Aišku, tik išlipus iš autobuso gauname po pasiūlymą viešbučiui ir turui, dar keletą taksi siūlytojų.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kusko gatvės |
Pastarieji įgudę nulupti iš akių dar neprasitrynusių turistų, todėl dėl kainos susitariame tik su kokiu aštuntu taksistu.
Netrukome susidurti ir su paslaugų kokybe. Pirmiausiai paaiškėja, kad hostelis, kuriame iš anksto telefonu rezervavomės lovas, mūsų rezervacijos kažkodėl neturi, tačiau mielai siūlo brangų dvivietį arba palaukti keletą valandų kol kambarys atsilaisvins. Laukdami sėkmingai radom kitą.
Toks įspūdis, kad visi Kusko gyventojai dirba vienintelėje srityje – turistų įtikinėjime, apgaudinėjime ir išnaudojime sau naudingais tikslais (jeigu jie čia ir turi kokią aukštąją mokyklą, tai studijų programa turėtų vadintis būtent taip). Praeiti pro pagrindinę aikštę ir nesulaukti pasiūlymo masažui, miesto turui, Maču Pikču, dienos pietums ir suvenyrams yra paprasčiausiai neįmanoma.
Bet geriausiai miestą pamatėme ieškodami valgyti. Pasirodo, tai gali būti geras būdas ir patį miestą apžiūrėti. Nes bet kuri kavinė, siūlanti tą patį, ką kituose miestuose gauname už penkis litus, čia kainą bent patrigubina. Taigi ieškant ko nors verto sumokėtų pinigų, reikia daug pavaikščioti.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Miestas pilnas turistų |
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Ispanų užkariautojų architektūrinė įtaka |
Ir svarbiausia, visi gali pasiūlyti visko. O kas jei ateis didelė turistų grupė, kurių vieni norės itališkų makaronų, kiti peruietiškų bulvių, treti meksikietiško buritos ir, žinoma, kokia gi turistų grupė be vegetarų, kurie valgo tik „natūralų maistą“?! Taip, čia „restoranas“ gali pasiūlyti visą tai ir dar daugiau.
Bet su visu šituo turistynu kažkaip susigyvename, įkyrių siūlytojų išmokstame nebematyti, o maistą renkamės pigų, arba brangų bet skanų. Miestas pasakiško grožio, tokio, kuris pateisina visą tą į atvykėlius nukreiptą vietinių dėmesį.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Suvenyrai |
Pirmosios keturios dienos skirtos pačiam miestui bei aplink jį esančiam inkų palikimui apžiūrėti. Taigi toliau apie tai.
Kuskas tapo Peru sostine inkų viešpatavimo laikais. Iš čia jie po truputį išplėtė savo valdas iki Kolumbijos šiauryn bei užėmė Bolivijos ir daugiau nei pusę dabartinės Čilės teritorijos pietuose. Tačiau nepaisant imperijos dydžio, inkų kultūros širdis buvo Kuskas ir šventasis slėnis, kuriame miestas ir įsikūręs.
Viskas buvo gražu, kol XVI amžiaus pirmoje pusėje atėję ispanai su šautuvais ir patrankomis nesunkiai visą kraštą pavertė savo kolonija. Inkai traukėsi vis gilyn, nors kartais sugebėdavo rimčiau pasipriešinti. Tačiau tai tebuvo laiko klausimas, kol ispanai turės pilną kontrolę. Sostine tapo Lima, su savo uostu visoms inkų brangenybėms gabenti į senąjį žemyną.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kuskas turistų miestas |
Inkų legenda yra labai gaji visame pasaulyje. Turbūt visose pasaulio mokyklose užsimenama apie šiuos indėnus, kurie viešpatavo Andų kalnuose. Ir mes iš pradžių galvojome, kad bus čia labai senos, ilgai gyvavusios civilizacijos būta. Tačiau, iš tikrųjų, ta inkų civilizacija ne tokia ir sena – įsigalėjo inkai maždaug po poros šimtmečių nuo tada, kai kažkur buvo paminėtas Lietuvos vardas, o visa imperija subyrėjo nepraėjus nei trims šimtams metų. Nei imperijos dydžiu, nei amžiumi, nei trukme senųjų Kinijos, Indijos, Persijos, Romos, Bizantijos civilizacijų bei imperijų inkai nelenkia.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Terasos |
Kuo gi jie tokie ypatingi, klausite jūs? Man jie ypatingi pirmiausiai tuo, kad viską, ką buvo atradę ir išradę, jie padarė patys. Kai tuo tarpu Europos civilizacijos sėkmingai mokėsi viena iš kitos klaidų ir atradimų. Bet pats svarbiausias dalykas, yra tas, kad inkai buvo didžiausia civilizacija užsikorusi taip aukštai kalnuose.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Miestai-tvirtovės kalnų viršūnėse |
Miestus jie statė aukštai, o fortus bei šventyklas dar aukščiau. Kalnų šlaituose net pastatydavo terasas, kurios buvo skirtos žemdirbystei.
