolaidą pritaikys, tai bent geru žodžiu lietuvius paminės. Daugelis kaukaziečių sovietiniais laikais važiuodavo prie Baltijos jūros atostogauti, nes kadaise Lietuva buvo pati vakarietiškiausia šalis visoje Sovietų imperijoje. Nesvarbu, kad vienas ar kitas žmogelis susimaišo ar tai Rygoj, ar Klaipėdoj buvo. Gi seniai bebuvo, kur čia be atsiminsi...
Nostalgija močiutės batams
Nepažįstu nė vieno, kuriam Jerevanas ar Armėnija nebūtų palikęs įspūdžio. Paklausykime savo tėvų ir išgirsime daugybę istorijų apie Rytų kraštus. Ne taip jau seniai mūsų tėvai savo medaus mėnesio keliones planuodavo į kurortus Armėnijoje, Gruzijoje ar Azerbaidžane. Armėnija buvo pirmoji aplankyta šalis mano mamos sąraše. Šiandien lietuviai tuntais plaukia į Turkiją ir Egiptą pamiršdami, kad į rytus nuo čia, egzistuoja galybė kitų įdomių vietų. Natūralu, jog atgavus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitė ir žmonių poreikiai. O gal keičiasi kartos, keičiasi ir skonis?
Iš pirmo žvilgsnio ekonomiškai skurdi valstybė galbūt ir atbaido minias turistų, tačiau tikrasis keliautojas suras savo aukso gyslą šioje šalyje. Jerevanas keliasi iš miego ir pradeda traukti žmones iš įvairių pasaulio kampelių. Vis daugiau susiduriu su jaunais žmonėmis, kurie savanoriavo ar keliavo Armėnijoje bei kitose Kaukazo šalyse. Galbūt tai troškimas pažinti kitą medalio pusę – rytų kraštus. O gal kartais tiesiog taip gera sugrįžti į tas vietas, kur mūsų močiutės važiuodavo pirkti madingų batų.
