Indėnai buvo iškarto priversti vergauti kasant sidabrą, tačiau ispanų apetitas augo ir augo. Buvo įvesta prievolė visiems indėnams nuo aštuoniolikos metų dirbti kasyklose. Tačiau ir to nepakako, nes sąlygos buvo tragiškos: nuodingos dulkės, nelaimingi atsitikimai ir dujos atskiriant sidabrą nuo kitų mineralų buvo tikra žudymo mašina. Tuomet ispanai pradėjo plukdyti ir vergus iš Afrikos. Taip savu laiku miestas tapo vienu didžiausių pasaulio miestu su dviem šimtais tūkstančių gyventojų.
Istorija skaičiuoja, kad per tris šimtmečius, kol kasyklas valdė ispanai, čia galėjo žūti apie aštuonis milijonus darbininkų. Suskaičiavau, kad tai išeina apie 73 mirtis per dieną!
Niekas nesuskaičiuos, kiek sidabro iš šio kalno jau išgauta, bet juokaujama, kad ispanai galėjo lengvai iš jo pasistatyti tiltą iki savo šalies ir dar būtų turėję ką per jį nešti.
Galiausiai sidabro kaina rinkoje sumažėjo, kartu su ja sunyko miesto populiacija. Šiandien miestas vėl po truputį atsigauna, nes rinkoje laikosi pakankamai aukštos alavo ir cinko kainos taip sukurdamos paklausą šio kalno gėrybėms.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Vagonėlis |
Dabartinis darbas mažai pasikeitęs nuo to, kuris buvo kolonijiniais laikais. Darbininkai neturi jokių įrengimų, naudoja kaltą, plaktuką ir dinamitą. Mašinas ir įrengimus nusipirkti neišgali, nes kiekvienas dirba sau, t.y., korporacijai. Uždarbis skaičiuojamas nuo to, ką pats uždirbai. Vadinasi tinginiausi, duonos nevalgysi. Todėl kai kurie darbininkai atsiveda į darbą ir savo vaikus. Ventiliacija lyg ir buvo kažkada padaryta, tačiau korporacijos neturi tiek pinigų, kad ji veiktų, o valstybė nieko neduoda. Gilesniuose lygiuose (6 ar 7 „aukšte“ po žeme) ventiliacija kai kur veikia, nes kitaip negalėtum kvėpuoti apskritai. Tačiau apie liftus iš viso reikia pamiršti. Lygius vieną su kitu jungia metalinės kopėčios. Viskas, kas iškasama, nešama ant kuprų iki viršutinio lygio, kur yra vežimėliai ant bėgių.
Kiekvienas gali tapti kasyklos darbininku
Bolivija yra šalis, kuri mažai dairosi aplinkui, mažai žiūri, kaip kiti daro. Beveik bet kur kitur pasaulyje į tokias kasyklas gali patekti tik ten dirbantys arba susiję asmenys. Bet čia patekti gali kiekvienas, kurį gidas palydės su malonumu vos už dešimt eurų.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Pasiruošimas leistis į šachtas |
Išlipame kalno papėdėje, kur kažkokiam kieme mums išdalina botus, kelnes, striukes, šalmus ir galvos prožektorius. Esame kasyklų darbininkų, turbūt galima juos ir šachtininkais vadinti, turguje. Čia kiekvienas nusiperka būtiniausių dalykų savo darbui. Dinamitas šalia vaisvandenių nieko nestebina. Tarp būtinų prekių yra ir kokos lapai, kuriuos jie nuolat kramto, nes šie gelbsti nuo retesnio oro ir maisto trūkumo, cigaretės ir, žinoma, alkoholis. Tik čia alkoholis parduodamas plastikiniuose buteliuose, devyniasdešimties su viršum laipsnių ir anot raidžių ant buteliuko, jis skirtas gėrimui. Tai būtinas penktadienio atributas. Kiekvienas nuperkame dovanų – po butelį vaisvandenio ir maišelį kokos lapų.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kasyklos darbininkas prieš lipant į šachtą |
Taip paruošti važiuojame iki pačios kasyklos, kurių čia yra netoli pusšimčio.
