Vėl viskas puiku – autobuse vos 15 keleivių, nors vietų kokių 50. Naujutėlis „Volvo“ su minkštomis sėdynėmis, kurios patogiai atsilenkia. Naktį išmiegame puikiai. Paryčiais vairuotojas per mikrofoną visiems keleiviams kažką sumurma ir vienas vyras iš galo pradeda rinkti iš visų pinigus. Pasirodo tai kyšis už tai, kad pasieniečiai netikrintų lagaminų. Vėliau surenka dar po šiek tiek kitam pasieniečiui. Sieną kertame sėkmingai – iš pradžių Venesuelos išvykimo štampas, vėliau atvykimo į Kolumbiją.
Santa Marta autobusų stotyje išlipame apie 13.00 vietos laiku, sėdame į taksi, kuris nuveža iki viešbučio miesto centre. Viešbutis pigus. Nakvynė dviviečiame kambaryje kainuoja 20 USD. Įėję į kambarį supratome kodėl – lova vos telpa kambaryje ir viską vainikuoja dušas, kuris yra čia pat su tualetu. Net ne dušas, o vamzdis iš sienos. Teka vandens srovė ir tiek. Ar vamzdis arti tualeto ar tualetas arti vamzdžio, bet kokiu atveju prausiantis apsisukti nėra taip paprasta. Tačiau ne dėl kambario ar dušo mes čia atvažiavom.
Pakalbame su keliais užsieniečiais viešbutyje, kurie savo rekomendacijomis tik patvirtina mūsų norus eiti į 5 dienų žygį į prarastąjį miestą (Ciudad perdida). Išsiaiškiname, kad tai tikrai sunkus, tačiau įveikiamas žygis per kalnus. Dar išsiaiškiname, kad tai labai brangus malonumas. Galų gale ryžtamės jau kitą dieną nuo pačio ryto išvykti.
Dingusio indėnų miesto link
Tai pirmasis mūsų žygis Pietų Amerikoje. Įtariame, kad vietomis gali būti sunku, tačiau labai norim tai patirti ir tuo pačiu save išbandyti.
Pirma diena: sunkiau nei tikėjomės
Ryte ateiname prie išvykimo vietos, sėdame į seną „Toyota“ visureigį, su tokiais visi čia po kalnus važinėja, tik mūsiškis perdirbtas, kad daugiau žmonių tilptų. Pradžioje mūsų 10: mudu, du čekai, lenkas, lenkė, jos šuo, ispanas, bei vyresnio amžiaus pora iš Kanados, kurie prisistato esantys iš Kvebeko ir tarp savęs kalba prancūziškai. Vėliau sustojame prie kito hostelio, kur įšoka dar du švedai ir viena olandė. Apie mūsų grupę vedlys vėliau pasakė „paises rares“ – retos šalys.
 |
|
greitgrisim.lt nuotr./Transportas, kuriuo atvykom iki žygio vietos |
Autobusiukas-visureigis mus krato apie valandą plentu. Vėliau dar valandą su trupučiu siaurais kalnų keliukais, kol galų gale pasiekiame miestelį Machete. Čia susipažįstame su savo gidu bei jo asistentu, kuris gamins mums maistą. Gidas pasako, kad tai nebus labai sunkus bet ir nelengvas žygis – eisime tai įkalne tai nuokalne, ir taip kasdien. Šią karštą popietę mūsų laukia 4 valandos arba 6 km. Pff... Mums pirmą kartą tai išgirdus irgi pasirodė lengva. Iš pradžių taip ir buvo – lygiu keliuku praeiname kelias karves, dukart perbrendame upę ir dar šiek tiek paeiname džiunglėmis. Nors iš tikrųjų ten atogrąžų miškai, o ne džiunglės, tačiau nuo lietuviškų miškų bet kokiu atveju skiriasi labai. Paėjus kokias 30 min ir bekalbant, kaip gerai, kad nusprendėme čia eiti, pradedame lipti į kalną. Einame kartu su grupe apie 15 minučių, kol visi sustojame pailsėti. Mes atrodome ir jaučiamės tikrai prasčiausiai, vos kvapą atgaunantys. Likusią valandą kopiame gerokai atsilikdami nuo visų ir stojam atsikvėpti kas keletą minučių. Gidas atsilieka ir mums paaiškina, kad turime eiti lėtai ir ramiai, nesistengti kopti greitai. Su šiais patarimais vos pasiekiame viršų abejodami savo jėgomis po trijų dienų pasiekti „dingusį miestą“. Jausmą sustiprina smarkiai tinstantys pirštai. Taip iki galo ir nesuprantame ar nuo drėgmės čia, ar nuo aukščio, ar nuo didelio krūvio. Šiandiena kelio atgal nėra, už poros valandų sutems, o grįžti jau vistiek nespėtume. Svarbu, kad kalną įveikėm ir likusias porą valandų po truputį leidžiamės. Į stovyklą ateiname vos vilkdami kojas, tačiau po vakarienės gidas mus patikina, kad tikrai turime eiti toliau ir bus tik lengviau. Su tomis mintimis ir nueiname miegoti į savo hamakus.