Viskas iš akmenų, didelių, aukštai užtemptų ir sudėtų taip lygiai, kaip net šiandien grindinio Gedimino prospekte nesugeba darbininkai iškloti. Vaikštant po Kusko senamiestį akivaizdžiai matosi, kur kieno statyta. Nemažai namų apačioje turi didžiulius, dar inkų sutemptus akmenis ir vėliau „pristatytus“ ispanų mažylius. Kaip preciziškai buvo jungiami akmenys rodo ir dvylika kampų turintis akmuo, kurį nufotografuoti privalo kiekvienas miesto lankytojas:
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Preciziškai sudėti akmenys |
Dienomis bastydamiesi negalėjome atsižavėti, kaip sudėtingai viskas pastatyta aplinkui Kuską išlikusiuose griuvėsiuose, kurie kažkada tarnavo kaip fortai ir šventyklos.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Inkų tvirtovės |
Esu tikras, kad taip aukštai ir ant tokio stataus kalno pastatytą fortą ginti nėra labai sunku – jei priešas nemiršta iš nuovargio kopdamas į tokį kalną, tai jį, nabagą, pribaigti greičiausiai nebuvo sunku.
Dar vienas dalykas, kurį paliko inkai, ir šis naudojamas iki šių dienų yra druskos garinimo terasos. Miestelis, vadinasi Salinas, pavadinimas akivaizdžiai kilęs nuo ispaniško žodžio sal (liet. druska). Šioje bėga nedidelė labai labai druskingo vandens srovelė, kurią darbininkai nukreipia ir pripildo terasas, kuriose vanduo vėliau ilgai garuoja prieš saulę, terasoje palikdamas gryną druską.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Druskos sausinimo baseinai |
Šiandien čia darbininkai stato vis daugiau terasų, o čia išgautą druską valgo mažų mažiausiai visi slėnio gyventojai ir svečiai.
Kur bevažiavom, visur tautiniais rūbais pasipuošusios moterys su lamomis, kurios už akivaizdų fotografavimą prašo pinigų. O lamos tuo tarpu pozuodamos žiaumoja nuolat:
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Senutė ir jos lama |
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Lama |
Be visų tų akmens statinių, inkai puikiai mokėjo valdyti vandenį – visuose mūsų aplankytuose archeologiniuose objektuose matosi veikiantys ir nebeveikiantys vandens kanalai. Siauri ir platūs, pro namus ir po tiltais.
Tai, kad inkai tikrai mokėjo elgtis su vandeniu liudija ir istorija, kai ispanams atžygiavus iki Ojantantambo visa inkų kariauna subėgo į kalno aukštumoje pastatytą fortą, o slėnį ir ten likusius ispanus sėkmingai patvindė ir apšaudė strėlių lietumi. Žinoma, tai buvo laimėtas mūšis, bet ne karas.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kuskas |
Nors ispanai inkus nukariavo greitai, visų inkų gyvenviečių atradę nebuvo. Viena tokių ir yra Maču Pikču, kurią atrado lygiai prieš šimtą metų. Būtent ten toliau ir trauksim, toks svarbus įrašas „jau tuoj“.
