Labai nekantraujame pamatyti prie šviesoforų dėl geresnės starto pozicijos besirikiuojančius arklius ir automobilius, ūsuotus rusus bei kitus europiečius, kurių ten bus daug visur, ragauti skanaus gatvės maisto ir t.t.
Tik išlipęs iš autobuso prisimenu ne ką kitą, o jau pasiilgtą Venesuelą. Nes karščio čia daugiau nei gali panorėti didžiausi šilumos mylėtojai (vardan teisybės priminsiu, kad šioje žemės rutulio pusėje žiema) – tropikai. Iškart po pietų gatvės ištuštėja, lieka tik ištvermingiausi gatvės prekeiviai, bet ir tie, atrodo, čia tik todėl, kad tingėjo užsidarinėti ir grįžti namo, jiems geriau tarp savo dujinių viryklių, televizorių ar sidabrinių papuošalų kėdėje prakiurksoti karščiausią dienos metą.
Tik atvažiavęs sužinau, kad tai didžiausias miestas Bolivijoje. Pusantro milijono gyventojų. Vaikštant po centrą to niekada nepasakyčiau, nes nei vienas namas neturi daugiau nei dviejų aukštų. Atrodo eilinis nedidelis Bolivijos miestukas.
Didelis jis ne tik gyventojų skaičiumi. Čia sukuriama nemaža šalies BVP dalis, nes per šį miestą prekiaujama su Brazilija (Santa Kruzas yra šalies Rytuose), o žemą geografinė padėtis leidžia čia auginti daug daugiau vaisių ir daržovių nei aukštai kalnuose, kur protarpiais auga bulvės, o šiaip visur laksto lamos, karvės, avys ir kiti gyvuliai.
Kaip visada, kai mūsų vedlys – „Lonely Planet“ knyga – rekomenduoja ką nors skanaus ir nelabai brangaus suvalgyti, mes pasimaunam. Šįkart į akis krito argentinietiškas kepsnių restoranas, kur porcijos dviems pamaitins keturis „normalaus dydžio žmones“. Nors kepsniai nebuvo jautienos išpjovos, mėsa buvo pasakiškai skani, minkšta, sultinga. Tik taip jau išeina, kad nelabai „normalaus dydžio“ mes esam, nes suvalgėm viską, net ryžių nepalikom, kurie mano nuomone prie keptos mėsos bendrąja prasme dera tiek, kiek ir prie makaronų. Turiu tokį nusistatymą, (ar skoniu čia reikėtų vadinti ?), kad su kepta mėsa reikia valgyti daržoves.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Santa Kruzo zoologijos sodas |
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Santa Kruzo zoologijos sodas |
Santa Kruzas mums paliko eilinio didesnio, labiau išsivysčiusio miesto įspūdį, kur viskas brangiau, švariau, moderniau, nei likusioje šalies dalyje. Nebuvo nei ūsuotų rusų, nei arklių prie šviesoforų. Ir jei ne zoologijos sodas, tai geriausia, ką padarėme buvo tie puikūs kepsniai ir taip jau išeina, kad dėl jų mes sukariame papildomą tūkstantį kilometrų iki čia ir atgal į kalnus.
O dar autobusas atgal.. Į stotį atvykome tokiu metu, kai keli autobusai į Sukre jau buvo išvažiavę, o likę du jau buvo užvedę variklius. Tame buvo ir gero ir blogo, bet pradėsiu nuo gero, nes jo mažiau.
Pardavėjams taip spirgėjo parduoti vietas, kurios kitu atveju liks tuščios, kad šie padaro nuolaidą. Nedidelę, bet vistiek važiuojame pigiau nei planavome ir pigiau nei mokėjo kai kurie keleiviai. Taip šiose šalyse nutinka labai retai, kad užsienietis moka mažiau nei vietinis. Pavyzdžiui, kai klausiu, kiek kainuoja apelsinų sultys, man atsako „tris“ ir dar po pauzės prideda „penkiasdešimt“. Vietiniai perka po tris arba du penkiasdešimt.
Bet blogybė to, kad nepirkome autobuso bilieto ankščiau, yra daug didesnė. Gavome paskutines dvi vietas, kurios buvo pačiame autobuso gale. Ir bėda ne tame, kad sėdime gale, o tame, kad tarp kažko.
