Atsigauname su keletu autobusų ir galiausiai su camioneta (keliskart rašiau, kad tai džipas su
Greitgrisim.lt nuotr./Miestelio planas |
atviru kėbulu gale, kuris vežioja žmones, bet pirmą kart skaitantiems pasikartoju), kuri pasirodė stebėtinai nauja ir dar „Toyota Hillux“ – tokias tik didžiausi Lietuvos turčiai turi, nors Lietuvoje iš tokios mašinos nei daug naudos, nei praktiškumo, nei įvaizdis geras – geriau jau „hamerį“ nusipirktų. Bet ne vien mašinos vežančios į Salinas naujumas pasirodė įtartinas, ypač kai už kelionę mokėjome nedidelę vieno dolerio kainą.
Atvykus į miestą dar keli stebinantys dalykai. Pirmiausiai tai trijų rūšių konteineriai ir šiukšlinės, kas Pietų Amerikoje labai reta, o jei ir egzistuoja tai, greičiausiai, tik dėl užsienietiškų akių. Vėliau į akis krenta turistiniai žemėlapiai stenduose. O galiausiai, visi pluša perdažydami namus. Pasirodo, atvykome į kažkokią miesto šventę, dėl to visi atnaujina savo namų fasadus.
Miestas garsus visame Ekvadore. Iki 1971 tai buvo eilinis mažas kaimas su visiems tokiems kaimams būdingomis problemomis, o gal net didesnėmis. Vietiniai ūkininkai už pieną, vilną, mėsą ir daržoves gaudavo skatikus. Tačiau čia iš kažkur atsirado italas misionierius, kuris miestelį pakėlė į neregėtas aukštumas. Padėjo miesteliui gauti paskolą, įsteigti sūrio kooperatyvą, ir negana to, pakvietė vieną šveicarą, kuris išmokė gaminti sūrius pagal šveicariškus receptus. Tai buvo tik pradžia. Vėliau atsidarė daugiau sūrio gamyklų, dar vėliau mėsos perdirbimo, šokolado, o dabar jau ir kamuolius gamina. Svarbiausia, kad visas maistas, aukščiausio lygio ir parduotuvių lentynose prašo geriausios kainos.
Greitgrisim.lt nuotr./Šveicariški sūriai Ekvadore |
Greitgrisim.lt nuotr./Salino miestelio sūriai |
Kooperatyvai nėra privatūs. Jie priklauso miestui. Kitaip tariant visiems. Vėliau miestas steigia naujus kooperatyvus, perka naujas camionetas (džipus), kurie nuolat kursuoja tarp aplinkinių miestų, kad žmonės galėtų lengvai, patogiai ir laiku atvykti į darbą. Viskas yra visų. Tačiau mums keista, nes Lietuvoje ankščiau tai reiškė, kad „viskas yra niekieno“, todėl prasidėjo grobstymai ir vogimai. O čia priešingai – visi saugo, džiaugiasi, giria ir puoselėja. Nei vienas kalbintas sako nepamiršęs, kaip buvo blogai iki neturėjo kooperatyvų, o tie, kas tuomet negyveno, irgi žino.
Greitgrisim.lt nuotr./Vilnonių drabužių siuvykla |
Vakare einame šventės paveizėti. Miesto aikštėj scena. Vedėjas su treningais. Garsi muzika. Visi atrodo laimingi, bet (dar) negirti. Šventės vinis – miesto princesės rinkimai. Kiekvienas kooperatyvas deleguoja po kandidatę, kurios tą vakarą prisistatė. Visi serga, rėkia, krykštauja, atrodo, kad Eurovizijos finalą laimėjo. Tačiau tą vakarą nelaimėjo niekas, pasirodo, vyko tik prisistatymas, o lemiama diena bus rytoj, kai viskas paaiškės, kuriai merginai teks garbė vadintis Salino princese ištisus metus.
Greitgrisim.lt nuotr./Kepykloje |
Rytojaus laukėm ir mes. Nuo pačio ryto einame į turizmo informacijos centrą, kur buvome susitarę, kad mums aprodys čia veikiančius kooperatyvus. Aišku, kaip ir galima buvo tikėtis po miesto šventės, vyruko, su kuriuo viską sutarėme, šiandien nebėra. Laimei prieina kitas jaunuolis. Išklausęs, ko mums reikia, sušvilpia per visą miesto aikštę savo draugeliui ir liepia baigt kabinti mergas bei mus pavedžioti po fabrikėlius.
Greitgrisim.lt nuotr./Kamuolių fabrikėlis |
Pirmiausiai pamatome sūrių gamyklą. Nedidelę, bet labai rimtą. Sūrius jie daro neprastesnius nei Europoje. Nors tik po 300 kilogramų per mėnesį. Mėsos kooperatyvas šeštadieniais nedirba, dėl to kitas buvo šokolado. Vėl tik įvedė, išvedė ir nieko daugiau nepamatėm ir nemokamai neparagavom. Supratome tik kad šitas irgi nedidelis. Įdomiausias buvo futbolo kamuolių fabrikėlis. Praeinam pro gatvėje skerdžiamą kiaulę ir lendam į kažkokią pašiūrę. Čia dirba trys žmonės, bet darbą daro didelį – nors kamuoliai nevisi ir nevisai apvalūs, ant jų užspausti garsiausi pasaulio prekiniai ženklai. O mums paklausus gido, kodėl ant kamuolio parašyta „Made in Japan“, šis atsako, kad dėl to, kad kamuolių formos pagamintos ten, tai atseit dėl to ant kamuolio turi taip rašyt. Dar pažiūrim mezginius ir ekskursija baigta. Jaunasis gidas po visus kooperatyvų cechus vaikščiojo kaip po savus, nors nei viename nedirba. Visur jautėsi kaip namie.
Greitgrisim.lt nuotr./Kamuolių fabrikėli |
Skirtingai nei sugriuvusi rusiška utopija, šis Salinas fenomenas su komunistiniais prieskoniais veikiantis kapitalistinėje visuomenėje turi ir geras perspektyvas. Dauguma jaunimo, užaugę Salinas, išvažiuoja studijuoti į didmiesčius, tačiau iškart po studijų sugrįžta atgal. Atrodo, viskas laikosi ant žmonių optimizmo ir nesavanaudiškumo.
Daugiau skaitykite: Greitgrisim.lt