Antra diena: apsilankymas kokaino gamyklėlėje
Dieną pradedame ekskursija į buvusią kokaino gamyklą, kurią mums iš vakaro pasiūlė vietiniai. Nors šiek tiek abejojame ar tai tikrai kažkokia gamykla ar tik turistų apgaudinėjimas, bet sutinkame. Viską organizuoja vietinis nenusakomo amžiaus jaunuolis su metro ilgio mačete prie juosmens.10 minučių einame iki „gamyklos“. Ir čia jau jaučiamės apgauti, nes tai tik „parodomoji“ pašiūrė turistams – maža palapinė su daug buteliukų, koštuvų ir keliomis statinėmis. Jaunasis kokaino gamybos ekspertas griežtai draudžia fotografuoti jo veidą ir pradeda viską rodyti ir pasakoti. Kartas nuo karto prasiunčia pažiūrėti ir pauostyti tarpinį produktą.
 |
|
greitgrisim.lt nuotr./Gamyklėlė suręsta turistams privilioti |
Iš pradžių kokos lapai sutrinami, po paros užberiami druska, dar po kiek laiko kažkokiu kitu chemikalu. Po to užpilami benzinu(!), kad iš kokos lapų būtų pašalintas visas vanduo. Kitas etapas – pašalinti benziną, nes šis savo darbą jau atliko ir vandens kokos lapuose nebėr. Tam kolumbiečiai naudoja kažkokius chemikalus ir kaitinant benzinas lieka viršuje ir neva išgaruoja. Gauname pauostyti skysčio, iš kurio jau pašalintas benzinas. Kvepia tuo pačiu benzinu. Vėliau procese atsiranda visokių primityvių chemikalų, kurie naudojami šveisti vonioms ar tualetui užsikimšus. Po to perfiltravus vieną kartą, primaišius į gautą skystį kalio permanganato ir dar kartą išfiltravus gauname kokos pastą. Tai yra 95% viso proceso. Lieka primaišyti tik dar 20 kažkokių cheminių medžiagų ir kokainas paruoštas, prašom prie stalo!
 |
|
greitgrisim.lt nuotr./Kokos lapai |
Tikrosios kokaino gamyklos niekad neužsibūdavo vienoje vietoje – pastato pašiūrę, pagaminą kažkiek kilogramų ir palieka. Šiandien kokaino gamyba bent jau šiaurinėje Kolumbijos dalyje yra gerokai pristabdyta. Pagal įstatymus leidžiama augintis koka „savo reikmėms“.
Nuo visų kitų ekskursijų į gamyklas (ledų, sūrio, degtinės ir pan) ši skyrėsi tuo, kad po visko nebuvo degustacijos. Bet visi iš arti pamatę procesą nelabai ir norėjo. Vienas čekas pareiškė, kad jei iš viso proceso išimtume kokos lapus ir naudotume visą likusią chemiją, vistiek gautume kažką panašaus, nes kokos lapai sudaro labai mažai galutinio produkto.
 |
|
greitgrisim.lt nuotr./Kokaino pasta |
Neperdirbti kokos lapai yra labai svarbi vietinių indėnų gyvenimo dalis. Tikimės ateity paragauti arbatos iš šių lapelių.
„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės". Kolumbijos džiunglėse turistams demonstruojama kokaino gamyba
Po pažinties su kokainu toliau žygiuojame 4 valandas, kurios pasirodė daug lengvesnės už praeitą dieną. Pakeliui praeiname vietinių indėnų kaimelį. Čia jie gyvena pagal savo papročius, turi savo valdžią, tradicijas, religiją bei apeigas, turi savo atstovus valdžioje, kai kurie studijuoja universitetuose. Apylinkėse jų suskaičiuojama apie 200, o „dingęs miestas“ yra buvusi jų protėvių gyvenvietė. Jau popiet buvome kitoje stovykloje, kur maudėmės upėje, skaniai valgėme ir miegojome minkštose lovose.
 |
|
greitgrisim.lt nuotr./Stovyklavietė kalnuose |
Trečia diena: pasiekiam „dingusį miestą“
Tai diena, kuri visur aprašoma kaip pati sudėtingiausia. Keliamės apie 6.00 ryte, brendam per upę,
 |
|
greitgrisim.lt nuotr./Nelengva įveikti paskutinius 1200 laiptelių |
vėliau valandą į kalną, dar valandą nuo jo. Galiausiai einame palei upę ir turime ją bent 3 kartus perbristi. Kol prieš pietus pasiekiame trečios dienos stovyklavietę. Čia užkandame ir vėl aunamės batus. Toliau akmenuota pakrante einame palei upę, ir ją perbrendame bent 5 kartus. Dydžio ji vietomis gal kaip dvi Vilnelės, tik žymiai sraunesnė, dėl to tie perėjimai nepasirodė paprasti. Galiausiai mūsų laukė 1200 laiptelių iki svarbiausio kelionės tikslo – prarastojo indėnų miesto. Apie šiuos laiptelius buvome prisiskaitę daug ir be reikalo jų bijojome.