Kai kasyklos buvo valstybinės, budavo nemažai simuliantų, tinginių ir produktyvumas buvo mažas. Todėl dabar Bolivijos valdžia kasyklas koncesijos principu leidžia naudoti kooperatyvams, kurių savininkai yra patys kasėjai. Kiek iškasi, tiek turėsi – šis principas veikia geriausiai.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Po žeme - sidabro kasyklose |
Įsijungiam prožektorius ir einame tuneliu kokias penkias minutes, kol gidė sako visiems grįžti atgal iki kelių išsišakojimo. Tai turėjome daryti dėl to, kad iš priekio keturi vyrai stūmė porą tonų sveriantį vežimaitį.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Tokiuose urvuose šachtininkai praleidžia labai daug laiko |
Didelei mano nuostabai darbininkai buvo labai draugiški ir geranoriški tiek fotografuojantis, tiek bendraujant. Eglei vienas padovanojo akmenį, kuriame yra sidabro ir bronzos. O štai prancūzui iš mūsų grupės pasiūlė mainyti dar didesnį į sausainių pakelį. Andrius tuo tarpu gauna pabandyti tą karutį pajudinti iš vietos, tačiau tai pavyksta tik tada, kai į pagalbą ateina kitas keliautojas. Nuotaikingi vyrai palinki mums sėkmės ir padėkoja už dovanas.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kelias tonas sveriantis vežimėlis su uolienomis |
Prieiname keistą statulą, kuri dosniai apibarstyta kokos lapais ir jai už nugaros daugybė tuščių butelių. Gidė uždega cigaretę ir įdeda į statulos burną kartu su kokos lapu. Sako, tai yra darbininkų šventykla ir tokių kiekvienoje kasykloje yra net po keletą.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Stabas |
Penktadieniais darbininkai išgeria būtent čia, kartu su velniu, kuris, kaip jie tiki, gyvena jau netoli, dar šiek nusileidus kalnu gilyn. Ritualo metu velnio prašoma leisti naudotis kalno turtais ir apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų.
Kad ir kiek jie savo dievams besimelstų, nuo pavojų jie niekur nepabėga. Pagrindinė problema yra silikosis – kažkokios dulkės, kurios netrunka patekti į kvėpavimo sistemą ir jai kenkti. Susirgus, liga iš lėto kerojasi, kol galiausiai ateina paskutinioji. Kiek tai trunka? Įvairiai, nuo kelių iki keliolikos metų, ir išgydyti galima tik labai ankstyvoje stadijoje.
Mūsų gidė, kurios visa šeima mirusi nuo darbo šiose kasyklose, pasakoja apie šias ligas ir pavojus kaip apie labai normalų ir net priimtiną dalyką. Įtariu, kad kiekvienas čia dirbantis supranta, kad gyvens trumpiau, tačiau vistiek lenda į tamsius požemius.
Gidei pasakojant, matyt, ne man vienam kirbėjo vienintelis klausimas – kodėl? Todėl, kad dirbdamas čia vyras uždirba per savaitę tiek, kiek kitur dirbdamas turėtų dirbti visą mėnesį. Kitas svarbus ir visiems būdingas yra vilties jausmas, kaip vienas man artimas žmogus vis tikisi laimėti „Teleloto“, taip šie darbininkai tikisi savo – sidabro grynuolio. Kelios sėkmingos istorijos kelių tokiu būdu per dieną turtus susikrovusių šachtininkų, visus veda gilyn.
Sutiktas darbininkas pademonstruoja savo darbą. Jis artėja prie to išlaukto momento, kai į šias skyles sudės dinamitą ir išsprogdins gerą gabalą. Kiekviena ertmė buvo iškalta kaltu ir plaktuku, be jokių grąžtų ar mašinų. Vienai tokiai skylei prireikia gerų šešių valandų darbo – uola tikrai kieta.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Skylės dinamitui sukišti |
Šis žmogus, sako, jau prieš keletą metų susirgęs ta kvėpavimo liga. Tuomet dirbęs dideliame, moderniame kooperatyve, turėjo darbą palikti – ten sergančių nereikia. Dabar, čia, kur jį sutinkam, jis dirba ne vienas, o su penkiolikmečiu sūnumi. Pastarąjį sutikome už kelių minučių labiau vėdinamoje šachtos dalyje, kur šis kramto kokos lapus ir tai daro ne dėl to, kad labai gerai jaučiasi, o priešingai. Vaikai, čia dirbantys, mokyklą lanko po darbo, vakare, tačiau dažniausiai tas lankymas lieka tik teoriniu…
Paskutinis sutiktas žmogus – tikras veteranas – dirba čia jau trisdešimt metų. Leido išbandyti, lengva ar ne, iškalti skyles akmeny – nelengva.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Vienas iš daugelio šachtininkų |
Visas patyrimas, kokį vargu ar kur kitur pasaulyje galima rasti, buvo neįkainojamas. Kartais turime keliasdešimt metrų susilenkę ir vis trinkteldami šalmus į viršuj kabantį akmenį eiti tamsiais tuneliais, botams žliugsint per balas. Kartais tokie tuneliai nei kiek nepasikeitę nuo kolonijinių laikų. Nusileidimai į žemesnius lygius buvo kvapą gniaužiantys abiem prasmėm – tiek tiesiogine, tiek perkeltine – mažiau oro, jokių virvių, kartais einame visai greta keliolikos metrų griovio ir t.t.
Tai yra būtent tai, ko ieškome keliaudami – nematyto, nepatirto ir iki tol net neįsivaizduoto. Tai yra tai, kas atveria akis ir parodo, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena.
Daugiau skaitykite: Greitgrisim.lt