Jei vyrukas iš dešinės sėdėjo ramiai ir kartais apie jį išvis galima buvo pamiršti, tai draugai iš kairės buvo tas dalykas, kuris ir taip tragišką penkiolikos valandų kelionę kratantis, o kartais net šokinėjant duobėtu žvyrkeliu, pavertė viena blogiausių iki šiol.
Ten buvo du sunkiai nusakomo amžiaus campesinai (taip čia vadinami ūkininkai) – nedideli, kūdi, tiesiog perdžiūvę, neišsimokslinę. Nors ne iš piktos valios, o iš kvailumo viskas, bet vistiek erzina, nors tu ką. Pirmiausiai, tai vienas sėdi ir pastoviai ramstosi man į petį lyg į savo kėdę netilptų. Po vakarienės grįžęs gaunu suvokti, kad mano kėdė kiaurai šlapia. Pasirodo, campesinai gėrė savo gaseosa (taip vadinamas bet koks gazuotas vaisvandenis nuo kokakolos iki eilinio birzgalo) ir anot jų, kažkaip netyčia truputį išsipylė. Galvojau bus blogiau, bet likusią kelionės dalį gavau sėdėti ant campesino pledo. Na, o kas sudėjo braškes ant torto... Tas pats šaunuolis naktį išspyrė savo kojas iš šlepečių (kartais tai būna perdirbtos padangos) ir užkėlė ant priešais esančios kėdės atlošo. Tikrai nenoriu plėstis čia apibūdindamas tas kojas, gal kas nors dabar skaitydamas valgo, bet net jei ir nevalgo paliksiu tai kiekvieno vaizduotei.
O vaikai keliauja taip:
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Taip autobusu keliauja vaikai |
Bet kaip praeina malonumai valgant kepsnius, taip praeina ir ta šlykšti kelionė autobusu – anksčiau ar vėliau. Atvažiuojame į Sukre, konstitucinę Bolivijos sostinę.
Taip, taip. Aš irgi ilgai galvojau, kad sostinė La Pasas, bet pasirodo ir Sukre. Taip parašyta konstitucijoje, tačiau taip ir lieka tik konstitucijoje. Realiai tai nelabai didelis, kelių šimtų tūkstančių gyventojų miestas. Tačiau sostinės statusas verčia jį geriau prižiūrėti, matyt. Visas miestas gražus, išpuoselėtas.
Parke randame mažą Eifelio bokšto kopiją, kurios autorius yra tas pats, kaip ir sukūręs tikrąjį bokštą Paryžiuje.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Desertas su vaisiais ir ledais |
Abu rytus privalomu ritualu tampa vaisių salotos turguje. Jos iš tikro labai primena tuos „desertukus“, kuriuos Eglė taip gerai prisimena iš Kočabamabo: vaisiai su jogurtu, o ant jų geras drėbtelėjimas plaktos grietinėlės ir dar vaisių. Kviečiu pasigrožėt.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Desertu besimėgaujantys senoliai |
Kapinės, buvo ta patirtis, kuris kaip ir turi būti svečiose šalyse, griauna visokius nusistovėjusius suvokimus. Pirmiausiai tai tai, kad kapai yra ne po žeme, o betoninėse sienose. Sudėti keliais aukštais, kiekvienas turi savo fasadą, kuris beveik visada būna už stiklo – ten parašytas vardas, pavardė, metai, prikrauta gėlių, bet jomis viskas nesibaigia. Kai kuriuose matau žaislines mašinėles, kitur alaus skardinę. Žiūrint iš toliau, toks betoninės lentynos primena išpuoselėtą močiučių sekciją, kur viskas gražu, švaru, tvarkinga ir su dirbtinėmis arba sudžiuvusiomis gėlėmis.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kapai Bolivijoje |
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kapinės kaip tikras parkas |
Bet tai buvo kažkas kitokio, nei tai, ką iki tol vadinau kapinėmis. Šios, nors buvo pilnos mirusiųjų, buvo gyvos. Jose vietomis kuitėsi sodininkai, laistė žolę. Pro vartus vis įeina vienas kitas žmogus, nešinas netoliese pirktomis gėlėmis. O suoliukų čia daug ir visur, nes į kapines visi ateina iš širdies, o ne iš pareigos, ateina niekur neskubėdami ir sėdėdami ant suolo prisimena tuos, kurių atėjo aplankyti.
Daugiau skaitykite: Greitgrisim.lt