Per pusvalandį užpuškuojame ir klausomės visų gido pasakojimų apie dingusį miestą. Jis sudarytas iš daugybės apskritų terasų. Šį miestą prieš 40 metų atrado „kapų plėšikai“ ir 5 metus čia kasė brangenybes, kol juos jėga išvijo kariuomenė. Vėliau dar 5 metus truko atstatyti sunaikintas šio miesto dalis. Jausmas didingas, kai įsivaizduoji, kiek pastangų įdėta į kiekvieną šio miesto akmenį. Visos kančios lipant į kalnus ir leidžiantis nuo jų tikrai buvo vertos šio reginio. Dingusį miestą saugo Kolumbijos kariuomenė, nes prieš kelis metus gretimuose kalnuose buvo nemažai Guerilas (sukilėlių). Kareivių nuotaikos puikios, visi laiko automatus, čiulpia ledinukus ir fotografuojasi su turistais. Po 3 valandų dingusiame mieste nusileidžiame laiptukais žemyn ir perbridę upę dar kelis kartus grįžtame į stovyklavietę. Vakarą pabaigia vakarienė ir truputis romo kiekvienam.
 |
|
greitgrisim.lt nuotr./Kareiviai saugantys dingusį miestą nuo plėšikų noriai bendrauja su turistais |
Ketvirta diena: gidų istorijos grįžtant atgal
Keliamės 7.00 ir po valandos susidėję daiktus ir papusryčiavę pajudame atgal. Abi dienas eisime
 |
|
greitgrisim.lt nuotr./Vietinių indėnų vaikai |
tais pačiais keliais, tik į priešingą pusę. Jau per pietus pasiekiame antros dienos nakvynės vietą. Čia paliekame kanadiečius, nes jie internetu pirko viena diena ilgesnę kelionę, su jais lieka gidas, šuo ir lenkė, kuri kaip vėliau paaiškėjo draugauja su gidu ir jie turi kavinę viename viešbutyje.
Toliau mus lydės gido asistentas Jasonas, kuris visą ši laiką mums ruošė maistą. Visi prisimename kaip kas dieną mums įpusėjus savo maršrutą Jasonas bėgte mus pralenkdavo ir atvykus į stovyklavietę jau stovėdavo prie puodų. Tai kas mums užtrunka eiti 4 valandas, Jasonui yra nedaugiau kaip valanda kelio.
Visi išskyrus mudu nuskuba į priekį kiek tik gali, o mes neskubėdami puškuojame atsilikdami bent 5 minutėmis. Jasonas bendražygius paleidžia ir eina su mumis. Diena atrodo turėjo būti tikrai sunki, nes per vieną dieną grįžome beveik tiek, kiek buvome nuėję per dvi dienas prieš tai. Po vakarienės Jasonas mums papasakojo kelias istorijas, kaip gyvatei įkandus jie bėgte nešė žmogų per kalnus iki stovyklavietės, kurioje yra priešnuodžiai. Vėliau dar papasakojo, kaip vienas argentinietis šoko į upę, nors buvo įspėtas to nedaryti ir liko visam gyvenimui paralyžiuotas. Po tokių pasakų net tualete gyvatę bijojome sutikti, bet baimes įveikėme ir einame miegoti.
Penkta diena: grįžimas į Santa Marta
Iš pat ryto kopėm į kalną kokią valandą. Eilinį kartą atsilikdami nuo visos likusios grupės. Kalno viršūnėje sutinkame du čekus ir švedą, kurie sėdi pastogėje iš kurios įmanoma „pagauti“ mobilų ryšį. Eidami į priekį čia matėme kareivius kalbančius telefonais. Jasonas irgi pasinaudoja proga ir susisiekia su mus turinčiu paimti vairuotoju, kad šis atvyktų kiek anksčiau nei įprasta ir mums nereikėtų jo ilgai laukti. Vėliau dar gerą pusvalandį leidomės kalnu, kuris pirmą dieną mūsų vos nepribaigė. Iš tikrųjų, iš visų kalnų į kuriuos lipome per šias penkias dienas, šis buvo sunkiausias. Stabtelime išsimaudyti upėje, ir dar pamatome drugelį ant kurio skaičiai „98“. Žygis baigiasi dar po valandos tame pačiame Machete miestelyje. Pasirodo „Machete“ nėra oficialus miestelio pavadinimas, o tarp vietinių tokį vardą užsitarnavo, nes girti kolumbiečiai anksčiau čia mušdavosi su mačetėmis.
 |
|
greitgrisim.lt nuotr./Visa grupė penkias dienas žygiavusi kartu |
Pagaliau, sėdime ten iš kur pradėjome eiti, su gailesčiu žiūrime į tuos, kuriems pirmoji diena tik prasideda. Praėjusios dienos buvo tikrai sunkios ir mes savimi didžiuojamės jas įveikę. Atsipirkome tik nuovargiu bei nutrintomis kojomis. Tas pats autobusiukas-visureigis mus per dvi valandas nuveža iki Santa Martos miesto, o iš čia iškarto pasigavę taksi keliaujame į gretimą žvejų kaimelį Tagangą.
